Ar įmanomas ryšys tarp žmogaus ir gamtos?

Ar žmonija gali tapti dalimi gamtos, o gal tai amžiams liks neįgyvendinama svajonė? Žmogui reikia gamtos, bet gamtai žmogaus – ne. Tokios idėjos nagrinėjamos režisieriaus ir scenarijaus autoriaus Ryûsuke Hamaguchi filme „Blogis (ne)egzistuoja“ („Aku wa sonzai shinai“, Japonija, 2023). Pagrindiniai filmo veikėjai kalba apie žmogaus ir gamtos santykių balansą, harmoniją, bendruomenės pasipriešinimą klastingiems kapitalizmo kėslams, tačiau ne viskas taip paprasta. Žmonių naivumas šioje istorijoje vaizduojamas atskleidžiant, kad gamtos jėgoms nerūpi nei gyvenimas harmonijoje su dvikojais padarais, nei kapitalistinio godumo keliama tikra ar tariama grėsmė. Gamta egzistuoja pati sau ir laiką patiria kitaip nei mes.

Ilgais kadrais žiūrovų kantrybę ir susikaupimą bandantis filmas iš pirmo žvilgsnio pasakoja apie tradicinę globalaus pasaulio kovą tarp kapitalistinio korporacinio godumo ir vietinės bendruomenės, siekiančios išlaikyti savo unikalumą ir lėtą gyvenimo būdą. Įdomu, kad filme kapitalizmo simboliu tapo prabangus kempingas – glampingas, pasaulyje vis labiau populiarėjantis stovyklavimo būdas laukinėje gamtoje, tik su prabangos ir patogumų prieskoniu. Žmonės nori būti gamtoje, joje nebūdami ir jos nesuprasdami. Skamba gana paradoksaliai, ar ne?

Be abejo, per susitikimą su kompanijos, ketinančios įrengti glampingą, atstovais vietinio kaimo bendruomenė pagrįstai ir atkakliai išreiškia susirūpinimą dėl to, kad netinkamoje vietoje įrengus stovyklavietės nuotekų sistemą bus užterštas šaltinis, aprūpinantis kaimą gėlu vandeniu. Kompanijos atstovai Takahaši (Ryûji Kosaka) ir Mayuzumi (Ayaka Shibutani) greitai supranta, kad apie gamtą ir kaimo gyvenimą supranta mažai, bet gauna užduotį toliau įkalbinėti skeptiškai nusiteikusius vietinius. Įtampa didėja.

Takumi (Hitoshi Omika), vietiniams ūkio darbuose padedantis ir žmonos netektį išgyvenantis vyras, vienas auginantis dukrą Haną (Ryô Nishikawa), nenoromis tampa glampingo kompanijos atstovų dėmesio objektu ir manipuliacijų taikiniu. Tačiau jie vis atsimuša į sieną, nes Takumi valia nepalaužiama. Negana to, jis kompanijos atstovams parodo jų plano nelogiškumą ir blogį. Takumi paveikumas pasireiškia tuo, kad Takahaši net pradeda naiviai tikėtis pradėti naują gyvenimą tame pačiame kaime ir pagaliau atrasti sielos ramybę. Taigi matome, kad filmo veikėjai nėra tipiški blogiukai. Žiūrovai gali lengvai jiems pajausti empatiją, nes jie blogi ne savo noru. Jie – sistemos įkaitai. O Takumi sunku pavadinti tiek herojumi, tiek antiherojumi. Jis nepriklauso nė vienai iš šių kategorijų, nes yra tiesiog žmogus.

Takumi dukra Hana filme simbolizuoja nekaltybę ir žmogiškąjį smalsumą, kuris nelieka be atsako. Hana – žmonijos siekis užmegzti ryšį su gamta, naivus tikėjimas, kad išlaikyti harmoniją įmanoma, jei tik žmogus žinos savo vietą ir neperžengs ribų. Tačiau gamtos „pozicija“ filme aiški: visi žmonės, tiek senbuviai, tiek turistai, tiek jokių blogų kėslų neturintys vaikai, yra nepageidaujami. Ribas gamtoje peržengti labai lengva – užtenka vieno neatsargaus judesio, vieno neapgalvoto, impulsyvaus sprendimo. Žmogiškosios emocinės frustracijos galiausiai labai įtikinamai atsiskleidžia per Takumi, kurio veiksmai filmo pabaigoje privers žiūrovus susimąstyti apie skirtumus tarp gėrio ir blogio. Tiek žmogus, tiek gamta yra pajėgūs savyje suderinti abu.

„Blogis (ne)egzistuoja“ – lėtas, melancholiškas, daugiau klausimų nei atsakymų į juos pateikiantis filmas apie tariamą žmogaus ir gamtos ryšį. Šis ryšys filme kvestionuojamas, kaip ir žmonių motyvai gyventi harmonijoje su gamta. Dalį žiūrovų palengva besivystantis veiksmas (jei galima tai, kas vyksta filme, vadinti veiksmu) greičiausiai erzins, tačiau esu įsitikinusi, kad lėtai plėtojamas siužetas taip pat atlieka simbolinę funkciją. Su filmu reikia išbūti iki galo, nes įtampa labai veiksmingai pasiekia aukščiausią tašką ir... nėra jokios atomazgos, jokio verdikto. Konfliktas neišsprendžiamas, gėris nenugalėjo. Žiūrovai paliekami su savo jausmais ir interpretacijomis. Pabandyti tikrai verta, nes filmas įsimins ilgam.