Daugiau temų

„7md“ inf.

Pagal užsienio žiniasklaidą

Praėjusį ketvirtadienį Amerikos kino akademija paskelbė „Oskarų“ nominacijas. Kas šiemet laimės pasaulyje populiariausius apdovanojimus, sužinosime vasario 28 dieną. Primename kelias nominacijas, nes dar galima pasižiūrėti kelis nominuotus filmus.

Geriausio filmo „Oskarui“ nominuoti: „Didžioji skola“, „Bruklinas“, „Pašėlęs Maksas: įtūžio kelias“, „Marsietis“, „Šnipų tiltas“, „Kambarys“, „Spotlight“ ir „Hju Glaso legenda“.

Į geriausio režisieriaus padovanojimą pretenduoja: Lenny Abrahamsonas („Kambarys“), Alejandro Gonzalezas Iñárritu („Hju Glaso legenda“), Tomas McCarthy („Spotlight“), Adamas McKay’us („Didžioji skola“), George’as Milleris („Pašėlęs Maksas: įtūžio kelias“).

Geriausio filmo užsienio kalba „Oskarui“ nominuoti: „Krigen“ (rež. Tobias Lindholm, Danija), „Mustangės“ (rež. Deniz Gamze Ergüven, Prancūzija), „Sauliaus sūnus“ (rež. László Nemes, Vengrija), „Theeb“ (rež. Naji Abu Nowar , Jordanija), „Gyvatės apkabinimas“ (rež. Ciro Guerra, Kolumbija).

Daugiausia, 12 nominacijų gavo „Hju Glaso legenda“. „Pašėlęs Maksas: įtūžio kelias“ sulaukė dešimties, Ridley’io Scotto „Marsietis“ – septynių nominacijų.

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Vis laukiu, kada ir Lietuvoje atsiras romanas, kuriame bus aprašyta fiktyvaus politiko biografija. Tokiose knygose dažniausiai rašoma apie tai, ką slepia jų herojai, ir tai leidžia geriau apibūdinti visuomenę, kuri juos išrinko. Kol tokių knygų neturime, galima pasižiūrėti Kevino Macdonaldo 2009 m. sukurtą „Tikrąją padėtį“ (LRT, 21 d. 22 val.). Šis politinis trileris – populiaraus BBC 2003 m. serialo kino versija. Filmo herojus yra žurnalistas Makafris (Russell Crow), tiriantis žiaurius nusikaltimus. Viena iš aukų – kongresmeno Kolinzo (Ben Affleck) meilužė. Politiką žurnalistas pažįsta nuo universiteto laikų. Jis pradeda domėtis korupcija aukščiausiuose valdžios ešelonuose ir politikos sluoksniuose. Tačiau žmonės, su kuriais susiduria Makafris, nepratę, kad į jų reikalus kištųsi pašaliniai.

Vis dėlto režisierių, matyt, labiau sudomino žurnalistikos tema, tiksliau, dienraščių ir interneto konkurencija. Makafris – tipiškas senosios žurnalistikos atstovas: jis moka rašyti ranka, tikrinti faktus, tyčiojasi iš visokių kvailų tinklaraščių (nors imasi globoti ne pačią kvailiausią tinklaraštininkę), sugeba rinkti informaciją be kompiuterio ar mobiliojo telefono, bet svarbiausia, jis siekia tiesos, o ne šlovės ar pinigų. Man regis, pas mus apie tokią žurnalistiką jau visi pamiršo, ypač skaitantieji internetinius šiukšlynus, kuriuose svarbiausia naujiena – abejotinos reputacijos gražuolės užpakalis.

