Iš „Scanoramos“ dienoraščio
1957-ieji Ingmarui Bergmanui buvo svarbūs metai. Tada pasirodė jo pirmieji šedevrai „Septintas antspaudas“ ir „Žemuogių pievelė“, o režisierius suprato, kad nuo šiol kurs filmus apie save. Tai buvo pirmas žingsnis link to didžiojo žmogaus sielos tyrinėtojo Bergmano, kurio gimimo šimtmetį šiemet mini pasaulis.
„Scanoramos“ premjeros
„Scanorama“ pristato Sergejaus Loznicos dokumentinį filmą „Procesas“ („Process“, Olandija, 2018), kurio premjera įvyko šiemet Tarptautiniame Venecijos kino festivalyje. Šio filmo pagrindas – 1930 m. pasirodęs propagandinis filmas „13 dienų“ apie tais pačiais metais vykusį Josifo Stalino ir čekistų sumanytą grandiozinį reginį – prasimanytos Prompartijos bylos teismą.
Pagal užsienio žiniasklaidą
Paskelbti Europos kino akademijos apdovanojimų nominantai
Šeštadienį Sevilijoje, vykstant Europos kino festivaliui, paskelbti filmai ir kūrėjai, pretenduojantys į 2018 m. Europos kino akademijos apdovanojimus. Daugiau kaip trys su puse tūkstančio Europos kino akademijos narių visą mėnesį balsuos už geriausius, kurie bus paskelbti Sevilijoje gruodžio 15 d. per iškilmingą Europos kino akademijos apdovanojimų ceremoniją.
Įspūdžiai iš Tarptautinio Leipcigo dokumentinių ir animacinių filmų festivalio
Šių metų Tarptautinis Leipcigo dokumentinių ir animacinių filmų festivalis („DOK Leipzig“) dar kartą įrodė, kad problemų dėl tapatybės neturi ir tęsia politiškai angažuoto dokumentinio kino festivalio tradiciją. Spaudos pranešimuose festivalio organizatoriai pabrėžė dabarties politines nuotaikas, socialinio susiskaldymo, rasizmo, populizmo stiprėjimą ir tai, kad istorija kartoja save.
Krėsle prie televizoriaus
Alfredas Hitchcockas buvo filmų apie Bondą gerbėjas, nors ir prastai vertino jų meninį lygį. Jis sakydavo, kad šių filmų pasakojimas tik vienu tašku aukštesnis nei komiksų. Hitchcockas norėjo sukurti „realistiškesnį Bondą“. 1964-aisiais jis parašė laišką į Šveicariją Vladimirui Nabokovui, siūlydamas šiam kurti filmo scenarijų.
Nauji filmai – „Lietuviški svingeriai“
Pasižiūrėjus didaktinę Tado Vidmanto komediją „Lietuviški svingeriai“ (Lietuva, 2018) ir vėl kilo klausimas, kodėl lietuviai mielai žiūri komedijas, primenančias atšildytus kotletus, – jų scenaristai ir režisieriai ne tik neturi humoro jausmo, bet dar ir yra neraštingi. Kai pamačiau mieste išklijuotas afišas, kuriose „svingeriai“ rašomi didžiąja raide, net nusistebėjau, kodėl patriotiškai nusiteikusi Valstybinė kalbos inspekcija neskuba reaguoti. Bet didžioji raidė sakinio viduryje pasikartojo ir titruose. Sakysite, tai smulkmena. Tačiau numodami ranka į tokias smulkmenas iš esmės pritariame ne tik kalbos kultūros lygio smukimui. Kita vertus, tai, matyt, ir yra lietuviškų komercinių komedijų esmė – primityvus, materialiomis vertybėmis ir pilnaverčiu seksu grįstas posovietinių lietuvių gyvenimas jose pateikiamas kaip šiuolaikiškumo etalonas.
