Lemiamas Rudolfo Nurejevo šuolis

Lietuvoje pradedamas rodyti garsaus britų aktoriaus ir režisieriaus Ralpho Fienneso filmas „Balta varna“ („The White Crow“, D. Britanija, Prancūzija, 2018). Tai biografinis pasakojimas apie rusų baleto šokėją Rudolfą Nurejevą, kuris 1961 m. iš Sovietų Sąjungos pabėgo į Vakarus ir ten tęsė karjerą. Nuo Nurejevo mirties praėjo daugiau nei ketvirtis amžiaus, bet dėmesys šiam mįslingam, prieštaringam ir skandalingam kūrėjui neblėsta. Nurejevas tapo pirmąja baleto žvaigžde, iš gastrolių Vakaruose atsisakiusia grįžti namo. Po jo buvo Michailas Baryšnikovas, Natalja Makarova, Aleksandras Godunovas. Jų likimai susiklostė skirtingai, tačiau Nurejevas išsiskiria ne tik kaip šokėjas, bet ir kaip asmenybė. Paryžiaus operos primarijus, kurį supo tokio pat aukšto kalibro žvaigždės, po visą pasaulį išbarstyti namai ir vilos, atvirai demonstruojamas homoseksualumas, tragiška ir simboliška mirtis nuo AIDS, sulaukus vos penkiasdešimt ketverių. „Baltos varnos“ centre – viena dramatiškiausių Nurejevo gyvenimo akimirkų, kai 1961 m., per Kirovo teatro gastroles Paryžiuje, teatro vadovybė ir KGB atstovas nusprendžia išsiųsti jauną šokėją atgal į SSRS ir išprovokuoja Nurejevą kreiptis į policiją su politinio prieglobsčio prašymu.

Pateikiame Kubos Armatos interviu su Fiennesu, daryto Tokijuje, kur režisierius pristatinėjo savo filmą, fragmentus bei ištrauką iš Alisos Markelovos pokalbio su Nurejevą suvaidinusiu Olegu Ivenka, Totorijos Musos Džalilio teatro baleto trupės premjeru.

Ralphas Fiennesas: tai filmas apie troškimą būti menininku

Neseniai sukako dvidešimt penkeri metai, kai pasirodė Steveno Spielbergo filmas „Šindlerio sąrašas“. Kaip jis pakeitė Jūsų gyvenimą?

Filmas man buvo nepaprastai svarbus. Su šiuo projektu Spielbergas dirbo labai aistringai. Žinoma, jis ir anksčiau buvo sukūręs ne vieną puikų filmą, bet man atrodė, kad šis jam ypatingas. Kiekvienas, dirbęs prie filmo, įskaitant aktorius, jautė tą aistrą kiekviename žingsnyje. Už Amono Goetho vaidmenį buvau pirmą kartą nominuotas „Oskarui“, tačiau ne tai svarbiausia. Darbas šiame filme buvo iš tų patirčių, kurios keičia gyvenimą. Nors, žinoma, nėra ko slėpti, tokie vaidmenys – nuostabi dovana kiekvienam aktoriui.

Savo naujojo filmo tema pasirinkote rusų baleto šokėjo Rudolfo Nurejevo gyvenimo istoriją. Kodėl?

Šia tema domėjausi ne vienus metus. Ko gero, dar net prieš tai, kai pradėjau režisuoti. Tai istorija apie jauną vyrą, kuris turi milžiniškų ambicijų ir stiprią valią, kad visiškai išnaudotų savo potencialą, bet atsidūrė gyvenimo kryžkelėje. Jis turi priimti sprendimą, paveiksiantį visą tolesnį gyvenimą. Stipri Nurejevo asmenybė dažnai provokavo sovietų valdininkus. Pagalvojau, kad žvilgsnis į šį jaunatvišką charakterį, troškimas būti menininku, vedantis į susidūrimus, gali būti įdomus. Dar ir todėl, kad tai ideologijos pasirinkimas – sovietinės arba vakarietiškosios. Režisieriaus požiūriu tai stipri istorija.

Įspūdį padarė Nurejevo biografija?

Jaudino tai, ką šis vaikinas darė, kad įgyvendintų savo menines ambicijas. Man patiko jo stiprus charakteris. Žinoma, jis ne visada buvo malonus aplinkiniams, bet tai tik papildė jo sudėtingą prigimtį. Sukūriau jau du filmus su savo prodiusere, kuri turi baleto patirties. Kai kalbėjomės, ji gerai suprato, kodėl man tai svarbu, kodėl filmo tema tūnojo mano galvoje dvidešimt metų.

