Profesija ir aistra

Arūno Baltėno paroda „Darbai ir gyvenimai“ – kaip tik naujiesiems Istorijų namams (T. Kosciuškos g. 3, Vilnius). Šioje Lietuvos nacionalinio muziejaus erdvėje siekiama pasakoti „praeities istorijas dabarčiai“. Baltėnas ir pasakoja istorijas žmonių, kuriuos jis fotografuoja nuo 2015 metų. Bet ne praeities istorijas dabarčiai, o dabarties istorijas – ateičiai. Pirmąjį ciklą „Dirbame. Esame“ jis pradėjo tikėdamasis ateičiai išsaugoti dabarties profesijų atstovų atvaizdus ir pasakojimus. Čia nufotografuoti žmonės – anonimai, jie, kaip ir XX a. pradžioje Augusto Sanderio fotografuoti Vokietijos piliečiai, yra tik savo profesijų atstovai. Antrajam ciklui „Gyvenimo aistra“ įvardyti konkretūs žmonės pasakoja apie savo pomėgius. Trečiasis – „Pasaulis nėra didelis“ – sujungia po įvairiausias šalis išsibarsčiusius lietuvius, kažkaip prisitaikiusius prie skirtingų vietų ritmo, besiilginčius tėvynės ar nelabai.

Taigi parodos lankytojas susitinka su maždaug šimtu žmonių, kurie kažką pasakoja ir draugiškai žiūri į objektyvą. Vieni demonstruoja savo profesijai būtinus įrankius, tarsi pagauti darbo vietoje, kiti – savo kolekcionuojamus pašto ženklus ar pasistatytus lėktuvus. Treti nieko nerodo, fotografuojasi tiesiog portretui – tarsi neturėtų savo atributų, kurie juos susietų su konkrečia socialine sfera. Atrodytų, galima tarp tokios gausybės veidų pasiklysti, juo labiau kad formatas kartojasi, nors ciklai ir skirtingi: portretui skirta mizanscena ir tekstas. Bet erdvėje išdėlioti akcentai sukuria palankų įsigilinimui ritmą: viena fotografija išdidinta, atspausta ant sidabruojančio metalo, kitos, mažesnės, sudaro kitas dvi trikampio kraštines. Tekstai – tokio ilgio, kad juos galima perskaityti vienu įkvėpimu, – gerokai sutrumpinti iš to, ką autorius skelbia interneto svetainėje baltenoarchyvai.lt. Perskaitai ir dar kartą įsižiūri į vaizdą, nes pasipasakoję žmonės atrodo jau kitaip. Įdomu buvo stebėti šį virsmą. Pavyzdžiui: grupelė aktorių scenoje – lyg ir įprasta teatro fotografija. Tada – tekstas apie neįgaliųjų teatrą, pasakojantis, kaip jie susibūrė, kaip dirba ir kad „čia yra dvi kategorijos žmonių. Vieni turi įvairias negalias nuo gimimo, o kiti vėliau tapo neįgaliais. Gyvenai kaip visi: ėjai į darbą, uždirbai pinigus, ir staiga esi išmestas iš visuomenės, niekur nebetinkamas. Prarandi savo kompetencijas, ir viskas, esi niekas.“ Tada vėl stabteli priešais vaizdą, kuriame – nebe aktoriai, o ypatingas patirtis atsinešantys herojai ir likimas. Nė nepastebėjau, kaip žiūrinėdama fotografijas ir skaitinėdama istorijas praleidau parodoje kelias valandas. Buvo įdomu su jais visais susipažinti ir visąlaik jutau, kaip turtėja manasis Lietuvos vaizdinys.

Nors cikle „Dirbame. Esame“ pristatomi profesijų atstovai lieka anonimai, jis man įdomiausias. Viena priežasčių tikriausiai ir yra minėta analogija su Sanderiu. Baltėnas ir sukuria tęsinį, ir parodo, kad vaizde ne viskas telpa, kad norint atverti visuomenės klodų struktūrą prireikia ir pasakojimo – tada tekstas ir vaizdas vienas kitą papildo. Sanderis apsiribojo, kiek man žinoma, statiškais vaizdais. Jie pasakoja apie profesijų atstovų išvaizdą, apie jų socialinį statusą, bet neatskleidžia darbo specifikos ir kaip jaučiasi individas, dirbdamas toje jam paskirtoje ar pasirinktoje nišoje, nors šį tą galima nuspėti iš veido išraiškos ir laikysenos. Apie tai pagalvojau tik skaitydama Baltėno surinktus pasakojimus. Juk profesija – tai veiksmai, kuriuos kažkas turi atlikti, kad visuomenė funkcionuotų. Kažkas turi skaldyti akmenis, kažkas pilotuoti lėktuvus, kažkas pranešinėti žinias, kažkas daryti mikrochirurgijos operacijas, kažkas gesinti gaisrus, kažkas išvežti šiukšles. Atrodo, viskas aišku. Daugelio profesijų atstovus matome kasdien arba matome jų nuveiktų darbų rezultatus. Kai kurių niekada ar beveik niekada nematome, kai kurie daugumai net neatrodytų svarbūs – kaip tie neįgaliųjų teatro aktoriai. Bet visos profesijos yra, nes jų kažkam reikia, bent mažumai, nors dauguma manytų: kam tie delfinų dresuotojai, poliruotojai-restauratoriai ar pianinų remontininkai. Visi kasdien įneša po savo trupinį ir lipdosi Lietuva kaip daugybe veiksmų, patirčių, minčių ir svajonių šurmuliuojantis skruzdėlynas – bent jau aš tokį vaizdą išsinešiau iš parodos.

