7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Dvokiantis pasaulis

Nauji filmai – „Kenkenas ir ateiviai“

Santa Lingevičiūtė
Nr. 17 (1296), 2019-04-26
Kinas
„Kenkenas ir ateiviai“
„Kenkenas ir ateiviai“

Po teroristinio išpuolio per Velykas Šri Lankoje turbūt visi, apimti aklos neapykantos musulmonams, labiau ne aukų gailėjo, o mėgavosi dar viena galimybe garsiai pabrėžti, kokie tie „musliai“ laukiniai – juos reikia naikinti kaip tarakonus. Net buvo teiginių, kad pats laikas iš kalėjimo paleisti Andersą Breiviką, o jei gyvas būtų Adolfas... Tačiau kai tokie pat teroristai krikščionys žudo žmones Naujojoje Zelandijoje ar šiaip koks nestabilus, egocentrizmo apsėstas baltaodis nukreipia žmonių pilną lėktuvą į kalnus, o Las Vegase pro langą šaudo į niekuo dėtus praeivius, mažai kas juos degina ant laužo, juo labiau nevadina teroristais. Negana to, bando suprasti ar net aiškina, kad taip tiems arabams ir reikia.

 

Kaip šauksi – taip ir atsilieps. Bėda ta, kad krikščionys, ir dar baltaodžiai, laiko save viršesniais. Labai gerbiu istorinį paveldą, bet net plika akimi buvo galima matyti, kiek dėmesio Vakarų žiniasklaidoje skirta degančiai Paryžiaus Dievo Motinos katedrai ir kiek – išpuoliui Šri Lankoje. Juk tai tik JIE ir tai vyksta TEN.

 

Pasitelkdamas groteską Bruno Dumont’as filme „Kenkenas ir ateiviai“ („Coincoin et les z’inhumains“, Prancūzija, 2018) kaip tik ir ieško to sąlyčio tarp ten ir čia, tarp matomo ir nematomo. Tačiau jis nekuria politinio kino, nes, pasak Dumont’o, politika yra tarytum simuliakras. Svarbiausia, kas slypi po ja, kokios vienos ar kitos politikos ištakos, ją veikiančios galios (ne visada apibrėžiamos ir gal net antgamtinės), moraliniai ir estetiniai pasirinkimai. Dumont’as sutinka, kad scenarijų rašė tuomet, kai Prancūzijoje labiausiai buvo eskaluojamos „naujos“ seksualinės revoliucijos, prancūzų tapatybės ir imigrantų situacijos Kalė mieste temos. Tačiau Dumont’as – ne aktyvistas, o filosofas ir režisierius, tad kasasi prie šaknų, o ne gramdo paviršių. Jis verčia savo personažus nusiimti kaukes ir šis veiksmas jį linksmina, nes daug ką pasako apie veikėjų (o ir mūsų) dvilypę prigimtį.

 

Šįkart Dumont’as seklų stovintį vandenį sudrumsčia šiaurinės Prancūzijos provincijoje ir jis baisiai pradeda dvokti... Pasak režisieriaus, būtina pasirinkti tikslią erdvę istorijai pasakoti, nes ji turi tapti visų groteskiškų ir net antgamtinių įvykių metafora. Pats juokauja, kaip atrodytų, jei savo istoriją būtų perkėlęs į dykumą.

 

Vienas amerikiečių kritikas rašė: „Jei Spike’o Lee „Juodaodis iš Kukluksklano“ ar Bootso Riley „Atsiprašau, kad trukdau“ („Sorry to Bother You“, 2018) neįtikino, kad politika, fantazija ir vaizduotė gali būti vienodai paveikios, – visa tai puikiausiai įrodo „Kenkenas“.“

 

Antrame filme pasakojama jau apie brandesnį Kenkeną. Pirmoje dalyje („Mažasis Kenkenas“) vaikinas retkarčiais pademonstruodavo rasistines nuotaikėles, o dabar jis jau prižiūri radikalių nacionalistų susirinkimus. Rodos, nacionalinė ir tarptautinė politika visa jėga įsibrovė į jo mažą izoliuotą kaimelį – pusę jo „okupavo“ juodi ir šiaip spalvoti tipai. Veikia ir kiti personažai iš ankstesnio sezono: policijos viršininkas Van der Veidenas (Bernard Pruvost), jo kolega Karpentjė (Philippe Jore) ir kiti Kenkeno draugai. Tik šįkart kaimelyje siautėja ne serijinis žudikas, kišantis į karves žmogaus kūno dalis, o iš dangaus krenta juoda, dvokianti, neaiškios sudėties masė, kuri vėliau, pasirodo, virsta šviesa, prasiskverbia į žmogaus kūną ir šis išbezda savo kloną...

