Kinas

Živilė Pipinytė

Nauji filmai – „Pasaulio šerdis“

Nuo pat pirmų akimirkų Natalijos Meščianinovos filmas „Pasaulio šerdis“ („Serdce mira“, Rusija, Lietuva, 2018) kelia nerimą. Veterinarijos gydytojas Jegoras gelbsti sužalotą alabajų veislės kalę Belką, nors vilties, kad gyvūnas neliks paralyžiuotas – mažai. Meščianinova panardina į dramatišką situaciją, kuri iškart lyg ir apibūdina pagrindinius veikėjus: gyvūnų dresavimo stoties šeimininką Nikolajų (Dmitrijus Polozovas), jo žmoną Niną (Jekaterina Vasiljeva), jų dukterį Dašą (Jana Sekste), anūką Vanią (Vitia Ovodkovas) ir, žinoma, Jegorą (neįtikėtinas Stepanas Devoninas). Tai paprasti, sugebantys užjausti, vyresnieji – dar ir gyvenimo gerokai nualinti žmonės, kuriuos Jevgenijus Cvetkovas filmuoja beveik dokumentiškai tiksliai, lyg impovizuodamas mizanscenas.

Naujo „Kino“ skaitymo malonumai

Pasibaigus „Kino pavasariui“ žurnalas „Kinas“ tradiciškai aptaria jo naujoves ir premjeras. Nors šiemet man kartais atrodė, kad festivalis niekad nesibaigs – tiksli tik jo atidarymo data, o paskui laukia įvairūs pratęsimai, premjeriniai rodymai persilieja į repertuarinius, trumpai tariant, įsivyrauja pastaraisiais metais kino teatrams būdingas chaosas: europietiškas ar nekomercinis filmas išleidžiamas, įvyksta keli jo seansai, o po to tenka ilgai laukti, kol filmą vėl pamatysi ekranuose. Tik holivudiniai ar rusiški komerciniai žiūralai tvarkingai užima savo vietą repertuare. Manau, todėl jie ir sulaukia daugiau žiūrovų dėmesio.

7 md inf.

Pagal užsienio žiniasklaidą

Balandžio 29 d. Los Andžele mirė režisierius, prodiuseris, scenaristas Johnas Singletonas. Jis buvo ne tik jauniausias „Oskarui“ nominuotas režisierius, bet ir pirmasis tokią nominaciją gavęs afroamerikietis. 1992 m. Singletonas nominuotas už geriausią režisūrą ir geriausią scenarijų, ir nors jo „Pietinio kvartalo vyrukai“ („Boyz N The Hood“) „Oskaro“ negavo, šis filmas pakeitė Holivudą. Dvidešimt ketverių metų režisierius sukūrė filmą, kuriame susijungė kriminalinė istorija ir socialinė kritika, bet kartu tai buvo reakcija į nuvilnijusius Los Andželo juodaodžių protestus. Režisierius, pats kilęs iš prievarta garsėjančio Pietinio Los Andželo rajono, puikiai žinojo jo realijas. Dauguma jo ankstyvųjų filmų tyrinėjo skurdžiausių miesto gyventojų problemas.

Charlize Theron apie filmą „Be šansų“

Šią savaitę ekranuose pasirodo Jonathano Levino filmas „Be šansų“ („Long Shot“, JAV, 2019), kuriame pagrindinį vaidmenį sukūrė Charlize Theron. Ji vaidina Šarlotę Fild – vieną įtakingiausių moterų pasaulyje. Ją, protingą ir žavią, visuomet lydi sėkmė. Kitas filmo veikėjas Fredas Flarskis (Seth Rogen) – talentingas, bet į savidestrukciją linkęs žurnalistas. Jie neturi nieko bendra, išskyrus tai, kad Šarlotė – pirmoji Fredo meilė. Kadaise ji uždarbiavo aukliaudama.

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Senelis Emilis mirė kelios dienos prieš „Charlie Hebdo“ užpuolimą ir praėjus keliolikai metų po teroristų atakos prieš Pasaulio prekybos centrą. Su senelio mirtimi šie įvykiai neturi nieko bendra, bet būtent juos aptarinėja dalis mirusiojo šeimos narių. Kiti dalijasi paskalomis, mintimis apie neištikimybę, politinę transformaciją, padalytą Europą ir šiuolaikinį jaunimą. Viskas kaip visur ir visada esant tokiai situacijai. Tik šventikas vėluoja į šį tradicinį ortodoksų susitikimą, praėjus keturiasdešimčiai dienų po senelio mirties.