Sanderio fotografijos tarsi liudija, kad tas funkcijas gali atlikti bet kas. Neįvardydamas man nepažįstamų baleto šokėjų, bokštinio krano montuotojų ar akmentašių, bet taip pat – ir man puikiai pažįstamų radijo laidų vedėjų ar dailės istorikės, Baltėnas tarsi pritaria Sanderiui: su šiuolaikinės skulptūros kolekcija muziejuje gali dirbti – ir dirbs – bet kas, turintis dailėtyrininko diplomą ir išmanantis, kaip visa tai saugoti ir pristatyti visuomenei. Bet pasakojimas vis dėlto yra. Žodžiai yra asmeniški, nors ir nusako užprogramuotą darbų eigą. „O istorija apie parodą Rygoje – labai trumpa ir neįdomi. Tai tik vienas iš to, ką darau jau trisdešimt metų, fragmentų“, – sako dailės istorikė. Gal ir visiems dailės istorikams po trisdešimties darbo šioje srityje metų paroda Rygoje būtų tik fragmentas, bet „neįdomi“ – tai jau vertinimas ir nuoroda į konkretaus asmens savybes, į santykį su savo profesija, į nuveikiamų darbų mastą. Tas savitumas ypač ryškus, kai profesijų atstovai prabyla tarmiškai: „Amatininkas aš, – sako odos meistras iš Mažeikių, o aš jau vien iš žodžių sudėliojimo girdžiu mielą žemaičiavimą. – Iš odos dirbu, i viskas. Šiandien darom šunims antkaklius. Pjaunam jaučio odą, paskiau siūnam dvigubą, įdedam sagčius. Odas gaunam išdirbtas. Siūlai nebijo drėgmės, laiko gerai. Žmonės žino: ateina i perka. Nu bet čia tik išgyvenims. Bagots iš to nebūsi.“

To „aš“ įdėjimas į pasakojimą keičia profesijos suvokimą. Nors ją rinkdamiesi mes turime įvertinti savo sugebėjimus ir polinkius, taip pat ir galimybę iš to pragyventi, gal net daugiau lemia tai, kaip save visa tai darančius įsivaizduojame. Ar įsivaizduojame save kalvės tamsoje nešančius įkaitusio metalo gabalą, ar šalia milžiniško dumplinio fotoaparato rankose vartančius preciziškai padirbintą objektyvą, ar besirūpinančius, kad šiukšliavežės mechanizmai veiktų, ar kruopščiai valančius smėlį nuo pelkėje atrastų keramikos šukių? Tiesą sakant, renkantis profesiją tokių detalių, apie kurias papasakoja Baltėno nufotografuoti žmonės, neįmanoma įsivaizduoti. Todėl paroda veikia kaip tik laiku, kai paaugliai čia gali ateiti ir susipažinti su savo projektuojama ateitimi iš arčiau. Fotografijos padeda savęs įsivaizdavimą perkelti į tas situacijas, o tekstai supažindina su būsimo darbo detalėmis, jo malonumais ir sunkumais. Bet, aišku, taip aš tik susiaurinu parodos poveikį – ją pačią paverčiu funkcija. Tiesa, pasiteisinti galiu tuo, kad ir menininkas nevengia stebėti, kaip kas veikia, rinktis savo pasakojimų herojus pagal jų atliekamas funkcijas, o ne pagal asmenines savybes.

