Savas laiko matas

Kaip sekasi karantinuotis?

Karantino laikotarpis iš tiesų man primena pastarųjų metų kūrybinę praktiką, kai fotografuodama dangaus kūnus valandų valandas praleidau atskirtyje nuo išorinio pasaulio, kantriai skaičiuodama laikmatyje slenkančias minutes. Skirtumas tik tas, kad dabartinė patirtis yra priverstinė ir gal dėl to nepavyksta jos visai prisijaukinti. Stengiuosi neprarasti ūpo ir palaikyti kūrybinį tempą. Mėgaujuosi buvimu su šeima ir tai bene didžiausias karantino privalumas.

Tavo meno daktaro projektas, apgintas pernai pavasarį, ką tik prasidėjus karantinui, vadinasi „Čia tada, ten dabar“. Kodėl čia yra tada, o dabar yra kažkur ten?

Projekto pavadinimą nulėmė kūrybinis eksperimentas, į kurį leidausi susidomėjusi astrofotografija. Įvairiose observatorijose ir kitose atokiose pasaulio vietovėse analoginiu būdu mano kurti fotografijų ciklai remiasi gana paprastu faktu, jog Saulės šviesa Žemės paviršių pasiekia per maždaug 8 minutes. Kitaip tariant, mes niekuomet nematome savo artimiausios žvaigždės – Saulės, akis sugauna tik jos paliekamą šviesos pėdsaką, ir tai, kas rodosi esant „čia“, iš tiesų jau yra kažkur buvęs „tada“, o buvęs „ten“ tampa „dabar“.

Savo tekstą pradedi nuo hipokampo atvaizdo, tačiau tai – ne smegenų dalis, o jūrų arkliukas. Šalia rašai, kad smegenų žievės sritis hipokampas sukaupia „informaciją iš trumpalaikės atminties į ilgalaikę ir erdvinę atmintį, kuri įgalina naviguoti erdvėje ir laike“. Vis dėlto gal tau įdomi ir žodyje įrašyta rūšių koegzistencija?

Man visuomet atrodo įdomios tiek rūšių, tiek ir kitų gamtos reiškinių koegzistencinės apraiškos Vakarų kultūroje. Ko gero, pragmatiškumo pavergtame ir skubančiame pasaulyje retai kada keliami klausimai, kodėl mus supantiems dalykams ar reiškiniams buvo priskirti vienokie ar kitokie pavadinimai. Ką jie reiškia? Ir nors, rodos, tokiems „niekams“ aptarti šiandienos pasaulyje nebelieka nei laiko, nei noro, toks smalsumo pažadintas pažinimas ne tik atveria tūkstantmečiais kauptą žmonijos patirtį, bet ir keičia patį laiko pojūtį. Nepaprastai įdomu, ieškant šių reikšmių, atrasti ir jų tarpusavio sąsajas. Štai pagrindinį žmonių ir kitų stuburinių smegenų komponentą hipokampą sudaro dvi uodegą primenančios struktūros, kurios žiūrint iš šono tikrai primena jūrų arkliuką. Anot kai kurių biologijos mokslo šaltinių, jūrų arkliukai, dar vadinami hipokampais, gyvena visose jūrose. Argi tai ne puiki atminties metafora?! Gali būti, jog perskaitę šias eilutes neilgai trukus jas pamiršite, kaip ir galybę kitos pro akis praplaukiančios informacijos, bet jei prisiminsite, vadinasi, dėl hipokampo jos pateko į ilgalaikę atmintį ir apsigyveno jūsų prisiminimų jūroje.

Roland՚o Barthes՚o manymu, fotografijos esmė – liudyti, kad kažkas tikrai buvo, ir ateities negalimybe vesti mus iš proto. Kitiems fotografija yra politinių tikslų siekimo įrankis. Dar kitiems – mokslinio tyrimo instrumentas. Kas tau yra fotografija?

Fotografijos esmė man (galimai ir daugeliui su ja susiduriančių) yra kintanti sąvoka. Vienaip apie fotografiją galvojau būdama vaikas, kitaip man ji atrodė renkantis meno studijas Vilniaus dailės akademijoje, dar kitaip jas baigus ir visai kitaip po keliolikos metų jau savarankiškos meninės, komercinės ir kasdienės praktikos. Dar kitaip fotografiją atrandu ir apmąstau, kai kalbu apie ją teoriškai. Fotografijos veidų yra daug, bet man artimiausias tas, kurį atpažįstu bendraminčių menininkų draugijoje. Trumpai tariant, fotografija man yra ta meninė išraiška, kuria ir aš, lyg koks Michelio Houellebecqo romano personažas Džedas Martenas, bandau paliudyti savo pasaulį.