Algimantas Mačiulis

Vytautas Nasvytis (1928–2016)

Palydėjome Anapilin vieną mūsų moderniosios architektūros lyderių, Inteligentą iš didžiosios raidės, architektą Vytautą Nasvytį. Jį prisimenant neužtenka išvardyti kartu su broliu Algimantu sukurtus projektus, reikšmingus visuomeninius pastatus (,,Neringos“ restoranas, Centrinis paštas, dab. Lietuvos Respublikos seimas, Lietuvos nacionalinis dramos teatras, ,,Lietuvos“ viešbutis), bet kartu būtina nušviesti ir laiko situaciją, šių įžymių architektų vaikystę, jų šeimą, tą aplinką, kurioje formavosi Vytauto meninė pasaulėjauta, intelektas.

Gali kilti klausimas – kur slypi asmens prigimties, būdo šaknys? Manyčiau, kad pirmiausia šeimoje. Kazimiero ir Elenos Nasvyčių šeimoje augo broliai dvyniai, būsimieji architektai, ir vyresnioji sesuo Undinė, vėliau žymi Lietuvos radijo diktorė. Tėvas Kazimieras studijavo mediciną Berlyne, Humboldtų universitete, grįžus į Lietuvą paskirtas dirbti Lietuvos kariuomenėje karo gydytoju, jam suteiktas pulkininko laipsnis. Jo broliai buvo jaunosios Lietuvos valstybės kūrėjai: Steponas – vienas Lietuvos farmacijos pradininkų (jo duktė Birutė ištekėjo už LR Prezidento Antano Smetonos sūnaus Juliaus); Motiejus – žymus medikas, bakteriologas, kūrė Medicinos draugiją, buvo jos pirmininkas (jo duktė Danutė Marija Nasvytytė Nepriklausomoje Lietuvoje garsėjo kaip choreografė, išraiškos šokio pradininkė); Antanas – agronomas, Belvederio mokyklos direktorius. Jie ir jų vaikai emigravo į JAV, kur garsėjo kaip žymūs menininkai, inžinieriai.

„7md“ inf.

Pagal užsienio žiniasklaidą

Šiąnakt Beverli Hilse 73 kartą buvo išdalyti Holivude akredituotų užsienio žurnalistų apdovanojimai „Auksiniai gaubliai“. Apdovanuotuosius rinko 91 vienas žurnalistas iš 55 šalių. „Auksiniai gaubliai“ dažnai numato ir pretendentus į „Oskarus“. Pastarųjų nominantai bus paskelbti netrukus – sausio 14 dieną.

„Auksiniuose gaubliuose“ triumfavo Alejandro Gonzálezo Iñárritu filmas „Hju Glaso legenda“ („The Revenant“), kurį Lietuvos žiūrovai galės pamatyti nuo sausio 29 dienos. „Hju Glaso legenda“ gavo geriausio filmo, geriausio režisieriaus ir geriausio dramos aktoriaus (Leonardo DiCaprio) „Auksinius gaublius“.

Geriausia komedija arba miuziklu tapo Ridley Scotto „Marsietis“. „Auksinis gaublys“ geriausiai dramos aktorei įteiktas Brie Larson, suvaidinusiai Lenny Abrahamsono filme „Kambarys“. Geriausia komedijos arba miuziklo aktore tapo Jennifer Lawrence už vaidmenį filme „Džoja“ („Joy“, rež. David O. Russell), kuris mūsų ekranuose pasirodys nuo sausio 22 dienos. „Marsietyje“ pagrindinį vaidmenį įkūnijęs Mattas Damonas apdovanotas geriausio komedijos arba miuziklo aktoriaus „Auksiniu gaubliu“. Apdovanojimus už antro plano vaidmenis pelnė Kate Winslet („Steve Jobs“) ir Sylvesteris Stallone („Krydas. Gimęs kovoti“, ekranuose nuo šio penktadienio). „Auksinį gaublį“ už geriausią scenarijų pelnė Aaronas Sorkinas („Steve Jobs“). Geriausiu filmu užsienio kalba tapo vengrų režisieriaus László Nemeso filmas „Sauliaus sūnus“, kurį rudenį rodė „Scanorama“.