Prisiminiau kadaise Jūsų pasakytą mintį, kad gyvename laikais, kai pamirštama, kokie svarbūs gali būti filmai.

Kinas – puikus ir galingas komunikacijos įrankis, galintis nešti tikrai svarbią žinią. Juk neatsitiktinai jis ne kartą niekingai buvo išnaudojamas propagandiniams tikslams. Tačiau verta šią situaciją apsukti – tegu kinas perteikia pozityvias vertybes, humanizmo idėją. Manau, kad tai ypač reikalinga dabar, matant, į kurią pusę suka pasaulis. Vis naujose šalyse į valdžią ateina dešiniosios, dažnai stipriai nacionalistinės jėgos. Tai gali ir turi kelti nerimą. Be abejo, susiduriame su galinga demokratinės tapatybės krize. Reikia išlaisvinti kine slypintį potencialą ir panaudoti jį geriems darbams.

Kai kuriems aktoriams režisieriams kyla problemų, kai reikia vaidinti savo filme. Jums tai pavyksta, nes vaidinote visuose trijuose savo režisuotuose filmuose. Ar sunku suderinti aktorystę ir režisūrą?

Nežinau, ar tai pavyksta, turiu vilties, kad taip (juokiasi). Iš pradžių nenorėjau vaidinti „Baltoje varnoje“, nes kiekvienąkart, kai reikia derinti abu vaidmenis, patiriu didžiulę įtampą. Tačiau kai bandome surinkti pinigus filmo gamybai, jaučiu, kad tai gali padėti. Šįkart taip pat jaučiau „subtilų“ prodiuserių ir pardavimo agentų spaudimą, kad pasirodyčiau filme. Iš pradžių truputį priešinausi, juolab kad reikėjo kalbėti rusiškai, bet galiausiai protas nugalėjo. Aktoriui labai sunku vaidinti ne gimtąja kalba. Tad laukė daug darbo. Laimė, aplinkui buvo daug gerų žmonių, kuriais galiu pasitikėti.

Filme nuskamba žodžiai, kad balete viskas susiveda į taisykles. O kaip kine?

Aš nesutikčiau su tais žodžiais. Kiekviena taisyklė kine buvo sulaužyta kurio nors iš nuostabių režisierių. Nemanau, kad kuris nors menas priklausomas nuo taisyklių. Reikia tik surasti atitinkamą formą, kad papasakotum istoriją, perteiktum atitinkamą žinią ar suteiktum žiūrovui pramogą. Režisieriaus turimų priemonių vis daugėja. Kine taisyklės turi būti taikomos tik techniniams klausimams, pavyzdžiui, kaip sustatyti šviesas ar įrašyti garsą. Už tai atsakingi žmonės laikosi tam tikrų taisyklių, nes to reikalauja jų darbas. Esu jiems dėkingas kaip režisierius, nes jų dėka jaučiuosi nesuvaržytas.

Ar sunku kine rasti pusiausvyrą tarp žinios ir pramogos?

Mėgstu žiūrėti filmus, kurie suteikia skirtingų interpretacijų galimybę. Kai dirbu, stengiuosi nepateikti žiūrovams ant padėklo visų sprendimų, nors suprantu, kad daug režisierių taip elgiasi. Tai trumpesnis kelias. Labai vertinu kūrėjus, kurie nekuria tokių filmų kaip aš. Žaviuosi Federico Fellini, kurio filmuose – tikras gyvenimo pagarbinimas, pripildytas siautulingos šventės. Tai gryna beprotystė.

Ar numanote, kaip filmas bus priimtas Rusijoje?

Be abejo, dabar galime stebėti įtampą tarp Britanijos ir Rusijos, tarp ES ir Rusijos. Vis dėlto tai ne tas pats, kaip anksčiau, kai sovietų ideologija buvo visiškai kitokia. Tačiau man atrodo keista, kas dabar vyksta Rusijos kultūroje. Jau kurį laiką viskas ten sukasi aplink nacionalinę tapatybę. Tai matyti vis aiškiau. Kai rodžiau „Baltą varną“ Londono kino festivalyje, prisiminiau rusų režisierių Kirillą Serebrennikovą, kuriam skirtas namų areštas. Jis lyg ir gali dirbti, bet tikrai negalima pasakyti, kad yra laisvas žmogus. Neramina, kai menininkas baudžiamas už savo veiklą. Tai tam tikra žinia, perspėjimas. Girdėjau, kad vienas Rusijos kultūros departamentas stebi viską, kas sukuriama sovietų eros tema.

