Jei įsiminėte švedų režisieriaus Tariko Saleho filmus „Nutikimas Nilo Hiltono viešbutyje“ ir „Kairo sąmokslas“, manau, nepraleisite 2022 m. jo filmo „Samdomas karys“ (TV3, 14 d. 21.40). Tai pasakojimas apie Džeimsą Harperį (Chris Pine), kuris dėl sveikatos būklės priverstas trauktis iš specialiųjų JAV pajėgų ir neturi iš ko gyventi, nes liko be pensijos, kai jo kraujyje buvo aptikta „neteisingų“ nuskausminamųjų. Kitaip nei daugumos panašių filmų herojų, Džeimso nekankina traumos, košmarai ir kaltės jausmas. Jis tikrai trokšta ramaus gyvenimo ir nenori pakartoti tėvo, kuris pasijuto „nurašytas“ ir tiesiog dingo, likimo. Kad išlaikytų šeimą ir sumokėtų skolas, Džeimsas prisideda prie privačios karinės organizacijos ir kartu su grupe vyksta į Berlyną tirti paslaptingo viruso. Džeimsas turi sekti naują vakciną kuriantį daktarą Salimą (Fares Fares). Bet paaiškėja, kad tyrimus finansuoja su „Al Qaeda“ susijęs Sirijos verslininkas... Netikėtai Džeimsas lieka vienas, besikėsinančių į jo gyvybę sąrašas tik didėja ir prasideda klasikinė istorija apie sugrįžimą namo, nes Džeimsas yra pasiryžęs viskam, kad sugrįžtų, ir asociacijos su Odisėjo likimu visai ne iš piršto laužtos.
George’o Clooney „Brangenybių medžiotojai“ (BTV, 13 d. 21.30) paremtas tikrais įvykiais, kai Antrojo pasaulinio karo pabaigoje specialusis amerikiečių padalinys, vadintas „The Monuments Men“ (toks ir originalus filmo pavadinimas), Europoje ieškojo nacių pagrobtų meno vertybių. Filme vaidina daug garsių aktorių – pats Clooney, Cate Blanchett, Mattas Damonas, Jeanas Dujardinas, Billas Murray’us, Johnas Goodmanas – ir režisierius niekad neslėpė norėjęs parodyti, kad paieškos iki šiol aktualios.
Menotyrininkų ir meno restauratorių grupę Amerikoje surinkęs Clooney herojus Frankas nuoširdžiai tiki, kad tik menas gali padėti išsaugoti Vakarų civilizaciją. Tokiam kilniam tikslui galima aukoti ir žmonių gyvybes. Kai jis apsivelka karinę uniformą, Clooney kažkodėl tampa įtikinamesnis. Damono Džeimsas – talentingas, bet savęs nerealizavęs menotyrininkas, turintis šeimos problemų. Blanchett herojė Kler saugo paslaptis apie pagrobtus meno kūrinius, kurias sužinojo neva kolaboruodama su naciais, nes bijo, kad radę tuos kūrinius amerikiečiai jų neatiduos gyviems likusiems savininkams ar jų giminaičiams. Blanchett gera aktorė, bet prancūzė iš jos gana paviršutiniška. Pirmiausia, matyt, todėl, kad filmo herojai yra tik ženklai, jiems apibūdinti užtenka vieno sakinio ar užuominos. Todėl tarp jų negali įvykti nieko tikro, išskyrus komiškas ar dramatiškas situacijas, kuriose šie inteligentiški ir išsilavinę žmonės laidys tradicinius amerikietiškų filmų juokelius. Tiesa, Clooney mielai išnaudoja kontrastus – Goodmano gabaritai sunkiai dera su karine uniforma, Damono Džeimsas nežino, kaip elgtis ir rengtis, prancūzės pakviestas vakarienės. Prancūzas, kurį suvaidino Dujardinas, žinoma, bus lieknas puošeiva. Prancūzų pogrindininkai būtinai dėvės beretes, vertybių grobikai vokiečiai bus žiaurūs ir ciniški, o tas pačias vertybes medžiojantys rusai – savanaudžiai, ir dar barabarai, nes šedevrus nori išvežti į Rusiją.