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Lietuviai nuo tarpukario mėgdžioja amerikiečius, todėl nesistebiu, kai įsijungęs televizorių girdžiu tik sėkmės istorijas, nesvarbu, ar iš praturtėti bet kokia kaina (net savo orumo) siekiančių emigrantų, ar iš turtingų žmonių, kurie laiko save tautos žiedu. Gal todėl kiekviena televizija nuolat teikia ir kokius nors prizus, nes sėkmę turi patvirtinti solidžiai sveriantis ženklas. Todėl abejoju, ar brolių Coenų 2013 m. filmą „Groja Liuvinas Deivisas“ (LRT kultūra, 13 d. 22.40) tinka rodyti su „Elito kino“ etikete. Mūsų elitas nemėgsta nevykėlių ir jų neužjaučia.

Coenų filmas kalba apie tai, kas yra sėkmė. Liuvinas Deivisas neturi nieko – pinigų, namų, draugų, mylimos moters, šviesios ateities, jis neseniai palaidojo savižudį muzikinio dueto partnerį ir netrukus susipyks su apgaviku prodiuseriu. Jo solinio albumo taip pat niekam nereikia. Liuvinas turi tik savo muziką ir dar tiki, kad ji kam nors bus reikalinga, bet tas tikėjimas vis beprasmiškesnis. Pernakvojęs draugų namuose, jis užtrenkia duris, ir mylimas draugų katinas Ulisas lieka Liuvino glėbyje. Tai – jų abiejų odisėjos po Niujorką pradžia.

„7md“ inf.

Pagal užsienio žiniasklaidą

Gruodžio 27 d. savo namuose Santa Monikoje mirė amerikiečių kino operatorius, režisierius, prodiuseris, vienas įtakingiausių amerikiečių kino kūrėjų Haskellas Wexleris. Jam buvo 93-eji. Wexleris gimė 1922 m. Čikagoje, žydų šeimoje, kurios šaknys siekia Rusiją ir Lenkiją. Wexleris baigė Kalifornijos universitetą, tarnavo karo laivyne, dalyvavo Antrajame pasauliniame kare. Kine – nuo 1955-ųjų. Buvo vienas originaliausių amerikiečių kino operatorių, smarkiai prisidėjęs prie pasaulinio kino raidos. Jis dirbo su garsiais režisieriais – Elia Kazanu, Tony Richardsonu, Halu Ashby, Milošu Formanu, Normanu Jewisonu, Mike’u Nicholsu, Johnu Cassavetesu, Dennisu Hopperiu, George’u Lucasu ir kitais. Wexleris dukart buvo apdovanotas „Oskaru“ ir garsėjo savo nepalenkiamu būdu: dėl kūrybinių nesutarimu Wexleris paliko F.F. Coppolos filmo „Pokalbis“ filmavimą. 1969 m. Wexlerio režisuotas vaidybinis „Medium Cool“ – vienas originaliausių amerikiečių filmų, sukurtas sekant cinéma vérité stiliumi ir estetika.

Lina Žižliauskaitė

M. Matulytė, J. Budraitis. Mano kinas. Pasaulis, kuris priklausė vyrams. Vilnius, R. Paknio leidykla, 2015, 320 p.

Aktoriaus Juozo Budraičio, pakvietusio draugus ir gerbėjus į Vilniaus dailės galeriją – knygos „Mano kinas. Pasaulis, kuris priklausė vyrams“ pristatymą, kvietimas intrigavo. Pirmoji pavadinimo dalis – aktoriaus fotografijų paroda, surengta Vilniaus „Prospekto“ galerijoje 2012-aisiais, antroji – taip ir nesukurto režisieriaus Vytauto Žalakevičiaus filmo pavadinimo parafrazė.

