Gintauto Trimako fenomenas

Kovo 23 d. – balandžio 10 d. Vilniaus fotografijos galerijoje (Didžioji g. 19 / Stiklių g. 4) atidaryta menininko Gintauto Trimako personalinė paroda „#Slinktys #Dariniai #Spalva“. Jos proga, nedrįsdama praleisti specifinių žinių reikalaujančio fotografijos konteksto, apie Gintautą Trimaką kartu pamąstyti kviečiu ne kartą jo darbus analizavusią kolegę Agnę Narušytę.

Paroda man pasirodė labiau ne apie fotografiją, o apie mėlyną spalvą, kuri kartais tampa sąvoka, kartais konkrečiu dangumi su debesim, kartais daugybe jos niuansų. Gal tu, kaip fotografijos specialistė, nesutiktum? Kas ten vis dar fotografija?

Dangus „mėlynas“, nes Žemės atmosfera – tas plonytis milijonus metų kvėpavusių gyvių ir kitų dalykų sukurtas dujų sluoksnelis – visomis kryptimis išsklaido tariamai baltą saulės šviesą, o ypač – trumpiausias mėlynos spalvos bangas. Jos pasklinda plačiausiai ir mes matome mėlyną gaubtą (Marse matytume oranžinį), skiriantį mus nuo tuščios juodumos. Šitos supaprastintos fizikos žinios ir yra „apie fotografiją“. Ji – taip pat fizikos ir chemijos žinių išvestinė. Kadaise žmonės matė, kad nuo šviesos tamsėja sidabras (nemėgdavau valgyti patamsėjusiais močiutės šaukštais), bet prireikė minties šuolio, kad tamsėjantis sidabras būtų susietas su galimybe iš gamtos ištraukinėti vaizdus, ir dar ne vieno šuolio, kad tas tamsėjimas būtų sustabdytas, o vaizdas išsaugotas. Šiame fotografijos „meną“ grindžiančiame pasakojime esmė yra žinios apie šviesą – kad ji yra ne dieviška dvasios emanacija, o materija, kažkas apčiuopiamo prietaisais ir galinčio palikti žymes medžiagoje. Šitaip išgryninus sąvokas – šviesa, žinojimas, materija – tampa įmanoma fotografija, nepanaši į tą, prie kurios esame įpratę. Trimakas nemažai žino apie chemines medžiagas, kaip jas veikia šviesa, tad jis ir kuria pasitelkdamas tik šviesą ir truputį chemijos, savo daugybę fotoaparatų palikęs gulėti spintose. Kitaip tariant, jis kuria fotoabstrakcijas.

Manau, kad taip išgryninti fotografijos sampratą jį paskatino domėjimasis senosiomis jos technologijomis. Domėtis jis pradėjo norėdamas pasipriešinti šiuolaikinės fotografijos greičiui – kai nebereikia laukti vaizdo, tu jį gauni iškart, iškart gali ir išmesti – ir iš fotoaparato (mobiliojo telefono) atminties, ir iš galvos. Iš pradžių jis susirado gremėzdiškas XIX a. kameras, kurias reikia tampytis su stovu, paskui ėmė eksperimentuoti su senųjų technologijų cheminėmis medžiagomis. Rezultatas toks, kad kameros nebereikia. Objektų nebereikia. Vaizdelio nebereikia. Pakanka seno fotopopieriaus ir šviesos. Visiems, kas yra kada nors domėjęsi fotografijos istorija, visa tai atpažįstama, tik procesas atvirkštinis. Fotografijos išradėjai nuo patamsėjusių šaukštų ar skysčio buteliuose perėjo prie įtaise camera obscura pamatyto vaizdo ryškinimo ir fiksavimo. Trimakas nuo nufotografuoto vaizdo grįžta prie patamsėjusių „šaukštų“ ir mums suranda „dangų kitaip“ (buvo toks jo ciklas „Miestas kitaip“ – tarpinė stadija tarp „normalios“ fotografijos ir šios gal ne visiems atpažįstamos fotografijos filosofijos).

Man atrodo, kad šalia viso to Trimako menininko figūros itin svarbią dalį sudaro šamaniškumas. Turiu galvoje ne tik mįslingą kalbėjimą su nutylėjimais, bet meninius gestus: pavyzdžiui, rituališkas ėjimas prie išėjimų į jūrą, dangaus plotų gaudymas ir pan. Kiek, tavo nuomone, šioje parodoje yra tokio gesto (jei sutinki) ir kiek pokalbio su fotografijos ar meno kontekstu?

O taip, kalbantis su Trimaku ir jo nutylėjimais galvoje išsiburia dvasinė patirtis. Nors, buitiškai pažiūrėjus, tėra tik sulankstyti popierėliai. Prieš karantiną dar būtinai reikėdavo eiti gerti kavos. Paskui eiti į laboratoriją pažiūrėti didžiulėje kameroje apversto medžio vaizdo. Įlindus į tamsų kambarį stebėti, kaip jis ryškina tuščius popieriaus lakštus. Ir visą tą laiką klausyti minčių srauto apie šviesos atėjimą, įėjimą, sugavimą, išsaugojimą. Šviesa, kuri mūsų buitinei akiai tiesiog yra, Trimako ritualuose tampa paslaptinga būtybe, kurios keliai nežinomi. Tik ypatingai susikoncentravęs menininkas gali juos išaiškinti. Kam to reikia? Nežinau. Bet pasikalbėjusi su Trimaku, pažiūrėjusi jo parodas kaskart įsitikinu, kad būtina.

