Gyvenimas daug mažiau realistiškas nei kinas

Vienas laukiamiausių „Scanoramos“ filmų – Kanuose apdovanota Kantemiro Balagovo „Ilgšė“ („Dylda“, Rusija, 2019). Tai antras dvidešimt septynerių režisieriaus pilnametražis filmas. Pirmąjį – taip pat Kanuose apdovanotą „Ankštumą“ („Tesnota“) – pernai rodė „Kino pavasaris“. Pateikiame režisieriaus interviu, duotų Annai Serdiukow („Wysokie obcasy“) ir Antonui Dolinui (meduza.io), fragmentus.

Ar tiesa, kad filmą įkvėpė Svetlanos Aleksijevič knyga „Karo veidas nemoteriškas“?

Be jos nebūčiau pajudėjęs iš vietos. Knyga yra nuostabi ir skausmingai aktuali! Joje daug kalbama apie išstūmimo mechanizmus. Be to, knygoje pristatomi skirtingi moterų ir jų elgesio karo metais modeliai. Joje nėra propagandos, gal todėl kurį laiką Rusijoje ji buvo uždrausta, nes griovė sovietinį karo didvyrės mitą. Susižavėjau šia knyga, nors ją skaityti nelengva.

Kas sujaudino?

Skaičiau apie moteris, kurios norėjo kovoti pirmoje fronto linijoje, bet negalėjo. Jų buvimas buvo redukuotas iki kareivių draugių jų karo lauko gultuose. Buvo ir tokių merginų, kurios siekė normalumo: norėjo gimdyti, paskui auklėti vaikus, nepaisydamos to, koks tai laikas. Dar kitos buvo priverstos auginti ne savo vaikus. Bet labai dažnai moterys tiesiog neatitiko propagandinio karo portreto, todėl buvo išbrauktos iš naracijos ir dokumentų. Aleksijevič reportažai kuria požiūrių ir elgesio mozaiką. Tik rašytoja rodo konkrečius žmones, o ne herojes – skulptūriškas ir tyras didvyres, kaip pavyzdžiai statomas ant pjedestalo. Visos tos moterys patyrė abejonių, nesugebėjo atskirti gėrio ir blogio, amoraliai elgėsi, nepaisydamos savęs ir kitų. Kas jas gali teisti? Mes? Dabar?

Jūs jų nesmerkiate.

Neturiu teisės. Norėjau sukurti keistą žmonių sustingimo pokario metais portretą. Papasakoti apie jų poreikį sieti normalumo, bet kartu ir sunkumus, su kuriais susidurdavo kasdienybėje. Moterys buvo labai vienišos. Karo veidas nemoteriškas, tačiau pokario tikrovė – jau tokia. Ir iki šiol karo ir pokario metų moterų likimai dažniausiai lieka anonimiški arba bespalviai. Norėjau sugrąžinti atminimą apie jas. Iš pradžių „Ilgšė“ turėjo būti nespalvotas filmas. Bent jau taip jį įsivaizdavome kartu su scenarijaus bendraautoriumi Aleksandru Terechovu. Bet juo giliau nėrėme į temą, tuo geriau pažinome pokario Leningrado realijas.

To meto tikrovė buvo sudėtingesnė?

Ji tikrai buvo spalvingesnė. Įvairių traumų ir juos supančios pilkumos prislėgti žmonės norėjo nuspalvinti savo egzistenciją. Miestas skendėjo liūdesy ir gedule, bet jo gyventojai bandė būti spalvingi. Jų butai, garsiosios „komunalkos“, nors ankštos ir tvankios, dažnai būdavo margai dekoruotos.

Filme daug raudonos ir žalios spalvos, tiksliau, visų įmanomų šių dviejų spalvų atspalvių...

Toks buvo sumanymas ir koloristinis raktas: raudona ir žalia – vienodai kontrastingos, kaip ir tai, ką jos simbolizuoja. Mašai priskiriama raudona – tai prisiminimai apie kraują ir karo žaizdas, bet taip pat aistros ir naujų, ekstremalių patirčių poreikis. Žalia – tai Ijos gyvenimas, jos vaisingumas, nekaltumas, užuojauta, motinystė. Raudona – išskaičiavimas, žalia – viltis. Skirtingi elgesio modeliai apibūdina Leningrado po Antrojo pasaulinio karo kasdienybės ritmą.

Nors filme rodomas pokaris, karu čia persunkta viskas, karo traumos lemia kiekvieno filmo veikėjo, įskaitant vaiką, elgesį.

