7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Tarp logikos ir geismo

Trumpos kino recenzijos

Gediminas Kukta
Nr. 18 (1297), 2019-05-03
Kinas
„Profesorius ir pamišėlis“
„Profesorius ir pamišėlis“

„Profesorius ir pamišėlis“ („The Professor and the Madman“), rež. Farhad Safinia, Airija

Tikra istorija, kuri intriguoja pati savaime, dar net neperkelta į kino ekraną.

1872 m. profesorius Jamesas Murray’us (Melas Gibsonas) ėmėsi ambicingo projekto – parengti Oksfordo anglų kalbos žodyną. Sizifišką darbą turėjo palengvinti angliškai kalbantys piliečiai, kurių paprašyta siųsti profesoriui žodžius bei nurodyti šaltinį, iš kur jie buvo paimti. Vieną dieną mokslininkas sulaukė net dešimties tūkstančių žodžių su išsamiais paaiškinimais ir citatomis iš JAV karo veterano daktaro W.C. Minoro (Sean Penn), tuo metu pamišėlių namuose kalėjusio žudiko. Tiesa, šio fakto profesorius iš pradžių nežinojo, priešingai nei mes, žiūrovai. Su Minoru susipažįstame nuo pirmųjų kadrų, kai vyras per klaidą nužudo žmogų, teisme yra paskelbiamas nepakaltinamu ir išsiunčiamas, trumpai tariant, į beprotnamį.

Filme stebime šių dviejų vyrų draugystę ir kovą. Pirmajam herojui priešinasi Oksfordo universiteto profesorių kuopelė, teigianti, kad jis nėra kompetentingas rengti tokio pobūdžio ir apimties žodyną, bei turinti tvirtą nuomonę, kokie žodžiai privalo patekti į leidinį, o kokie visiems laikams turi likti užmaršty. Anot snobų, saugoti verta tik taisyklingus ir stipriausius žodžius. O antrasis herojus kovoja su kaltės jausmu ir vidiniais demonais, kurie aprimsta tik tada, kai jų šeimininkas ima skaityti knygas, užsirašinėti žodžius ir siųsti juos profesoriui.

Filmas sukonstruotas iš virtinės priešingybių, kaip nurodo jau pats jo pavadinimas. Vienoje pusėje – mokslas, logika, noras viską paaiškinti, surašyti ir klasifikuoti (profesorius). Kitoje – žodžiams nepasiduodanti žmogaus psichika, įžodinimui besipriešinanti šizofrenija (pamišėlis). Pirmasis pasaulis – Murray’aus darbo kabinetas, nuo grindų iki lubų nukabinėtas prirašytais lapeliais. Antrasis – Minoro vienutė su piešiniais, iš kurių išsiskiria pagrindinis, nužudytojo našlės (Natalie Dormer) portretas.

Žiūrint filmą įdomu mąstyti apie įtampą tarp žodžio ir vaizdo, tačiau ypatingiau šia tema režisierius nepasisako. Iš tikrųjų „Profesorius ir pamišėlis“ yra eilinis istorinis filmas su kostiumais ir prilipintomis barzdomis. Jo autoriams, metaforiškai kalbant, pritrūko būtent įdomesnių žodžių. Todėl sceną, kai profesoriaus pagalbininkai raunasi plaukus bandydami rasti tikslų žodžio „art“ (menas) apibrėžimą, mat šis kelia daugiausiai neaiškumų, galima perskaityti ir kaip metaironiją, kurios kūrėjai, žinoma, specialiai nesiekė: filmas dėliojamas pagal aiškią ir ne kartą matytą naratyvinę schemą. Yra gerieji ir blogieji personažai, kelios ašaringos scenos ir, žinoma, meilės linija. Kaip rodo režisierius, būtent meilė, o ne vaistai ir pagaliau ne žodžiai, gali bent trumpam suvaldyti net beprotybę.

 

„Skaisti kaip sniegas“ („Blanche comme neige“), rež. Anne Fontaine, Prancūzija, Belgija

Tarp autorinio ir pramoginio kino nuolat laviruojanti režisierė savaip perskaitė brolių Grimmų pasaką „Snieguolė ir septyni nykštukai“.

Čia Snieguolė – mirusio tėvo viešbutyje dirbanti kerinčio grožio Kler (Lou de Laâge), kurią, pasprukusią nuo pagrobėjo, vidury miško stovinčiame name priglaudžia broliai dvyniai. Pamotė – viešbutį valdanti Mod (Isabelle Huppert), kuri pavydėdama podukrai grožio ir jaunystės tą pagrobėją ir pasamdė. O štai septyni nykštukai – minėti broliai ir dar penki kaimelio vyrai, vienas po kito įsimylintys žaviąją atvykėlę, kuri, kaip paaiškėja vėliau, nėra jau tokia skaisti ir nekalta. Atsidūrusi toli nuo miesto mergina pasineria į kūniškus nuotykius, bene pirmą kartą gyvenime atsiduodama geismui. Ji tampa vyrus aplink pirštą vyniojančia aktyvia moterimi, o ne pasyvia pasakos gražuole, laukiančia princo ant balto žirgo, kuris bučiniu pabudintų ją iš egzistencinio letargo.

Filmas nėra be trūkumų. Ritmas šlubuoja, dramaturgija, bent iš pradžių, klampi, o herojų poelgiai erzinantys ir nelogiški (kad ir kaip keistai tai skambėtų kalbant apie pasakos interpretaciją). Atrodo, kad režisierei herojai reikalingi tik tam, kad pademonstruotų, kaip galima šiuolaikiškai interpretuoti klasiką, žaisti jos motyvais, tropais ir archetipais, o ne tam, kad per herojus kažką svarbaus pasakytų apie žmogų ar pasaulį, galiausiai – pačią pasaką.

Žinoma, moters geismo, laisvės ir emancipacijos tema suskamba aktualiai ir, spėju, būtent ji ir buvo parduota prodiuseriams, bet ši tema akivaizdi nebent turinio, o ne formos plotmėje, kurioje Kler kūno išlinkiai vis dar skirti godiems vyrų žvilgsniams.

„Profesorius ir pamišėlis“
„Profesorius ir pamišėlis“
„Skaisti kaip sniegas“
„Skaisti kaip sniegas“