Nepatogus blogio daiktiškumas

Theodoras Adorno veikale „Kultūros kritika ir visuomenė“ teigia, kad „rašyti poeziją po Aušvico yra barbariška“.[1] Nereikėtų suprasti šio Adorno teiginio kaip etinio imperatyvo, draudžiančio bet kokią Holokausto reprezentaciją. Pasak literatūros profesoriaus Antony Rowlando, Adorno kalba apie naujas poezijos formas, kurios apibūdinamos kaip barbariškos, nes yra nepatogios, nesuvaržytos, šiurkščios.[2]

Naujausias britų režisieriaus Jonathano Glazerio filmas „Interesų zona“ („The Zone of Interest“, 2023) šia prasme yra nepatogus filmas. Glazeris siūlo žiūrovui pasinerti į Aušvico komendanto Rudolfo Hösso (Christian Friedel) šeimos kasdienį gyvenimą koncentracijos stovyklos teritorijoje esančioje viloje. Tai filmas, rodantis Aušvicą Holokausto vykdytojų akimis (angl. perpetrator gaze), kuriame stovyklos kaliniai ir jų patirtys lieka už kadro. Glazeris niekada tiesiogiai nerodo to, kas vyksta už Hössų namų sienos visu pajėgumu veikiančiame mirties fabrike. Aušvico kalinių žudynės rodomos per garsus ir aukų daiktus.

Filmo veiksmas vyksta 1943–1944 metais. Rudolfas Hössas ir jo žmona Hedwiga (Sandra Hüller) gyvena vadinamojoje interesų zonoje, penkių kilometrų spindulio teritorijoje aplink Aušvico koncentracijos stovyklą, į kurią draudžiama patekti vietiniams gyventojams. Aušvicas buvo tuo pačiu metu ir koncentracijos (Aušvicas I nuo 1940 m.), mirties (Aušvicas II, arba Aušvicas-Birkenau, nuo 1941 m.) ir sunkiųjų darbų (Aušvicas III, arba Monovicas) stovykla, įkurta netoli Osvencimo miestelio karo metais nacistinės Vokietijos okupuotoje ir aneksuotoje Lenkijos teritorijoje. Per penkerius Aušvico egzistavimo metus ten nužudyta daugiau nei milijonas žmonių, 90 procentų aukų buvo Europos žydai. Daugelis iš Vokietijos okupuotų šalių deportuotų žydų buvo siunčiami tiesiai į dujų kameras Aušvico-Birkenau (II) mirties stovykloje. 

„Interesų zona“ iš dalies remiasi britų rašytojo Martino Amiso to paties pavadinimo romanu. Tačiau Glazeris nutolsta nuo Amiso knygos, radikaliai pakeisdamas pagrindinius pasakojimo elementus. Knygos autorius integruoja į pasakojimą abi – ir Holokausto aukų, ir vykdytojų – perspektyvas, o filmo režisierius (jis ir scenarijaus autorius) susitelkia tik į pastaruosius. Apdovanotas Kanų kino festivalyje Didžiuoju prizu ir „Oskarais“ geriausio tarptautinio filmo ir geriausio garso kategorijose, filmas „Interesų zona“ ne tik sulaukė didelio žiūrovų dėmesio, bet ir iš naujo atvėrė diskusijas apie Holokausto reprezentaciją. Amerikiečių savaitraščio „The New Yorker“ kino kritikas Richardas Brody „Interesų zoną“ pavadino ekstremalia Holokausto kičo forma ir tuo pačiu metu – Hannah Arendt blogio banalumo sąvokos kinematografiniu įtvirtinimu.[3]

Bet ar susitelkus į reprezentacijos etinius klausimus mums pro akis nepraslysta tikrasis Glazerio filmo novatoriškumas, jo indėlis į Holokausto kiną?