Tau, kaip ir daugeliui kitų man pažįstamų menininkų, kūrinys prasideda nuo Radinio. Sakai, kad „radiniai – tai kliuviniai, neturintys aiškios apibrėžties“ ir „fotografavimas tampa savotišku radinio įprasminimo gestu“. Bet fotografijų gausa virsta „archyvaro košmaru“ ir fotografo likimas – nuskęsti savo archyve. Tuomet ar nevirsta radiniai pametiniais? Ar fotografija nepameta atrasdama? Ar ji neužmaršina „įamžindama“?

Taikliai pasakyta, jog fotografija „užmaršina įamžindama“. Turbūt pats įamžinimo aktas mums leidžia užsimiršti, išsivaduoti iš esamos tikrovės, kad vėliau galėtume prisiminti, atrasti save ir dalykus iš naujo kitoje vietoje ir kitu laiku.

Mane suintrigavo istorija apie du Kuršių mariose 1970 ir 1986 m. nuskendusius laivus A ir B. Kodėl leidaisi jų ieškoti? Ar iš to kas išėjo?

Ne visuomet menininkui paprasta atsakyti į klausimą „kodėl?“. Dažnai vienokių ar kitokių apsisprendimų ir pasirinkimų priežastys kūryboje blaškosi po nuojautos teritoriją, kuriai sunku pritaikyti racionalumo kriterijus. Kuršių mariose nuskendusius laivus žyminčios A ir B bujos man užkliuvo per kasmetinius plaukiojimus jachta. Buja yra plūduriuojantis tam tikros formos vidaus vandenų kelio ženklas, kuris kai kuriais atvejais žymi ir perspėja apie povandenines kliūtis. Pasibaigus buriavimo sezonui bujos iš vandens iškeliamos, o pavasarį vėl grąžinamos į ankstesnes vietas. Per ilgus buriavimo metus man niekaip nepavyko išsiaiškinti, kokios nuskendusių laivų istorijos slepiasi po šiais žymėjimais (šie įvykiai jau buvo „išsitrynę“ iš vietinių pakrančių gyventojų ir vyresnių buriuotojų atminties), kol galiausiai reikalą išaiškino vidaus vandenų direkcijos archyvaras. Kaip paaiškėjo, A ir B bujomis pažymėtose vietose 1970 ir 1986 m. nuskendo du krovininiai laivai (abi įgulos sėkmingai išsigelbėjo), ir nors vėliau šie laivai buvo iškelti, taigi poreikio perspėti apie povandenines kliūtis nebeliko, bujos ir toliau žymėjo praeities įvykių vietą. Paradoksalu, bet po „išaiškinimo“ kiekvieną kartą nuo siūbuojančio laivo denio žvelgdama į šias bujas nuolat galvodavau apie... fotografijos prigimtį. Taigi radiniai ne tik žadina smalsumą, bet ir provokuoja mąstymą. Jos man primindavo ir Andy Warholo filosofijoje aprašytus dialogus tarp paslaptingųjų A ir B – trumpus kasdienio gyvenimo nutikimus, kuriuose gali atpažinti ir savo patirtį. Vėliau norėjau bujas pasiskolinti fotografijų parodos ekspozicijai, bet skolinimo procesas buvo pernelyg komplikuotas.

Fotografija mums asocijuojasi su greičiu, o tu sakai, kad ji „reikalauja nuolatinio stojiško buvimo – laukimo išsitįsusio laiko ir sustingusios vietos koordinatėse“. Lėtas gyvenimas dabar – daugelio svajonė, kurios keistai neišpildo karantinas. Kokia turi būti fotografija, kad pavyktų iš tikrųjų sulėtėti?