Karai buvo visada. Jie jau tapo žmonijos istorijos norma... Man karas nepriimtinas – tai žmogaus prigimties slinktis. Ypač moters, turinčios duoti gyvybę. Kelerius metus filmo herojė tiesiog buvo supama mirties – kaip tai paveikė jos biologiją, psichologiją, būtį? Apie tai ir norėjau kurti filmą.

Tai aišku, bet juk galėjote kurti apie kurį nors iš šiuolaikinių karų. Kad ir apie Ukrainą. Ar prisiminti Čečėniją.

Galvojome apie tai. Bet, pagal statistiką, Antrasis pasaulinis – karas, kuriame dalyvavo daugiausiai moterų, ir jos ne tik buvo medicinos personalas, bet būtent kariavo. Mums buvo labai svarbus stebuklo pojūtis: kad žmonės gyventų stebuklu, kad medicina būtų ne tokia kaip dabar, kad veikėja, norėdama gauti tai, ko nori, galėtų tikėtis tik stebuklo. Sunku patikėti, kad tokios kaip Ija ar Maša dabar eitų kariauti. Patriotizmas tais laikais buvo truputį kitoks, jame būta naivumo. 1946-ųjų charakteriai mūsų laikais atrodytų dirbtiniai.

Daugumai žiūrovų Jūs visiems laikams liksite Aleksandro Sokurovo mokinys. Ar „Ilgšėje“ yra ko nors sokuroviško?

Greičiausiai yra. Tai pasąmoninga, pats to nesuvokiu. Klausiate, ar tai nesiutina? Aš tik džiaugiuosi, kai mane vadina Sokurovo mokiniu. Man tai didelė garbė. Taktiliškumas, elgesio nevienprasmiškumas, bandymas padaryti taip, kad žiūrovas neatspėtų kito herojų žingsnio, kad jam nebūtų nuobodu, – regis, šiuo požiūriu mano filmuose ir yra Sokurovo. Bent jau stengiuosi ypač dramatiškose situacijose padaryti taip, kad veikėjas pastatytų kokią nors sieną, atskirtų save nuo pasaulio, pasitelkdamas ironiją, o kartu apsigintų, nepasirodytų silpnas. Mes neturime teisės rodyti savo herojų silpnų, privalome gerbti jų asmenybę, jų erdvę. Deja, daug dažniau matau filmus, kurių režisieriai mėgaujasi herojų kančia.

Tai labai rusiška.

Stengiuosi nuo to atsiriboti. Todėl „Ilgšėje“ yra spalvų. Sodrumo, už kurį kai kas filmui priekaištauja. Bet aš supratau, į kokias dramatiškas situacijas pateks mano filmo veikėjai, ir žinojau, kur juos vedu. Norėjau, kad tuo momentu jie atrodytų kilniai. Kartu su operatore Ksenija Sereda analizavome tapybą, ypač olandų. Iš anksto, dar prieš filmavimą, atvažiavome į karo ligoninę, keliskart dažėme sienas, nes mums buvo svarbus spalvos tonas. Tonu aukščiau ar žemiau – ir visa scena gali pasikeisti.

Ar Jums pikta, kai žmonės, kalbėdami apie dialogus, dekoracijas ar kitką, sako, kad tai netiesa, kad viskas buvo kitaip?

Nepikta, nes tai dar kartą įtikina, kad daliai žiūrovų kyla noras kažką suprasti. Yra daugybė pavyzdžių, kai filme atkurtos tikros gyvenimo situacijos atrodo visiškai banaliai. Kartais išgirsti tikrą istoriją, apie kurią pagalvoji: koks tai būtų kietas kinas! Bet kai perkeli į filmą, supranti, kad tuo sunku patikėti. Gyvenimas daug mažiau realistiškas nei kinas. Daug mažiau.

Darote gana ambicingo žmogaus įspūdį. Apie ką svajojate dabar? Apie Holivudą?

Ambicijų daug, esu ambicingas žmogus. Noriu nufilmuoti istoriją apie šiuolaikinį Kaukazą. Būtent apie šiuolaikinį. Turiu milžinišką norą sukurti animacinį filmą apie Beslano įvykius. Norėčiau surežisuoti kokį nors žaidimą, nes manau, kad žaidimų industrija jau seniai tapusi atskiru menu. Būtų įdomu išbandyti save. Kol kas neskubu į Holivudą, nors pasiūlymų yra. Bijau prarasti savitumą, kurio kiekvienas turime.