Jums dėl to neramu?

Reikia turėti omenyje, kad Nurejevas suvokiamas kaip labai rusiškas menininkas, nors jo seksualumas dabartinei valdžiai ir nepriimtinas. Įdomiausia, kad tai buvo tema, kuri nuolat sugrįždavo kalbantis su rusų investuotojais. Kiekvieną kartą jie manęs klausdavo, ar tai bus filmas apie jo asmeninį gyvenimą. Atsakydavome, kad nebūtinai, tačiau kad vaizdas būtų kuo pilnesnis, turime parodyti, koks jis buvo. „Balta varna“ pasakoja apie tai, ką reiškia būti individualistui. Nurejevas buvo toks, jam buvo nepriimtini jokie kompromisai. Manau, kad represuoti menininkus, kurie yra žmogaus sielos pasiuntiniai, nenormalu. Tai tik rodo, kaip režimas bijo žmonių, galinčių suteikti mums viltį, bet kartu ir provokuoti reakciją. Tai tiesiog silpnumo ženklas.

Olegas Ivenka: šis vaidmuo mane pakeitė

Kodėl iš daugybės pasiūlymų, gautų baigus Baltarusijos valstybinį choreografijos koledžą, pasirinkote būtent Kazanę, Musos Džalilio teatrą?

Iš visų šalių pasirinkau Rusiją, nes tikras kokybiškas klasikinis baletas dabar egzistuoja tik čia. Žinoma, mano širdį paglostė žymių teatrų kvietimai, bet vidinis „aš“ pasakė, kad reikia važiuoti į Kazanę. Pasitikiu savo intuicija ir visiems patariu įsiklausyti į vidinį balsą.

Suvaidinote pagrindinį vaidmenį filme „Balta varna“. Kodėl pasirinktas būtent Jūs?

Jei atvirai, nežinau. Nesistengiau gauti šio vaidmens bet kuria kaina. Supratau, kad turiu šansą, kokio gal daugiau ir nebus. Tada tiesiog dariau viską, ką galėjau, – mokiausi anglų kalbos, repetavau scenas, ieškojau savyje Nurejevo. Pasakiau sau: „Padaryk viską maksimaliai gerai, ir bus kaip bus.“

Filme taip pat vaidina garsus šokėjas Sergejus Poluninas, kuris dažnai pavadinamas mūsų laikų Nurejevu. Kodėl jis negavo pagrindinio vaidmens?

Jis vaidina Jurijų Solovjovą. Taip nusprendė režisierius.

Kuo Jūs artimas savo veikėjui, o kuo skiriatės?

Mus sieja siekis judėti pirmyn, noras atrasti naujus horizontus, nestovėti vietoje. Skiriasi charakteriai ir seksualinė orientacija. Nors dabar aš jau daug ką perėmiau iš Nurejevo charakterio – tapau griežtesnis ir pagaliau supratau, ko noriu. Šis vaidmuo mane pakeitė. Tačiau vis dėlto Nurejevas buvo griežtesnis už mane. Kad įsigyvenčiau į vaidmenį, nuodugniai išstudijavau Rudolfo Nurejevo biografiją, jo vidinį pasaulį. Dabar jį puikiai suprantu – jo poelgius, požiūrį į žmones. Iš esmės tai įvyko režisieriaus dėka. Pasisekė, kad aktoriaus meistriškumo mane mokė Ralphas Fiennesas. Tai vadinasi „teisingas startas“. Esu kaprizingas mokinys ir labai reiklus, bet pirmiausia sau. Dirbant su Fiennesu tai buvo į naudą. Labai gerai suprantu, kad kai su tavimi dirba toks meistras, kaip jis, iš tavęs ir reikalaujama dvigubai. Žinau, kad man pavydi daug žinomų aktorių. Mačiau daug pavydžių ir piktų žvilgsnių. Todėl turėjau pateisinti į mane dėtas viltis. Galiu pasakyti, kad būti aktoriumi man patinka ne mažiau nei būti šokėju. Ketinu ir toliau vaidinti.

Parengė K. R.