Vienas išskirtinių filmo bruožų – atsisakymas pateikti psichologinę blogio interpretaciją. Tai nėra dar vienas filmas apie nacių sadizmą ar blogio banalumą. Pasinerdamas į nacių poros kasdienybę, režisierius siūlo pažvelgti į masines žudynes kaip į kasdienį genocido vykdytojų darbą. „Interesų zona“ semiasi įkvėpimo iš kasdienybės istorijos, vadinamosios Alltagsgeschichte, vienos įdomiausių šiandienos Holokausto tyrimų krypčių. Kasdienybės istorikai savo darbuose atskleidė, kad koncentracijos ir mirties stovyklose esesininkų smurtas prieš kalinius buvo paremtas galios santykių dinamika. Istorikė Elissa Mailänder knygoje apie Maidaneko koncentracijos stovyklos (įkurtos dabartinėje Liublino teritorijoje, kurioje nuo 1942 iki 1944 m. nužudyta 78 000 žydų, politinių kalinių ir romų) prižiūrėtojas atskleidžia, kad iš Vokietijos į okupuotos Lenkijos teritoriją atsiųstos stovyklos prižiūrėtojos naudojo smurtą prieš kalines norėdamos įtvirtinti savo autoritetą tarp kolegų.[4] Net žiaurumas, dažnai apibrėžiamas kaip nepaaiškinamas smurtas, čia įgauna politinę reikšmę: jis leido prižiūrėtojoms naudotis savo neribota galia. Be to, daugelis moterų, Maidaneke dirbusių kalinių prižiūrėtojomis, buvo kilusios iš žemesnės vidurinės klasės. Kasdienis darbas stovykloje joms suteikė reikšmingų privilegijų: patogų būstą okupuotoje Lenkijoje, gerą atlyginimą, įdomų laisvalaikį. Jų karjera mirties industrijoje buvo neatsiejama nuo kilimo socialiniais laiptais.

Kasdienybės istorijos tyrinėtojai įtikinamai parodė, kad Holokausto vykdytojai nebuvo tik iš pareigos nacių įsakymus įgyvendinantys technokratai, kaip Hannah Arendt apibūdino Adolfą Eichmaną, atsakingą už žydų deportacijų į koncentracijos ir mirties stovyklas logistiką.[5] Glazerio filme Rudolfas Hössas taip pat nėra blogio banalumo įkūnijimas. Režisierius kuria Aušvico komendanto personažą ne kaip aklai įsakymams paklūstantį biurokratą, bet kaip atkaklų žudynių vykdytoją. Jo efektyvumas įgyvendinant „galutinį žydų klausimo sprendimą“ nelieka nepastebėtas nacių viršūnių – Hössui patikima daugiau nei 400 000 į Aušvicą deportuotų Vengrijos žydų žudynių logistika. 

Nacių elito okupuotoje Rytų Europoje materialinės ir socialinės privilegijos taip pat atsispindi Glazerio filme, ypač Hösso žmonos Hedwigos personaže. Kilusi iš nepasiturinčios šeimos –Hedwigos ir ją Aušvice lankančios motinos Linnos Hensel (Imogen Kogge) pokalbis atskleidžia, kad pastaroji prieš karą dirbo namų tvarkytoja žydų šeimoje, – Hedwiga mėgaujasi naujomis privilegijomis, kurias jai suteikia vyro pozicija nacių hierarchijoje. Šeimos materialinė gerovė priklauso nuo vietinių lenkų priverstinio darbo viloje ir jos sode, primenančiame rojaus kampelį mirties fabriko pašonėje.

Filme vyrauja antitezės namai / darbas, aukos / nusikaltimų vykdytojai, diena / naktis. Termovizoriaus veikimo principu (kuris leidžia matyti naktį ir pastebėti objektų temperatūros skirtumus) filmuotos scenos protarpiais pertraukia filmo eigą. Jose matome mergaitę, slapta prasibraunančią į Aušvico teritoriją ir joje ant žemės padedančią vieną po kito obuolius. Ši užuomina apie netoliese gyvenančių žmonių solidarumą su Holokausto aukomis, apie gėrio galimumą Aušvice įsiterpia į filmo pasakojimą, keičia jo ritmą.

