Pasibaigus „Kino pavasariui“ žurnalas „Kinas“ tradiciškai aptaria jo naujoves ir premjeras. Nors šiemet man kartais atrodė, kad festivalis niekad nesibaigs – tiksli tik jo atidarymo data, o paskui laukia įvairūs pratęsimai, premjeriniai rodymai persilieja į repertuarinius, trumpai tariant, įsivyrauja pastaraisiais metais kino teatrams būdingas chaosas: europietiškas ar nekomercinis filmas išleidžiamas, įvyksta keli jo seansai, o po to tenka ilgai laukti, kol filmą vėl pamatysi ekranuose. Tik holivudiniai ar rusiški komerciniai žiūralai tvarkingai užima savo vietą repertuare. Manau, todėl jie ir sulaukia daugiau žiūrovų dėmesio.
Bet, regis, nuklydau į lankas. Taigi, naujame „Kine“ dominuoja „Kino pavasaris“ ir jo premjeros. Pirmiausia, žinoma, lietuviškos. Ieva Toleikytė negaili komplimentų Marijos Kavtaradzės pilnametražiam debiutui „Išgyventi vasarą“ ir teigia, kad tai „įvykis lietuvių kine“. Kaip stipriai recenzentę paveikė filmas, galima suprasti perskaičius kad ir tokius žodžius: „Peržiūrėjusi filmą susimąsčiau, kad didžioji dalis mano bičiulių yra sirgę depresija, gėrę antidepresantus, lankę terapiją arba gulėję Vasaros gatvėje. Ir ne dėl to, kad būtų kažkokie „ištižėliai“, veikiau priešingai – pernelyg ilgai bandė būti stiprūs. Tai susiję su bendru psichologiniu klimatu Lietuvoje, kur psichinės ligos ir jų gydymas yra socialinė stigma – kažkas, ką reikia slėpti, dėl ko tenka gėdytis ar graužtis, ką dažnas niekina kaip „tinginystę“, „išsidirbinėjimą“ ir panašiai. Paradoksalu, kai pagalvoji, kad Lietuvoje turbūt nėra žmogaus, kuris nepažinotų to, kas nusižudė arba bandė nusižudyti.“
Pokalbis su kito premjerinio „Kino pavasario“ filmo „Animus animalis (istorija apie žmones, žvėris ir daiktus)“ kūrėjais – režisiere Aiste Žegulyte, operatoriumi Vytautu Katkumi ir kompozitoriumi Gediminu Jakubka – nuteikia optimistiškiau, nors šis dokumentinis filmas kalba apie mirtį, rodo jos nesibaigiantį darbą, žiaurius medžiotojus ir taikius taksidermistus bei pastarųjų „meno“ vertintojus. Laukiant filmo pasirodymo kino teatruose šį rudenį verta įsiklausyti į Žegulytės žodžius: „Mintys apie gyvenimą, mirtį ir draugystę su žvėrimi mane lydėjo nuo vaikystės. Labai jaučiu gyvūnų energiją. Dar akademijoje vienoje iš mano kurtų ekranizacijų vaidino ožka. Visada norėjau (ir dabar tas noras nėra dingęs) būti kuo arčiau gamtos, žvėries, laukinio pasaulio. O pasaulis, priešingai, nuo mūsų tolsta, tad tema atsirado savaime. Atrodo, norime gamtą suvaldyti, susegmentuoti, padėti po stiklu, kad ji priklausytų mums, kad negąsdintų. Žmogus bijo mirties, bet natūraliai einame į mirtį, tai neišvengiama.“ Filmo kūrėjus kalbino Brigita Kulbytė, o recenziją parašė Elena Jasiūnaitė.
Skirtingas žmonių požiūris į gamtą bei į Kuršių nerijoje įsikūrusius kormoranus sudomino kito dokumentinio filmo kūrėją Rugilę Barzdžiukaitę. Jos filosofinį esė „Rūgštus miškas“ recenzuoja Neringa Kažukauskaitė. Arturo Jevdokimovo dokumentinis filmas „Second Hand“ – apie lietuvius, kurie Anglijoje užsiima dėvėtų drabužių verslu, bet kartu ir apie šių žmonių gyvenimo „filosofiją“. Šį filmą recenzuoja Auksė Kancerevičiūtė. Živilė Pipinytė rašo apie dar vieną „Kino pavasario“ premjerą – vaidybinį pilnametražį Ernesto Jankausko debiutą „Čai buvo Saša“. Laura Šimkutė recenzuoja „Kino pavasario“ konkurse rodytus studentų darbus, o įdomiausius šiųmečio festivalio filmus aptaria Ilona Vitkauskaitė.
Kai kurie jų jau rodomi kino teatrų repertuare: Linas Vildžiūnas recenzuoja Nuri Bilge Ceylano „Laukinę kriaušę“, Rūta Birštonaitė – Hirokazu Kore-edos „Vagiliautojus“. Skiltyje „Iš arčiau“ japonų režisieriaus kūrybą aptaria Santa Lingevičiūtė. Neabejoju, kad jos straipsnis „Gražus ir nematomas Hirokazu Kore-edos pasaulis“ ne vieną žurnalo skaitytoją įkvėps surengti sau šio režisieriaus filmų retrospektyvą. Bent jau aš ją susiplanavau per vasaros atostogas. „Kino pavasaris“ parodė ir garsiausią pastarųjų metų lenkų filmą – Wojciecho Smarzowskio „Klerą“. Įsimintiną ir keliais prizais apdovanotą vaidmenį jame sukūrė aktorius Januszas Gajosas, kurio kūrybą žurnale aptaria Izolda Keidošiūtė. Živilė Barkauskaitė kalbėjosi su festivalio svečiu – garsiu rusų kino dokumentininku Vitalijumi Manskiu. Jo filmą „Putino liudininkai“ taip pat dar galima (laimei nusišypsojus) pamatyti kino teatrų repertuare, kaip ir prancūzės Claire Denis „Gyvenimą aukštybėse“. Niujorke vykusį pokalbį su režisiere užrašė Lukas Brašiškis.
Ramūnas Pronckus recenzuoja Mimi Leder filmą „Nes ji yra moteris“ bei dalijasi mintimis apie „Namų kine“ pasirodžiusius filmus – graiko Yorgoso Lanthimoso „Favoritę“, britų komiko Ricky Gervaiso „Po gyvenimo“, amerikiečio Johno Krasinskio „Tylos zoną“ ir danės Susanne Bier „Paukščių narvelį“. Taip pat šiame „Kine“ rasite Mantės Valiūnaitės įspūdžius iš Berlinalės, su kuria atsisveikino ilgametis festivalio direktorius Dieteris Kosslickas bei jo komanda, jautrų Vitkauskaitės „In memoriam“ prancūzų kino kūrėjai Agnes Varda, Pipinytės „Kino istorijas“ apie Leontine Sagan 1931-aisiais sukurtas „Merginas su uniformomis“. Beje, filmą rugsėjį rodys festivalis „Pirmoji banga“: gyvenimas kine niekada nesibaigia.
Jūsų – Jonas Ūbis