Šioje parodoje viskas yra tokie ritualiniai gestai. Reikia nujausti ar žinoti, kokius veiksmus atliko Trimakas, kad išgautų štai tą mėlyną gelmę su plonyte ir kiek storesne juostelėmis. Ar tuos žvynelius, kuriais apklijavo didžiulę plokštę. Jei rašyčiau recenziją, paskambinčiau jam ir paklausčiau. Taip praėjusį kartą (dar šio amžinojo karantino aušroje) sužinojau, kad įvairiomis spalvomis dryžuotas kvadratėlis susikūrė ant fotopopieriaus priklijavus skirtingas lipnias remontui naudojamas juostas, kurių spalvos ir medžiagos nevienodai praleidžia šviesą. Vienas tokių kvadratėlių ir šioje parodoje yra. Bet dabar tik atsakinėju į tavo klausimus, todėl Trimako neklausiu (nes toks klausinėjimas jau būtų daugiasluoksnis). Prisimindama jo ankstesnius pasakojimus spėlioju, kai ką netgi žinau, pavyzdžiui, kad palikęs fotopopieriaus lakštą jis sugauna galerijos erdve keliaujančios šviesos pėdsakus – leidžia pačiai architektūrai kurti ir tuos kūrinius užfiksuoja. Ir apskritai, kad ir kokį jis gestą atliktų, galima beveik tvirtai teigti, kad visur dalyvaus du neapčiuopiami veikėjai – laikas ir šviesa. Šviesa, beje, irgi yra laikas – kosmose viskas matuojama jos per sekundę nukeliaujamų 299 792 458 metrų atstumais. Jos greitis yra savotiška kosminė konstanta, nes niekas negali judėti greičiau. O štai Trimakas savo ritualais šviesą mums pristato kaip kažką nepaprastai lėto: kai šviesos poveikio medžiagoms nesustiprina jokie objektyvai ar chemija, ji piešia labai lėtai, fotografuoja iki begalybės sulėtintais judesiais, tarsi ne skrietų į mus kosminiu greičiu, o tvyrotų apspangusi.

Tiek čia dialogo su fotografijos kontekstu, kuriame Trimakui daugiau ar mažiau giminingų sielų atrastume nemažai. Paminėsiu tik Sally Mann ir Hiroshi Sugimoto. Jie abu mėgsta sulėtinti šviesą, kad pagautų laiką. Iš seniau – László Moholy-Nagy, konstravęs judančius šviesos moduliatorius, kad sugavęs jų švaistomą šviesą fotopopieriuje kurtų šviesos architektūrą. Tiesą sakant, jaučiu, kad visus susidomėjusius fotografija (esu viena iš jų) sieja jautrumas šviesos ir laiko magijai – mes nuolat jaučiame iš šviesa nupiešto vaizdo sklindančius laiko paslapties virpesius. Tai virpina kažką viduje. O ryšiai su meno kontekstu? Jų irgi daug. Ypač – su XX a. pradžioje kilusia susidomėjimo ketvirtąja dimensija banga, kurią išsamiai nagrinėjo menotyrininkė Linda Dalrymple Henderson. Ketvirtoji dimensija – tai Alberto Einsteino atrastas reliatyvus erdvėlaikis, menininkų išverstas į dvasines kategorijas.

Kuri mėlyna ir kaip iš parodos tavyje rado atgarsį?

Man tai tie du lakštai, kuriuos pamatai vos įėjusi. Jų struktūra šiek tiek primena Barnetto Newmano tapybą – jo lygiame dažo plote brėžtose juostelėse postmodernizmo filosofas François Lyotard’as įžvelgė didingumo keliamą įtampą. Bet Trimakas čia kažką buria su šviesa ir Fibonacci skaičiumi, dalį lakšto uždengia, paskui šiek tiek atidengia, bet ne visiškai. Veikia to ritualo nuojauta, be to, mėlynų skirtumai, žinojimas, kad mums atrodo mėlyna tai, kas atmeta mėlynąją šviesos spektro dalį, na ir grįžimas prie minties, kad čia – dangus. Dangus išgautas dangstant. Danguje mes sutalpinę tiek daug gėrio ir grėsmių, kad jo ženklas negali neveikti, net jei žinai, kad šių kūrinių dangiškumas – tik iliuzija. Nepaisant visko, ką čia pasakiau, gera panirti į Trimako išburtus mėlius, įsivaizduoti kosminius tolius ir justi, kaip laikas neina. O kuri mėlyna rado atgarsį tavyje?

Aš iškart sureagavau į rašalą ant pluošto popieriaus, panašaus į sugertukus, kokie būdavo sąsiuvinio gale, kad sugertų rašalo perteklių ant prirašyto lapo. Aišku, rašymo reikalai manyje rezonuoja įvairiai, bet dar nuobodžiaudama per pamoką tyčia liesdavau (kaip ir daug kitų vaikų) sugertuko kraštą ir stebėdavau, kaip sklinda rašalas. Per karantiną tie lapai sulietais kraštais man atrodo vietoje. Kadangi esu visų atspalvių mėlynos gerbėja, paroda man buvo nepaprasta patirtis. Didysis kūrinys priminė ir drabužį, ir kalną vienu metu. Man šioje parodoje patinka likti ne mokslinėje, o patyriminėje pusėje, bet su tuo, ką pasakoji, dar įdomiau.