7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Iš arti ir iš toli

In memoriam Aurelijai Ragauskaitei (1924–2017)

Gražina Mareckaitė
Nr. 4 (1198), 2017-01-27
Teatras In memoriam
Aurelija Ragauskaitė. 2001 m. A. Baryso nuotr.
Aurelija Ragauskaitė. 2001 m. A. Baryso nuotr.

Dabar, kai Aureliją Ragauskaitę išlydėjome į kitus pasaulius, matau ją, tolstančią erdvėje, kaip vientisą, scenos menui gimusią, scenos menui kurti pasiaukojusią figūrą. Matau be laikinų buities priemaišų, be dviprasmybių naštos. Aurelijos Ragauskaitės (1924–2017) gyvenamą metą lydėjo daugybė tragiškų istorinių ir politinių situacijų, tačiau jos kelrodė žvaigždė visados buvo teatras, tik teatras, tarsi atribojęs tikrovę nuo realybės, nuo politikos ir visuomeninių peripetijų, teatras, plukdęs ją per nepakeliamą pokario veidmainystę, per negyvas meno dogmas, per vadinamus „atšilimo“ metus ir vėlesnius lietuvių sovietinio meno egzistencijos etapus – „novatoriškus ieškojimus“, atradimus ir naujųjų laikų eksperimentus. Teatre ir su teatru vyko Aurelijos Ragauskaitės asmenybės tapsmas, jos, kaip žmogaus ir menininkės, brendimas. Tik scenoje koncentravosi jos viltys ir baimės, drąsūs žingsniai ir politiniai atkryčiai, neįveikti riboženkliai ir rezignacijos kartėlis. 

 

Pagal savo pareigas (teatro literatūrinės dalies vedėja) daug metų buvau labai arti režisierės. Tai buvo ir nuodėmklausio, ir „veidrodžio“, ir tylinčios sienos, ir patarėjo bei pritarėjo, ir naujų idėjų ieškotojo, ir teoretiko, ir buitinio „konsultanto“ etatas. Tos ilgos pokalbių, „filosofavimų“ ir atviravimų valandos dabar jau nuplaukė, nuskendo tirštuose cigarečių dūmuose, nesuskaičiuojamų kavos puodelių tirščiuose, meno ir gyvenimo tiesų ieškojimuose.

 

Tuo pat metu, būdama pradedanti teatro kritikė, stebėjau ir mėginau vertinti skirtingų teatrų scenose gimstančius Aurelijos Ragauskaitės spektaklius. Tačiau pernelyg gerai ir iš arti pažintas menininkės psichologinis peizažas, kaip ir bendras to meto teatro kontekstas, įvairiais veiklos etapais trukdė suprasti jos nelygiaverčių darbų intencijas, nors niekados nepaliovė stebinti ir žavėti nesenkantis režisierės temperamentas, žaismės pojūtis, nepailstanti ieškojimų aistra.

 

Kiek tų kūrybos etapų būta ilgame, kūrybingame Aurelijos Ragauskaitės gyvenime! Laikoma Jaunimo teatro įkūrėja, vyraujančio buitinio realizmo epochoje atidariusi sceną gan novatorišku Williamo Shakespeareʼo tragedijos „Romeo ir Džuljeta“ pastatymu (1966 m., dailininkas Igoris Ivanovas), Aurelija visiems laikams tapo susieta su Jaunimo teatru, nors netrukus kaip režisierė žengė ir antrą, ir trečią žingsnius (kurį laiką vadovavo net „Lėlės“ teatrui), kol likimo žvaigždė atvedė ją į Šiaulių dramos teatrą (1974–1979).  Čia jos talentas išsiskleidė visa jėga. Ieškodama naujų teorinių pagrindų, nuolatos kariaudama su savimi, nusileisdama ir vėl besipriešindama Maskvos GITIS teatro institute pokario metais įkaltai „vienintelei teisingai“ K. Stanislavskio vaidybos meno „sistemai“, Šiaulių teatre režisierė vieną po kito kūrė monumentalius, konceptualius lietuvių klasikos pastatymus („Valdovas“, „Pajūrio kurortas“, „Prisikėlimas“), pasitelkusi talentingąją dailininkę Dalią Mataitienę ir jau atsiveriančio Vakarų Europos teatro kalbos modernumo principus. Ne viena naktis pralėkė besvajojant tokiu pat įspūdingu šturmu įveikti ir archajiškąją Vydūno dramaturgiją, bet ši jos svajonė tarp daugybės kitų liko nerealizuota...

 

Dėmesį ir kūrybinę energiją koncentruodama į naujoviškos teatro kalbos ieškojimus, režisierė nesinaudojo tam metui būdinga „Ezopo kalba“, nesistengė pralaužti komunistinės ideologijos rėmų, nekonfrontavo su politine konjunktūra. Reikšmingiausi jos spektakliai stūkso sovietinio lietuvių teatro panoramoje tarsi įspūdingų formų pilys šalia kelio, vedusio ir atvedusio Lietuvą į mūsų dienas. Teatrališkai efemeriškos, tos pilys stūkso tvirtai įrėžtos laiko erdvėse, kaip ir jų kūrėja Aurelija Ragauskaitė – spalvinga 7–8-ojo dešimtmečio Lietuvos meninio peizažo figūra, didelį būrį Lietuvos aktorių įkvėpusi ieškoti savitų kūrybos ir būties tiesų. Jos tvirtai sukonstruoti geriausi scenos darbai, plačiai paskleistos mintys, knygose įamžintas žodis ir teatrališkas, didelius kūrybos tikslus liudijantis gestas lieka reikšminga lietuvių teatro istorijos dalimi.

Aurelija Ragauskaitė. 2001 m. A. Baryso nuotr.
Aurelija Ragauskaitė. 2001 m. A. Baryso nuotr.