Iš tiesų, nuo pat fotografijos istorijos pradžios fotografai siekė kuo trumpesnio kameros ekspozicijos laiko ir to link vedė galybė įvairiausių eksperimentų. Ilgainiui susiformavo nuostata, jog momentas fotografijoje yra tiesiogiai susijęs su kameros užrakto greičiu. Tačiau ir kameros užrakto nulemtas ekspozicijos laikas veikia pagal fotografuojančiojo norą. Štai vokiečių fotografas Michaelas Wesely, kitaip nei dauguma XIX a. fotografijos išradėjų, dešimtmečius paskyrė ne tam, kad sukurtų kuo trumpesnę kameros ekspozicijos galimybę, bet priešingai, kuo ilgesnę, neretai trunkančią net kelerius metus. Wesely naudoja specialius tamsius filtrus ir itin mažą angą šviesai patekti – taip sukurdamas unikalias fotografijas, kuriose neįprastai užfiksuojami laikas ir vieta. Itin ilgas ekspozicijas fotografuodami šiandien naudoja ir kiti menininkai, kurių kūryba žaviuosi: Chrisas McCaw, Markas Klettas ir Hansas-Christianas Schinkas. Neretai šių autorių kūrybinė praktika susijusi su laiko tyrinėjimais. Savo kailiu patyriau, kad tokia kūrybinė praktika smarkiai sulėtina gyvenimo tempą. Nors „lėto laiko“ būsena skamba kaip svajonė, iš tiesų šiandienos pasaulyje ši patirtis nėra nei maloni, nei patogi. Kūnas, įpratęs prie nuolatinio dirginimo daugialypėje dabartyje, patiria informacijos abstinenciją. Mintis užvaldo kankinantis neišsipildymo jausmas. Tačiau vis dėlto persikėlimas į „lėtą laiką“ nėra toks skausmingas ir nuviliantis kaip atgalinis grįžimas iš jo. Šiandien man tai patvirtina ne tik ankstesnė kūrybinė praktika, bet ir visuotinio karantino nulemta šiandienos patirtis.

Fotografuodama dvi saules, skiriamas aštuonių minučių, per kurias iki mūsų atskrieja saulės šviesa, įvaizdini laiko intervalą. Ar įmanoma nufotografuoti, kas nutinka per aštuonias minutes?

Žinoma!

Tavo kalbintas Gunaras Kakaras sako, kad „žvilgsnis į dangų juk yra tūkstantmečių reliktas“. Perskaičiusi šią mintį sustingau nuo jos paprastumo gelmės. Fotografuodama dažnai žvelgi į dangų – ar nebaisu, kad tai darydama esi tūkstantmečių reliktas?

Anaiptol. Baimės pasijusti tūkstantmečius skaičiuojančiu reliktu neturiu. Sakyčiau, netgi priešingai. Toks pojūtis priartina prie amžinybės, ištęsia nuosavo laiko patyrimo ribas.

Tavo fotografuojami „nepatvirtinto autentiškumo meteoritai“ vibruoja. Kodėl?

Gal dėl to, kad vibruodami jie išslysta iš apibrėžties. Prasmių laukas nėra galutinis, kaip ir tikėjimas tų, kurie tuos akmenis surado. Nepatvirtinto autentiškumo meteoritai – tai žmonių surinkti akmenys, kuriuos aptikau Etnokosmologijos muziejuje kartu su neįtikėtinai įdomiais pasakojimais. Nors viltis apie kosminio kūno radybas neretai subliūkšta, ieškantieji niekada nenustoja vilties surasti kosminio kūno dalelę.

Norėdami kitų planetų gyventojams nusiųsti žinią apie Žemę, amerikiečiai į kosmosą siuntė fotografijas. Jas buvo nelengva parinkti. Tavo cituojamas Carlas Edwardas Saganas knygoje „Žemės murmesiai“ (1978) prisimena: „Mes manėme, kad bent viena nuotrauka turėtų būti pasirinkta tik dėl savo grožio (...). Saulėlydis atrodė geras pasirinkimas.“ Jei siųstum „Voyager“ į kosmosą, kokias fotografijas sudėtum? Ir savo, ir ne savo.