„Scanoramos“ premjeros
Programoje „Kertant Europą“ festivalis pristato lenkų režisieriaus Januszo Kondratiuko filmą „Kaip šuo su kate“ („Jak pies z kotem“, Lenkija, 2018). Tai labai asmeniškas filmas, nes Kondratiukas pasakoja apie savo brolį, kurį slaugė kelerius metus, kai šis sunkiai susirgo. Pagrindiniai „Kaip šuo su kate“ veikėjai – pats filmo režisierius, jo brolis, taip pat kino kūrėjas, Lenkijoje vadinamas kultiniu režisieriumi, Andrzejus Kondratiukas ir jo žmona aktorė Iga Cembrzyńska. Juos filme suvaidino Robertas Więckiewiczius, Olgierdas Łukaszewiczius, Aleksandra Konieczna, kuri įsiminė filme „Paskutinė šeima“. „Kaip šuo su kate“ kurtas abiejų brolių namuose, jame taip pat pasirodo filmo autoriaus vaikai, šunys, kaimynai ir tikra meška. Tačiau tai, kad žiūrovai negirdėjo apie brolius ar nematė jų filmų, visai netrukdo. „Kaip šuo su kate“ – universalus pasakojimas apie sudėtingą brolių meilę ir žmogaus laikinumą.
Pateikiame pokalbių su Januszu Kondratiuku, išspausdintų žurnaluose „Kino“ ir „Wysokie Obcasy“, fragmentus. Su režisieriumi kalbėjosi Rafałas Pawłowskis ir Krzysztofas Kwiatkowskis.
Pagal užsienio žiniasklaidą
Bus „Gladiatoriaus“ tęsinys
Ridley Scottas ir „Universal“ studija planuoja „Gladiatoriaus“ tęsinį, kurio scenarijų rašys Peteris Craigas („Mirties žaidimai“). Prieš aštuoniolika metų „Gladiatorius“ ne tik išgarsino pagrindinį personažą suvaidinusį aktorių Russellą Crowe, bet ir tapo vienu populiariausių filmų, uždirbo beveik penkis šimtus milijonų dolerių, gavo penkis „Oskarus“ ir prikėlė peplumo žanrą. „Gladiatorius“ pasakojo apie Romos imperijos generolą Maksimą, kuris pastoja kelią imperatoriui Komodui (Joaquin Phoenix), praranda viską, bet per stebuklą lieka gyvas. Parduotas vergijon, jis grįžta į Romą kaip gladiatorius, kovoja su išdaviku ir žūva. Pagrindiniu naujo filmo veikėju taps Liucijus. Tai Maksimo mylimosios Liucilos (Connie Nielsen) – Marko Aurelijaus dukters ir Komodo sesers – sūnus.
Krėsle prie televizoriaus
Chen Kaige – „penktosios kartos“, t.y. tos, kuri pradėjo kurti pasibaigus vadinamajai kultūrinei revoliucijai, kinų režisierius. 1993 m. jo filmas „Sudie, mano sugulove“ buvo apdovanotas Kanų „Auksine palmės šakele“. Kartu su Zhang Yimou 9-ajame dešimtmetyje jie pavertė Kinijos kiną pasauliniu reiškiniu. Chen Kaige gimė režisieriaus ir aktorės šeimoje. Dar vaikystėje jis buvo verčiamas skųsti savo šeimą saugumo organams. Tad nieko keista, kad pagrindine Chen Kaige tema tapo individo ir valstybės santykiai, konformizmas ir tapatybės praradimas. Jo filmų veikėjai kenčia, nes nesugeba prisitaikyti prie visuomenės priimtų normų, nesvarbu, ar veiksmas vyksta imperatorių valdomoje, ar komunistinėje Kinijoje.
Aštuoni „Scanoramos“ filmai, kuriuos reikia pamatyti savo akimis
Lapkričio 8 d. prasideda svarbiausias rudens kino festivalis „Scanorama“ ir vėl siūlo glaustą, bet išsamų šių dienų kino pjūvį. Dėmesio nusipelno Ingmaro Bergmano filmų programa bei nauji dokumentiniai filmai apie didįjį režisierių, kurio gimimo šimtmetis minimas šiemet, taip pat retai Lietuvoje rodoma Kinijos naujosios kartos režisierių kūryba ir tarpukario Lietuvos kronikos vaizdai.