Krėsle prie televizoriaus
Ilgais rudens vakarais mėgstu internete skaityti įvairias žinias, be kurių, žinoma, galėčiau ramiai apsieiti, bet yra toks posakis „guilty pleasure“ – gėdingas malonumas. Dažniausiai tai žiniasklaidos šiukšlės – pranešimai apie lietuviškų žvaigždžių (atleisk joms, Viešpatie, nes nežino, ką daro) skyrybas ir kitokius meilės nuotykius, apie Kauno mero aferas (ko laukti iš miesto, kuris renka ubagų karalių arba milicininką milijonierių?) ar šiuolaikinis lietuviškas folkloras – restoranų apžvalgos. Nesuprantu, kodėl jos sulaukia tokios milžiniškos skaitytojų neapykantos, juk įvairius nevykusių virėjų televizijos šou visi žiūri ir giria. Skaitau ir stebiuosi, kaip greitai nusitrina ribos tarp abejotinų interneto skaitalų ir to, ką rodo net save, regis, turintys gerbti lietuviški televizijos kanalai. Štai LRT jau visai atvirai palaiko konservatorius ir tyčiojasi iš jų oponentų, nors turėtų būti neutrali. Garbūs žurnalistai kadre nesigėdi vilkėti sukarintos organizacijos uniformų ir agituoja (!) į tą organizaciją stoti visus.
Rudens „Kino“ skaitymo malonumai
Jei dar neapsisprendėte, ką pasižiūrėti per „Scanoramą“, naujas „Kinas“ tikrai padės. Žurnale pristatoma ne tik festivalio programa bei atskiri filmai, bet ir keli svarbūs šiųmetės programos kūrėjai. Apie anglų režisierių Michaelą Powellą, kurio garsiausių filmų retrospektyvą šiemet siūlo festivalis, straipsnyje „Per plauką išvengęs užmaršties“ rašo Dmitrijus Gluščevskis. Jis cituoja Davidą Thompsoną: „Nėra kito Britanijoje dirbusio režisieriaus, kuris būtų sukūręs tiek dėmesio vertų filmų, kiek Michaelas Powellas.“
Nauji filmai – „Pats sau milijonierius“, „Leonė. Bėganti į šviesą“
Kiekvieną kartą, pasirodant kokiai naujai lietuviškai komedijai ar netikėtai režisierių, scenaristų amplua save atradusių veikėjų filmams, įtikinėjame save, kad reikia žiūrėti visą nacionalinę produkciją, užčiuopti nacionalinio kino pulsą, sužinoti, kuo žmonės gyvena ir kas yra tie populiariausi, pelningiausi... Tačiau po kiekvieno tokio filmo tenka keiktis, spjaudytis ir kraipyti galvą, nors tikrai nepavadintume savęs aukštojo meno apologetėmis.
Pagal užsienio žiniasklaidą
Leipcigo „Auksinis balandis“ – „Pavyzdingam elgesiui“
Šeštadienį pasibaigusiame Tarptautiniame Leipcigo dokumentinių ir animacinių filmų festivalyje tarptautinėje konkursinėje „DOK Leipzig“ programoje pristatytam Audriaus Mickevičiaus ir Nerijaus Mileriaus filmui „Pavyzdingas elgesys“ (prod. Rasa Miškinytė, „Era Film“) įteiktas pagrindinis festivalio prizas „Auksinis balandis“. Žiuri sprendime rašoma: „Pačiais tamsiausiais laikais susidūrę su tuo, kas blogiausia, mes atrandame tikruosius save ir žmogaus siela nušvinta ryškiausiai. Filmo kūrėjai grakščiai ir kilniai nukėlė mus į unikalią ir netikėtą atpirkimo kelionę.“
Kino klasikos vakarai
Lapkritį ir gruodį „Skalvijos“ Kino klasikos vakaruose bus galima pasižiūrėti Stanley Kubricko filmą „Daktaras Streindžlavas, arba kaip aš nustojau jaudintis ir pamilau atominę bombą“ („Dr. Strangelove or: How I Learned to Stop Worrying and Love the Bomb“, D. Britanija, 1964). Lapkričio 3 d. filmą pristatys kino kritikė Izolda Keidošiūtė.
Krėsle prie televizoriaus
Prieš savaitę, kai stebėjau nesibaigiančias batalijas dėl Seimo pirmininko posto, į rankas pateko dviejų – prancūziškos ir itališkos – Lietuvoje, matyt, niekad nepasirodysiančių knygų apie kvailybę ir jos istoriją recenzija. Negaliu susilaikyti nepacitavęs kelių recenzento, rašytojo Krzysztofo Vargos sakinių: „Be kvailybės žmogus neegzistuoja. Iš esmės be kvailybės nebūtų ir žmonijos. Kvailybė visada buvo su mumis, yra ir bus. Bet geriausi jos laikai dar laukia ateityje. Visi ženklai žemėje, danguje ir internete rodo, kad artėja kvailybės epocha. Kada sulauksime naujojo apšvietos amžiaus – nežinia, bet tai bus tikrai negreit.“
Roy’us Anderssonas apie filmą „Apie begalybę“
„Scanoramos“ programoje – naujausias švedų režisieriaus Roy’aus Anderssono filmas „Apie begalybę“ („Om det oändliga“, Švedija, Vokietija, Norvegija, 2019), šiemet Venecijoje apdovanotas už geriausią režisūrą. Pateikiame režiseriaus pokalbio su Tatjana Rozenštain, išspausdinto žurnale „Ogoniok“, fragmentus.
Kantemiras Balagovas apie „Ilgšę“
Vienas laukiamiausių „Scanoramos“ filmų – Kanuose apdovanota Kantemiro Balagovo „Ilgšė“ („Dylda“, Rusija, 2019). Tai antras dvidešimt septynerių režisieriaus pilnametražis filmas. Pirmąjį – taip pat Kanuose apdovanotą „Ankštumą“ („Tesnota“) – pernai rodė „Kino pavasaris“. Pateikiame režisieriaus interviu, duotų Annai Serdiukow („Wysokie obcasy“) ir Antonui Dolinui (meduza.io), fragmentus.
Pagal užsienio žiniasklaidą
Rory Kennedy kurs filmą apie žydų pabėgėlius
Amerikiečių režisierė ir prodiuserė Rory Kennedy (jauniausia iš vienuolikos politiko Roberto Kennedy vaikų) kurs dokumentinį filmą apie žydų pabėgėlių likimą. Filmo gamyba užsiims rusų bei ukrainiečių prodiuserio Aleksandro Rodnianskio ir škotų režisieriaus Kevino MacDonaldo įkurta kompanija „AR Content“.
„7md“ rekomenduoja „Scanoramos“ filmus
Lapkričio 7-ąją prasideda svarbiausias rudens kino festivalis „Scanorama“. Jo programoje daug lietuviškų premjerų, vertingos iškilių kino kūrėjų Michaelo Powello ir Bo Widerbergo retrospektyvos bei pastarųjų metų Europos ir Skandinavijos kino naujienos. Siūlome nepražiopsoti filmų, kurie visagalio Holivudo banalybių apsuptyje dar gali nustebinti idėjomis, turiniu ar forma.