Amerikiečių į kosmosą išsiųstų erdvėlaivių „Voyager I“ ir „Voyager II“ plokštelių fotografinį turinį sudarė įvairūs gamtos ir žmogaus kultūrinės aplinkos fragmentai, peizažai ir architektūra, žmonių figūros ir gyvūnai, muzikos instrumentai ir prietaisai. Tačiau peržiūrėjus plokštelėje įrašytas fotografijas apima jausmas, jog kažko svarbaus trūksta tame bendrame paveiksle, pasakojančiame apie inteligentiškiausią Žemės gyventoją ir jo aplinką. Fotografijų rinkinyje nėra nei karo, nei mirties, nei ligų ar bado kančios, nėra pramonės ir vartojimo sukeltų fatališkų pasekmių planetai ir jos gyventojams. Kodėl? Toks buvo sąmoningas „Voyager“ plokštelės kūrėjų pasirinkimas. Jie sakėsi siekę sukurti kažką, kas pergyvens mus ir mūsų laiką, tai, kas gali likti vieninteliu Žemės ženklu visatoje. Suprantu šią intenciją. Nepaprastai sunki, bet ir įdomi užduotis, priverčianti permąstyti galios santykį su gyvybe ir pamatines žmonijos vertybes: kas mes esame, kaip save matome ir suvokiame. Jei turėčiau galimybę išsiųsti savo „Voyager՚io“ versiją, ko gero, rinkčiausi tarp fantastiškų pasaulio fotografijos meistrių ir meistrų archyvų ir... biologijos rūšių katalogo. Nedvejodama sudėčiau kurios nors iš šių autorių belaikį kūrybinį palikimą: Dorothea Lange, Mary Ellen Mark ar Ingeborg Gerdes. Arba, pavyzdžiui, senųjų gražiausio pasaulio miesto Vilniaus fotografų Józefo Czechowicziaus, Stanisławo Filiberto Fleury ar Jano Bułhako užfiksuotą man atpažįstamos vietos paveikslą, kurį norisi palikti amžinybei. Na, o jeigu sąlyga lieptų rinktis tik iš savo fotografijų archyvo, sudėčiau serijos „Berniukas su lazda“ kolekciją. Vaizduotės veikiama lazda vaiko rankoje, man atrodo, yra kone fundamentaliausia žmonijos patirtis, nekintantis pasaulio vaizdinys, kuris, tikiu, pergyvens ir mus, ir mūsų laiką. Tačiau kad ir kokią fotografijų kolekciją parinktum, vis tik reikia priimti ir suvokimą, kad šie vaizdai gali būti perskaitomi tik mūsų planetos gyventojų...

Studijuodama doktorantūroje klausei: „kur prasideda ir kur baigiasi laikas?“ Ar radai atsakymą? Man įdomu, nes tuo pat metu aš taip pat apie tai svarsčiau, galimų atsakymų prirašiau visą knygą, bet taip ir nežinau, kas yra laikas. Gal tu žinai?

Laiko apibrėžtis, kurią mums paliko senovės graikai, turėjo dvi skirtingas sąvokas laikui apibūdinti. Chronos reiškė laiką, kuriame įvykiai seka vienas paskui kitą. Ilgainiui šis chronologiškas linijinis procesas virto mums suprantamu ir priimtu astronominiu laiku, kurį „įdarbinome“, pavertėme ištekliumi. Laikas tapo griežtu ir racionaliu mūsų gyvenimus valdančiu instrumentu. O laiko sąvoka Kairos nusako laiką kaip mąstymą ir patyrimą. Laiką, kuris neturi sekos, o jo trukmė nereikšminga. Gal šių koncepcijų skirtumai ir verčia blaškytis ieškant savo atsakymo, kas yra laikas? Štai britų fizikas Julianas Barbouras knygoje „Laiko pabaiga“ pateikia nuomonę, jog laikas neegzistuoja. Jis teigia, kad laikas yra mūsų pačių sukurta konstrukcija, susidedanti iš daugybės momentų. Atrodo, jog nei mokslininkai, nei filosofai negali pateikti vieno atsakymo į klausimą, kas yra laikas, ir, anot Stepheno Hawkingo, „esmė čia ta, kad pagal reliatyvumo teoriją nėra vienintelio laiko mato, dėl kurio sutartų visi stebėtojai. Užtat kiekvienas stebėtojas ar stebėtoja turi savo laiko matą.“[1] O mane domino ne pats laiko standartas, bet jo pradžios ir pabaigos taškas, lemiamas akimirksnis, momentas, kai viskas pakinta iš pagrindų. Juk įdomu, kad kameros ekspozicijos laikas ir yra tai, kas fotografijoje įprastai vadinama momentu. Taigi momentas gali būti ir vieno trilijono kadrų per sekundę galimybė, kurią kulkos, skrodžiančios obuolį, eksperimentais fiksavo Haroldas Eugene՚as Edgertonas, ir kelerius metus trunkanti ekspozicija Michaelo Wesely fotografijose. Ir nors laiko klausimas išlieka atviras, fotografijoje jo paieškos ir toliau verčia atrasti naujų, netikėtų apibrėžčių.

Ačiū už pokalbį.