 

Dumont’as lyg ir kuria detektyvinį serialą, tačiau nusikaltimai taip ir nebūna atskleisti. Pirmame sezone Van der Veidenas tiesiog prieina prie išvados, kad žemė kvepia skaniai, bet kažkas čia prarūgę. Antrame filme viskas dar absurdiškiau, o policijos komisaro išvados – kataklizminės: „Tai apokalipsė. Pasaulio pabaiga.“ Toliau siužetas turi rutuliotis žiūrovo galvoje, nes jei jau nusprendėte žiūrėti Dumont’o komediją, turite susitaikyti su tuo, kad pamatyti dalykai jus trikdys. Bent jau taip sako pats režisierius.

 

Tačiau Dumont’ui svarbiau ne istorija, o jos „tapymo“ procesas. Jis prisimena Monet šieno stirtas – rodos, jos tos pačios, bet kaskart pamatai kažką kita. Toks ir gyvenimas. Dumont’as yra sakęs, kad labai mėgsta Walto Whitmano poeziją, kur emocijos iškeliamos aukščiau už intelektą, laukiniškumas ir natūralumas – aukščiau už susivaržymą. Whitmanas puolė skaitytojus, versdamas juos atsisakyti pretenzijos į žmogiškumą ir moralinę atsakomybę. Tokiu pat būdu Dumont’as bando apnuoginti kiną: grąžinti žmogui jo kūną, širdį ir instinktyvią nuojautą. Tą, ką prarado intelektualai, gyvenantys mieste, nebe provincijoje, – sugebėjimą kurti nerimuotą savo gyvenimo poeziją.

 

Tačiau Dumont’as tikrai neima rankinės kameros ir nefiksuoja „realaus“ gyvenimo, juk po juo slepiasi tikroji prigimtis: reikia prasibrauti iki kiekvienos būtybės architektūros pamatų, kad suprastum, kaip ji buvo pastatyta. Tad, kaip ir ankstesniuose filmuose, režisierius mėsinėja kūną ir jame atranda dalykų, kurių žmogus negali paaiškinti protu, pavyzdžiui, važinėjimo automobiliu ant dviejų ratų, nevaldomo veido trūkčiojimo ir visų kitų nepaaiškinamų dalykų seriale.

 

Socialinė tragedija (o tokios esama) slypi ne paviršiuje. Jos ištakos – kalba nebepaaiškinama neapykanta: juodaodžiams, kitai religijai, netradicinės seksualinės orientacijos asmenims etc. Galiausiai Dumont’o kine ji įgauna nepakenčiamos smarvės masę iš dangaus, krintančią ant ko papuola. Išorinė invazija tėra vidinė ir tampa nepasitikėjimo savimi, savo tapatybe metafora, vienam išvirstančia į komediją, kitam – į pasišlykštėjimą ir atmetimą. Priklauso nuo to, kiek žiūrovas sau leis išorinius ateivius traktuoti kaip vidinius, kiek prisileis Von der Veideno painiavą tarp „klonų“ ir „klounų“, leisis šokiruojamas „normalaus“ kūno nenormalumo, nugriaus vidinę gynybinę sieną, kad pabūtų Rabelais Gargantiua ir Pantagriueliu. Ir tai nereiškia, kad reikia grįžti tik prie pirminių pažinimo instinktų, atvirkščiai – per juos bandyti suvokti savo išlavinto proto labirintus ir jo sienas, nebijoti kartu patirti empatiją ir pasišlykštėjimą, troškimą ir skausmą, geismą ir baimę, susižavėjimą ir sumišimą, protu paaiškinamus ir nepaaiškinamus dalykus. Svarbiausia – atsikratyti išankstinių nuostatų. Tuomet, kaip ir filme, visos šešėliuose buvusios žmogaus variacijos pasirodys kartu: moterys, vyrai, vaikai, baltieji, juodieji, gyvi, mirusieji.

 

Karnavalas filme labai svarbus, nes, anot Dumont’o, išverčia vertybių vidurius ir rimtai traktuoti dalykai pradeda dvokti. O ir Jimas Sheridanas kadaise rašė: „Tapatybė, tapatybė, tapatybė. Mes taip ja rūpinamės, kad turbūt bijome, jog patys jos neturime.“

„Kenkenas ir ateiviai“
„Kenkenas ir ateiviai“
„Kenkenas ir ateiviai“
„Kenkenas ir ateiviai“
„Kenkenas ir ateiviai“
„Kenkenas ir ateiviai“
„Kenkenas ir ateiviai“
„Kenkenas ir ateiviai“