Apie tai, kaip rusai išgelbėjo Dresdeno galerijos šedevrus (ir dešimtmečius nuo visų slėpė, kad surado), beje, pasakojo ir 1961 m. pasirodęs Leo Arnštamo „Penkias dienas, penkias naktis“. Filmas buvo toks pat patetiškas, o personažai „konstruojami“ panašiai. Tačiau muziką kūrė specialiai į Dresdeną komandiruotas Dmitrijus Šostakovičius, ten per tris dienas parašęs Aštuntąjį styginių kvartetą. Abiejų filmų akcentai panašūs: juokingiausioje „Brangenybių medžiotojų“ scenoje ir amerikiečiai, ir rusai skuba į tą pačią šachtą, bet amerikiečiai spėja paskutinę minutę išvežti viską, net Rafaelio skulptūrą, ir rusus pasitinka didžiulė žvaigždėta vėliava. Ir nors kai kurie recenzentai filmą juokais vadino „Gelbstint eilinį Rembrandtą“, įtampa taip ir neatsiranda.
Meno vertybių vagys seniai apsigyveno kine. Mimi Leder 2009 m. filmo „Vagių pasaulis“ (BTV, 17 d. 21 val.) veikėjas – patyręs vagis Riplis (Morgan Freeman) – planuoja paskutinį „žygį“. Jis nori atiduoti skolas rusų mafijai ir ramiai gyventi. Bet po dvidešimt milijonų dolerių verti du „Fabergé“ kiaušiniai saugomi akylai, todėl Ripliui reikia pagalbininko. Juo turi tapti jaunas ir savimi pasitikintis Antonio Banderaso Gabrielis.
Pavogtos meno kolekcijos Grego Mottolos komedijoje „Prisipažink, Flečai“ (LNK, 13 d. 22.05) ieško buvęs žurnalistas Flečas (Jon Hamm). Jis apkaltinamas žmogžudyste, ir vienintelis būdas įrodyti nekaltumą yra pasiskolintas ir didžiojo Alfredo Hitchcocko – rasti žudiką pačiam.
Gregory Macdonaldo detektyvų apie Irviną Flečerį serija prasidėjo 1974 metais. 1985-aisiais pasirodė ir pirmoji ekranizacija. Tada pasigirdo kalbų apie visų devynių knygų perkėlimą į ekraną, bet reikėjo laukti iki 2022-ųjų, nors Mottolos filmas kino teatrų taip ir nepasiekė. Kita vertus, tai nereiškia, kad grįžę namo po sunkios dienos nesusiviliosite senovišku detektyvu. Gal todėl, kad Flečas lengvai žiūri į pasaulį, o šis jam atsako tuo pačiu. Sutikite, lietuviškų televizijų sąlygomis net ir paviršutiniškas detektyvas sveikiau už pompastiškus popso koncertus ar kulinarines ir kitokias savaitgalio laidas bei jų žvaigždes, kurias nuolat ištinka narciziško orgazmo priepuoliai.
Thomo Daneskovo filmo „Laukiniai vyrai“ (LRT Plius, 18 d. 21.33) veikėjas Martinas išgyvena vidutinio amžiaus krizę. Jis palieka darbą, žmoną, dvi dukreles ir išeina į kalnus. Martinas rengiasi žvėrių kailiais, nori pasijusti tikru vyru ir apsirūpinti maistu, kaip tai darė vikingai, – naudodamasis lanku bei strėlėmis. Bet miške prie Martino prisiplaka turintis daug problemų kontrabandininkas Musa.
Pastaraisiais metais Skandinavijos šalių kinas pripratino prie filmų, kurie apie rimtas temas (amžiaus krizę, depresiją ar asmenines traumas) kalbasi su žiūrovais juodųjų komedijų kalba. Kas paskatino Martiną išeiti į mišką, iki galo nesupratau. Gal jis nusprendė grįžti prie šaknų, gal prisiskaitė nuotykių romanų, gal patikėjo, kad taps tikru vyru, nors nemoka net įkurti laužo, nesugeba orientuotis gamtoje. Todėl režisieriui lieka tik pašiepti šiuolaikinio žmogaus pastangas grįžti prie natūralaus ūkio ir Martino infantilumą. Kita vertus, kaip dažnai Seimo salėje, stebint politikų spaudos konferencijas iš kitų svarbių įstaigų ar realiame gyvenime tenka susidurti su panašiais veikėjais, nors jie ir nevilki žvėrių kailių.
Jūsų – Jonas Ūbis