Tačiau po visu šituo mano kalbėjimu apie funkcijas slypi gilesnė parodos žiūrėjimo patirtis. Tarp tų lyg ir įprastai reprezentacinių, nepretenzingai sukomponuotų ir į ypatingą konceptualumą nepretenduojančių fotografijų bei fotografo įrašytų pasakojimų vėrėsi konkreti poezija. Štai taupiais sakiniais ir be jokių pagražinimų, metaforų ar kitų tropų nupasakota pasieniečio kasdienybė: „Esu pėsčias patrulis prie valstybės sienos. Dirbu su tarnybiniu šunimi Hugo. Patruliuosim, jei suveiks sistema, reaguosim, žiūrėsim, gal šuo ką aptiks. Tada pranešam budėtojui ir sekam pėdomis. Kartais tokių atvejų būna keletas per savaitę, kartais porą mėnesių būna ramu. Tokiais ciklais, turbūt pagal oro sąlygas. Pavyzdžiui, kai naktys šviesios, kai šaltukas paspaudžia, gruntas kietas, ant kontrolinės linijos nesimato pėdsakų, – pažeidėjams gerai. O jei sniegas tirpsta, nesimato, prieš kiek laiko palikti pėdsakai.“ Skaitau, žiūriu į nuotrauką ir matau personažą ir detektyvą. Gal net visą serialą. O štai – visai kitoks kalvių pasakojimas ne apie įprastą ritmą, bet apie šią dieną dirbamą konkretų darbą: „Mes dabar atkursim IX–X amžiaus kalaviją. Reikės nukaldinti tikslią kopiją. Tas kalavijas yra raštuoto Damasko plieno, jis rastas Kretingos rajone, Laivių kapinyne, o saugomas po devyniais užraktais Nacionaliniam muziejuj. Kol mes priėjom prie to kalavijo (kad mums leistų jį išimti iš tos ekspozicinės dėžės), užtruko beveik tris mėnesius. Šiaip tas kalavijas yra labai retas, matyt, karžygys buvo labai garbingas.“ Kasdien dėstydama, posėdžiaudama ar ką nors rašydama, pro langą matydama statybininkus, troleibusų vairuotojus, vaikų darželio auklėtojas ir šiukšliavežius, lipdama valytojos nuplautais laiptais žemyn iš pašto dėžutės išsiimti paštininkės atneštos sąskaitos, skaitydama žurnalistų pateiktą informaciją ir atmetinėdama įkyrius skambučių centro darbuotojų pasiūlymus, nė neįsivaizduoju, kad kažkur Mažeikiuose du vyrai tris mėnesius svajojo prisiliesti prie raštuoto Damasko plieno. Tai skamba kaip hobis iš „Gyvenimo aistros“ ciklo, bet yra kasdienis darbas – ir tai įkvepia.

Todėl ir sakiau, kad po parodos mano galvoje Lietuva susilipdė iš naujo, kaip daugybę įdomių ir svarbių dalykų darančių, į savo mintis panirusių ir kasdien pasakojimus kuriančių žmonių skruzdėlynas. Būtent – kuriančių. Fotografas kūrybą atranda ten, kur jos niekas neieško. Susipažįstant su šiuo rinkiniu darosi šiek tiek ramiau dėl to, kad profesija virto ne tik tavo „gyvenimu“, bet ir tavo tapatybės šerdimi, tuo, kas esi. Kiek kartų girdėjai patarimą negyventi dėl darbo ar neapsibrėžti savęs šitaip? Bet štai Baltėno paroda sako: „Dirbame. Esame.“ Ir tai yra gerai.

Šis menininkas jau ne mažiau kaip tris dešimtmečius vykdo sau pačiam pasiskirtą misiją – išsaugoti ateičiai tai, kas nyksta. Iš pradžių fotografavo senovėje tebesnūduriuojantį Vilnių, kurį, žiūrėk, jau ir praradome. Paskui, kaip koks Balys Buračas, apvažiavo Lietuvos kaimus fiksuodamas ten tradiciškai tebegyvenančius žmones ir jų buitį, nes ir tai nyksta – jo herojai dažniausiai yra senukai. O štai dabar – profesijos, hobiai ir po pasaulį išsklidę lietuviai. Kai kurias profesijas galbūt išstums naujos technologijos ar jos neatpažįstamai pasikeis, kai kurių iš viso gal nebereikės. Žmonės galbūt rinksis kitus hobius – galiausiai kai kurie gali išnykti jų entuziastams mirus. Po pasaulį pasklidusių lietuvių palikuonys greičiausiai nebebus lietuviai. Žinojimas, kad laikas jau trina tai, kas yra dabar, tą dabar „pabrangina“. Baltėno fotografijose visus tuos kasdieniškus darbuotojus, aistruolius ir išvykėlius nepastebimai sutaurina šviesa – lyg jie būtų dar nenušlifuoti brangakmeniai, kuriuos kolekcionuoja fotografas. Tai – jo paties profesija ir aistra.