Gediminas Kukta

Trumpos kino recenzijos

1872 m. profesorius Jamesas Murray’us (Melas Gibsonas) ėmėsi ambicingo projekto – parengti Oksfordo anglų kalbos žodyną. Sizifišką darbą turėjo palengvinti angliškai kalbantys piliečiai, kurių paprašyta siųsti profesoriui žodžius bei nurodyti šaltinį, iš kur jie buvo paimti. Vieną dieną mokslininkas sulaukė net dešimties tūkstančių žodžių su išsamiais paaiškinimais ir citatomis iš JAV karo veterano daktaro W.C. Minoro (Sean Penn), tuo metu pamišėlių namuose kalėjusio žudiko. Tiesa, šio fakto profesorius iš pradžių nežinojo, priešingai nei mes, žiūrovai. Su Minoru susipažįstame nuo pirmųjų kadrų, kai vyras per klaidą nužudo žmogų, teisme yra paskelbiamas nepakaltinamu ir išsiunčiamas, trumpai tariant, į beprotnamį.

7md inf.

Pagal užsienio žiniasklaidą

Mirė Elina Bystrickaja

Balandžio 26 d., sulaukusi 91 metų, mirė Elina Bystrickaja, viena gražiausių ir populiariausių rusų kino ir teatro aktorių. Bystrickaja gimė 1928 m. Kijeve. Jos tėvas, karo gydytojas Abramas Bystrickis, pasibaigus Antrajam pasauliniam karui dirbo Vilniuje. Bystrickaja mokėsi medicinos seserų kursuose, nuo trylikos metų dirbo karo ligoninėje sanitare, 1947 m. baigė felčerių kursus ir pradėjo dalyvauti saviveikloje. 1948 m. ji įstojo į Kijevo teatro meno institutą. Baigusi, 1953–1956 m. dirbo Vilniaus rusų dramos teatre. 1956 m. Bystrickaja buvo pakviesta į Maskvą. Iš pradžių vaidino A. Puškino dramos teatre, o 1958–2012 m. – Maskvos Mažajame teatre, klasikinio rusų teatro citadelėje, kur sukūrė daug įsimintinų kalsikinio repertuaro vaidmenų.

Ralphas Fiennesas ir Olegas Ivenka apie „Baltą varną“

Lietuvoje pradedamas rodyti garsaus britų aktoriaus ir režisieriaus Ralpho Fienneso filmas „Balta varna“ („The White Crow“, D. Britanija, Prancūzija, 2018). Tai biografinis pasakojimas apie rusų baleto šokėją Rudolfą Nurejevą, kuris 1961 m. iš Sovietų Sąjungos pabėgo į Vakarus ir ten tęsė karjerą.

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Nors Suomiją pasiekia nedaug migrantų, šalies kraštutiniai dešinieji skambina pavojaus varpais, pasitelkdami „islamizavimo“ ir „terorizmo“ sąvokas. Miestų centruose vyksta rasistiniai incidentai, organizuojamos eitynės su fakelais. Liberalioji visuomenės dalis stengiasi priešintis, bet visuomenė skaldosi vis labiau. Didžioji Europos šalių dalis patiria panašią nuomonių poliarizaciją, o ksenofobinės nuotaikos grindžia kelius populistams ateiti į valdžią. Kad jie gali paprastai atsakyti į visus klausimus, jau matome ir Lietuvoje, net per pretendentų į šalies prezidentus debatus. Todėl siūlau atkreipti dėmesį į suomės Elinos Hirvonen dokumentinį filmą „Lūžio taškas“ (LRT Plius, 29 d. 23 val.). Vis dėlto, nepaisant niūraus filmo tono, jame blyksteli viltis: Suomijoje dar yra vietų, kur galima kalbėtis. Lietuvoje, deja, jų vis mažiau.

Santa Lingevičiūtė

Nauji filmai – „Kenkenas ir ateiviai“

Po teroristinio išpuolio per Velykas Šri Lankoje turbūt visi, apimti aklos neapykantos musulmonams, labiau ne aukų gailėjo, o mėgavosi dar viena galimybe garsiai pabrėžti, kokie tie „musliai“ laukiniai – juos reikia naikinti kaip tarakonus. Net buvo teiginių, kad pats laikas iš kalėjimo paleisti Andersą Breiviką, o jei gyvas būtų Adolfas... Tačiau kai tokie pat teroristai krikščionys žudo žmones Naujojoje Zelandijoje ar šiaip koks nestabilus, egocentrizmo apsėstas baltaodis nukreipia žmonių pilną lėktuvą į kalnus, o Las Vegase pro langą šaudo į niekuo dėtus praeivius, mažai kas juos degina ant laužo, juo labiau nevadina teroristais. Negana to, bando suprasti ar net aiškina, kad taip tiems arabams ir reikia.