Pora metų iki istorijos

Dažnai fotografija veikia ne todėl, kad ji – menas, o, priešingai, kai ji – tik dokumentas. Tokia ji ir yra Romualdo Požerskio parodoje „Neramūs keliautojai“. Kas nebūtų pasiėmęs fotoaparato ir kameros į pirmąją kelionę nauju motociklu aplink Lietuvą kartu su draugais? Tik tas, kas tada tokių daiktų neturėjo. Požerskis 1972 m. dar buvo tik elektrotechnikos studentas, bet nuo 1965 m. jau įnikęs į fotografiją. O 1968 m. įsirašė ir į kino mėgėjų būrelį. Vis dėlto, ką tik įsigijęs motociklą, jis tebuvo nežinomas mėgėjas.

Įvykių pradžia pažymėta jo dienoraštyje, kuris irgi eksponuojamas galerijoje. 1971 m. gruodžio 29 d. įrašas: „Šiandien man pasisekė arba nepasisekė, tą parodys ateitis. Pirkau naują vieno cilindro „JAWA“. Dabar jis sandėlyje, o aš stengiuos instrukciją studijuoti. Ateis pavasaris, oi kaip rūpės pasivažinėti. Reikia tikėtis, kad neužsimušiu, jeigu per daug nelakstysiu. Reiks dar seseriai Loretai dviratį pirkti ir visai bus gerai.“[1] Atėjo pavasaris ir kartu su Virgiu Lanku, Petru Pociumi ir Zenonu Langaičiu jie iškeliavo motociklais. Kelionėje, kaip supratau, dienoraščio nerašė, bet fotografavo ir filmavo, kartais net važiuodamas – ir pravažiuojamus laukus, ir jau nuvažiuoto kelio atspindį veidrodėlyje. Motociklai prie jūros, motociklai miške, motociklai kaimo gatvelėje, ant jų – šalmuoti jaunuoliai. Keliose nuotraukose – avarija: sulamdytas motociklas, ant asfalto gulintis vaikinas, jo portretas. Zenonas. Nepranešama, kaip baigėsi ši istorija, bet dienoraštyje paminėtos Zenono vestuvės vėliau – 1975 m. rudenį. Pasisekė. Tais laikais kiekvienas kaimas turėjo žuvusio motociklininko antkapį ar visam gyvenimui traumuotą jaunuolį.

Dabar šios būsimo profesionalo darytos kelionės nuotraukos įdomios, nes jos pasakoja daugiau, nei matome kiekviename kadre. Ne tik apie madas – platėjančias pavėluotai (pasaulio kontekste) hipiuojančio jaunimo kelnes, ant motociklininkų striukių prisiūtus „kutosus“, pačių motociklų dizainą. Bet ir apie laisvę, surastą įsigijus šią lengviau prieinamą transporto priemonę, kai automobiliui reikėdavo laukti „paskyros“. Požerskis nusipirko motociklą už pinigus, uždirbtus įrašinėjant vakarietišką muziką, kurios ir pats mėgo klausytis. „Kaip daug galima per dieną patirti. Dar šiandien maudžiausi jūroje. Laksčiau su „JAWA“ per bangas, pajūrio smėlius. Kentėjau šaltį, buvau susikaupęs skrisdamas naktį 110 kilometrų greičiu. Visur tamsa, vabzdžiai kapoja akis. Kaip gera namuose išvargusiam, nugalėjusiam visus kelio vargus“, – rašo Požerskis 1972 m. rugpjūčio 6 dieną.

Ką reiškė toji laisvė, rodo fotografijos – ne tik beprotišką lėkimą keliais, bet ir galimybę nuvažiuoti ten, kur nepateksi pėsčiomis ar viešuoju transportu. Tais laikais tai reiškė buvimą prie ežero ar pajūryje visiškai be žmonių. Kiti tiesiog neturėdavo kuo atvažiuoti. Fotografinį pasakojimą papildo galerijos „užkulisiuose“ rodomi filmai, keli – net spalvoti. Juose atpažįstu tuometinę gero gyvenimo ikonografiją: apleista lūšnelė, kur galima pernakvoti be pinigų, ežere ką tik susižvejotų žuvyčių valgymas, tuščias pajūris, kur būtinai reikia pašokinėti per kopas. Ir būtina pavažiuoti vandeniu – upės ar jūros, nes rūdys dar nerūpi. Šokinėjimas į vandenį irgi filmuojamas, mergina suklumpa ir teškiasi ant dugno. „Kaip puiku nusirengti nuogiems ir pulti į jūrą. Kovoti su bangomis. Jausti šaltą vėją, vandenį, bangų purslus, – rašo Požerskis 1973 m. rugsėjo 4 d. jau po kelionės. – Oras, vanduo, vėjas mane atgaivina, praskaidrina mano mintis. Sužadina nuostabius jausmus, aš atsigavau ir siela, ir kūnu. Kelias tas dienas buvau kitame pasaulyje, seksualiame pasaulyje.“

Filmai rodo ir tai, ko nėra fotografijose – merginas (na, gal fotografijose jos slepiasi po šalmais, nežinau). Merginos taip pat buvo būtini gero gyvenimo instrumentai, tad jų veidai ir figūros nuolat šmėkščioja laisvės peizažo fone. Čia ironiškai suskamba vieno spalvoto filmuko angliškame pavadinime įvelta klaida: „Flying over wives“ – „Skraidant per žmonas“ (ne bangas). Vis dėlto būtent šis epizodas buvo filmuojamas antrą dieną po to, kai Kauno skvere susidegino Romas Kalanta. Grįžęs Požerskis fotografavo demonstraciją Kaune ir pateko KGB akiratin. Jo bute buvo atlikta krata ir atimta daugybė daiktų, tarp jų fotoaparatas, plokštelės ir juostos, kuriose – ne sovietinė muzika.

Po 1973 m. kartu su Virgilijumi Šonta surengtos parodos motociklas tapo ne tiek gero gyvenimo, kiek fotografijos įrankiu. Štai 1974 m. birželio 17 d. įrašas: „Gaivališkai važinėju po Lietuvą, fotografuoju žmones, naktimis sėdžiu laboratorijoje. Pirmyn, tik pirmyn. Nėra laiko jokiems sentimentams, apmąstymams, savianalizei. Padariau krūvas fotografijų darbų. Užmanymų milijonai, energijos netrūksta. Užgriuvo milžiniškas kiekis informacijos ir emocijų. Šis srautas uždega mane ir aš verdu. Kunkuliuoju, braunuos pirmyn.“ Toliau, kaip sakoma, istorija.

Paroda veikia iki balandžio 24 d.

„Prospekto“ galerija (Gedimino pr. 43, Vilnius)