Dieną nacių šeimos namai sukuria ramybės įspūdį, tačiau naktį Hössų rezidenciją persmelkia intensyvus krematoriumo darbas, lavonų deginimo kvapai ir garsai. Dingsta bet kokia normalumo ir ramybės iliuzija. Vienoje filmo scenoje matome Hedwigos motinos konfrontaciją su masinių žudynių realybe. Ta pati moteris, kuri dieną grožėjosi sodu ir didžiavosi nauju dukters socialiniu statusu, naktį skubomis palieka Hössų namus, nes negali pakelti aukų klyksmų.

Garsas filme dažnai pakeičia tai, kas įprastai perteikiama vaizdu. Glazeris atsisako klasikinio Aušvico kalinių vaizdavimo – filme nematome dryžuotų kalinių uniformų, nuo bado nusilpusių kūnų, dujų kamerų. Visa tai lieka už spygliuotos vielos sienos, per kurią prasiskverbia tik garsas. Aukų klyksmai susipina su šunų lojimu, esesininkų riksmais. Viena filmo scena, kurioje matome Hössų rezidencijos sodo gėles, palaipsniui virsta į kraujo spalvos raudoną ekraną, kurį lydi nepakeliamas šauksmas.

Daiktai – kita filme dominuojanti Aušvico aukų reprezentacijos forma. Nors daiktai yra dažnas filmų apie Holokaustą leitmotyvas, Glazerio filme daiktiškumas atsiduria pasakojimo centre. „Interesų zonoje“ Holokausto aukos vaizduojamos per daiktų metonimiją.

Aušvico-Birkenau (II) mirties stovykloje egzistavo sandėliai, praminti „Kanada“, kuriuose buvo laikomi nužudytųjų daiktai. Vienoje filmo scenoje Hedwiga namų virtuvėje kalbasi su keliomis vokietėmis, kurios dalinasi savo patirtimi ieškant paslėptų brangenybių aukų daiktuose. „Kanada“ moterų lūpose skamba lyg Eldoradas, geidžiamų daiktų pertekliaus simbolis.

Viena įspūdingiausių filmo scenų, kai iš Aušvico stovyklos į Hössų namus atgabenami keli ryšuliai su nužudytųjų daiktais, daugiausia drabužiais. Iš kalno daiktų Hedwiga išsirenka prabangius kailinius, juos matuojasi prieš veidrodį. Kailinių kišenėje ji randa lūpų dažus, kuriais pasidažo, po to nusivalo lūpas. Kas gali būti arčiau kūno nei lūpų dažai? Tai viena nepatogiausių filmo scenų, išreiškiančių aukų egzistenciją ir kūniškumą per daiktus.

Daiktiškumas filme taip pat simbolizuoja Aušvico kalinių nužmoginimą. Vienoje filmo scenoje matome darbininką, tręšiantį nacių šeimos sodo augalus krematoriumo pelenais. Kitoje Aušvico komendanto vaikai žaidžia su žmonių dantimis. Pelenai ir dantys išreiškia nepagarbą nužudytųjų palaikams, reprezentuoja galutinį genocido aukų sudaiktinimo etapą.

„Interesų zonoje“ daiktai atlieka dar vieną funkciją. Trumpa dokumentinė ištrauka iš Aušvico koncentracijos stovyklos muziejaus, kurioje matome jo darbuotojas valančias ekspozicijos artefaktus, primena, kad Holokausto aukų daiktai šiandien atlieka istorinės atminties funkciją. Daugiau nei aštuoniasdešimt metų po stovyklos išvadavimo aukų daiktai liudija genocido praeitį. Aušvico komendanto kasdienis darbas buvo vadovauti mirties fabrikui ir žudynių vykdymui, o šiandien muziejaus darbuotojai savo kasdieniu darbu prisideda prie Holokausto atminties įamžinimo.