Puikiai fotografuojančio aktoriaus knygos bendraautorė – Margarita Matulytė. Tai sufleruoja mintį, kad rankose – fotografijų albumas. Neapsigaukite – surikiuotoms kaip albume nuotraukoms skirtas tik trečdalis knygos. Knyga prikausto dėmesį nuo pirmo sakinio ir nepaleidžia iki pabaigos. Joje iš ilgiau nei penkiasdešimtmetį trunkančios aktoriaus karjeros išskirti 22 filmai. Pradedant Žalakevičiaus, atvedusio Budraitį į kiną, „Niekas nenorėjo mirti“, baigiant jo paskutiniu filmu „Savaitgalis pragare“. Sutapimas, kad šiuos filmus skiria 22 metai?

Kora Ročkienė

Pokalbis su Orhanu Pamuku

Islamo valstybė neturi ateities, bet ar tai reiškia, kad Europa turi pamiršti jūroje skęstančius pabėgėlius? Apie tai su turkų rašytoju ir eseistu, Nobelio premijos laureatu Orhanu Pamuku, turinčiu daug gerbėjų ir pas mus, kalbėjosi lenkų radijo žurnalistas Michałas Nogaśius. Pokalbį spausdiname sutrumpintą.

„7md“ inf.

Pagal užsienio žiniasklaidą

Įtakingas britų kino žurnalas „Sight and Sound“, pasitelkęs 168 kritikus iš viso pasaulio, išrinko geriausius 2015 metų filmus. Dalis jų pagaminti 2014-aisiais, bet ekranus išvydo šiemet.

Gruodžio 17 d. Amerikos kino akademija paskelbė trumpąjį „Oskarų“ kandidatų į geriausio filmo užsienio kalba apdovanojimą sąrašą. Į jį pateko filmai iš 9 šalių. Šie filmai buvo atrinkti iš 80 pristatytųjų, tarp kurių buvo ir Alantės Kavaitės „Sangailės vasara“. Penki šios kategorijos nominantai, kartu su kitais „finalistais“ bus paskelbti sausio 14 dieną.

Britų aktorius Benedictas Cumberbatchas filme „The War Magician“ vaidins britų iliuzionistą Jasperą Maskelyne’ą, kuris Antrojo pasaulinio karo metais padėjo sąjungininkams kovoti su naciais.

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Šventinės televizijų programos primena šiųmetinę eglutę Katedros aikštėje. Jos stilius pasiskolintas iš Walto Disney’aus animacinių filmų ar pramogų parkų. Kičas dar todėl yra kičas, kad nori apsimesti kažkuo kitu. Katedros eglutė apsimeta pasakų nameliu, beje, sukurptu pagal naujųjų lietuvių skonį – kad langai būtų kuo didesni, nepaisant visumos proporcijų. Televizijos taip pat siūlys visokio pramoginio kičo su Valinsku ir kitomis, atsiprašau, „ikonomis“, LRT – dar ir mišių, bet visos, žinoma, ir daug filmų. Iš jų išrinkau tik kelis – liūdnus ir visai nešventiškus. Ne todėl, kad esu kaip piktasis Grinčas. Tiesiog suprantu, kad po saldumynų ir gražumynų visada reikia kažko tikro.

Šiemet „Oskaru“ kaip geriausias filmas užsienio kalba apdovanotas kameriškas, nespalvotas Paweło Pawlikowskio filmas „Ida“ (LRT Kultūra, 23 d. 22.30) nukelia į 6-ojo dešimtmečio pabaigos Lenkiją. Aštuoniolikmetė Ana užaugo vienuolyno prieglaudoje ir rengiasi priimti įžadus. Tačiau prieš tai ji turi įvykdyti vienuolyno vyresniosios valią: susipažinti su vienintele giminaite Vanda (Agata Kulesza). Ši po karo buvo teisėja. Moteris iškart pareiškia, kad iš tikrųjų Ana yra žydė Ida – per karą žuvusios jos sesers duktė. Jos abi važiuoja į kaimą, suranda tėvų namus, kuriuose gyvena lenkų šeima. Vanda įsitikinusi, kad per karą sesers šeimą slėpęs dabartinių šeimininkų tėvas pats ir nužudė žydus.