7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

„Raudonkepurė“ kryžkelėje

Pauliaus Tamolės spektaklis Lietuvos nacionaliniame dramos teatre

Ramunė Balevičiūtė
Nr. 35 (1187), 2016-11-04
Teatras Kultūra vaikams
Scena iš spektaklio „Raudonkepurė“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Raudonkepurė“. D. Matvejevo nuotr.

Kartkartėmis vis prisimenu garsiąją Bertolto Brechto frazę, kad geras teatras turi griauti publikos lūkesčius. Nepaprastai smagu, kai ją galima pritaikyti ir teatrui vaikams, deja, dažnai vis dar įkalintam tarp stereotipų ir išankstinių nuostatų, koks turi būti šiai publikai skirtas spektaklis. Juk, vesdami vaikus į „Raudonkepuraitę“, tikimės išvysti bent jau mielą mergaitę, ryšinčią raudoną skarelę ar kepuraitę, ar ne? Taip pat, ko gero, tikimės moralo, kad reikia klausyti mamos ir nesivelti į draugystes su nepažįstamais suaugusiais. Naujajame Lietuvos nacionalinio dramos teatro spektaklyje viskas kitaip (na, beveik viskas, bet apie tai – šiek tiek vėliau).

Tiesa, didžiausiu lūkesčių griovėju ir naujos – šiuolaikinės – istorijos kūrėju vis dėlto reikėtų laikyti dramaturgą Joëlį Pommerat. Ne inscenizuoti klasikinę pasaką, o rinktis šiuolaikinę pjesę vaikams (ją išvertė Akvilė Melkūnaitė) – tai dar vienas labai svarbus žingsnis teatro vaikams modernėjimo link. Suaugusiųjų auditorijai iš kūrinio „Šitas vaikas“, pastatyto taip pat Nacionaliniame dramos teatre, galimai pažįstamas prancūzų autorius, panaudodamas gerai žinomą pasakos siužetą, sukūrė poetišką, jautrią ir liūdnoką istoriją apie vaikų ir suaugusiųjų santykius.

Paprastai aš palaikau požiūrį, kad geras kūrinys vaikams turi būti skirtas tik vaikams, o ne „visai šeimai“. Bet pripažįstu, kad yra išimčių, ir Pommerat „Raudonkepurė“, ko gero, yra ta išimtis. Mamoms ir tėčiams ši pjesė gali daug atverti apie juos pačius ir jų santykius su savo raudonkepurėmis ir su savo pačių tėvais. Man bežiūrint „Raudonkepurę“, atmintin sugrįžo Pommerat mintis, išsakyta pristatant „Šitą vaiką“: „Reikia pragyventi ištisą gyvenimą, kad išsilaisvintum nuo naštos, kurią tėvai užkrauna ant savo vaikų pečių“... O ką „Raudonkepurė“ atveria vaikams? Turbūt skirtingus dalykus, todėl labai svarbu, kad vaikus į teatrą atvedę suaugusieji paskui su jais kalbėtųsi, padėtų atpažinti jausmus, situacijas, mintis.

Pommerat labiausiai akcentuoja vaiko vienišumą ir artumo su mama ilgesį. Taip pat troškimą kuo greičiau suaugti, įveikti savo baimes. Pauliaus Tamolės spektaklyje šie akcentai neišryškėja. Režisierius, regis, labiausiai susitelkia į vaiko pasaulio perteikimą, tačiau ne per personažus ir ne per jų santykius, o per aplinką, per vaiko žvilgsnį į pasaulį. Raudonkepurės vaidmeniui Tamolė pasirinko jauną aktorę Kamilę Petruškevičiūtę, nė iš tolo neprimenančią visų elzų, auksaplaukių ar pagaliau kakių makių vaizdinio. Aktorė nevaidina gyvybingos mažos mergaitės, veikiau ramiomis ir santūriomis – galbūt kiek monotoniškomis – intonacijomis bei neutralia laikysena bando perteikti uždaro, gal net kiek autistiško, bet kartu ir labai racionalaus vaiko žvilgsnį. Atrodo, kad spektaklio kūrėjai bet kokia kaina stengiasi išvengti „tradicinio“ draminio teatro, vietoje jo siūlydami istoriją ar bent jos vertinimą susikurti patiems žiūrovams. Bet čia, mano manymu, spektaklis skyla į dvi dalis, reprezentuojančias skirtingus teatro tipus: vienokį teatrą stebime iki Vilko pasirodymo ir jau kitokį – jam pasirodžius.

Kad vaikai yra kviečiami būti spektaklio dalimi, pirmiausia sufleruoja Laurynos Liepaitės scenografija: Mažojoje LNDT scenoje atitveriamas uždaras kubas, kurio grindys išklotos piešimo popieriumi su nebaigtais piešti ar bent spalvinti piešiniais. Vaikai raginami savaip pabaigti kurti scenografiją, tik gaila, kad paskui jų kūrybinis indėlis niekaip nepanaudojamas. Ant kubo sienų atgyja iš anksto paruošti vaizdai (projekcijų autorius – Aivaras Ligeika). Aktoriai Justas Tertelis (puikusis Tėtis iš „Menų spaustuvės“ „Tėčio pasakos“), Eimantas Pakalka, Gediminas Rimeika, Vitalija Mockevičiūtė ir Kamilė Petruškevičiūtė „apžaidžia“ tuos vaizdus, visą laiką palaikydami glaudų kontaktą su publika. Mažiesiems žiūrovams suprantama, bet ne infantilia kalba aktoriai pakaitomis pasakoja apie Mergaitės gyvenimą iki lemtingojo susitikimo; į šį pasakojimą efektingai įsiterpia šokėjas Laurynas Žakevičius, vaidinantis kelionėje Mergaitę lydintį Šešėlį.

Ir tada Mergaitė sutinka baisųjį žvėrį. Pommerat nieko nepasako apie jo išvaizdą, tačiau jį akivaizdžiai sužmogina, vėliau netgi mesteli užuominų apie pedofiliją. LNDT „Raudonkepurės“ kūrėjai pasirenka grėsmingą nepažįstamąjį parodyti kaip šiurpoką vilko iškamšą. Nors ji kalba pabrėžtinai žmogišku, net psichologiškai niuansuotu balsu, Vilko išvaizda akivaizdžiai jį išskiria iš kitų, parodo kaip kitą, svetimą ir kartu labai realų. Tačiau vis tiek kartu su Vilku į spektaklį įsiveržia ir kitas teatras, tarytum pasprukusi nuo šiandieninės tikrovės persekiojimo senoji pasaka. Dar Vilkui lūkuriuojant už užuolaidos – senelės trobos durų, Senelę vaidinanti Vitalija Mockevičiūtė spektaklį stipriai pakreipia įprasto pasakos vaidinimo link. Vėliau, Vilkui jau įėjus į vidų, vaikai suvis praranda dalyvavimo teisę, aktoriai jų tarsi nebepastebi. Tačiau kartu dėl pabrėžiamo Kamilės Petruškevičiūtės atsiribojimo vaikai nepanardinami ir į sapnišką siaubo atmosferą, juntamą Pommerat tekste. Gana ilgas Vilko, apsimetančio senele, ir Mergaitės pokalbio epizodas praradęs savo įtampą ir realios grėsmės pojūtį.

Spektaklio, kaip, beje, ir pjesės, atomazga man atrodo šiek tiek skubri, galbūt sąmoningai vengiant moralo. Mergaitei su Senele „išlipus“ iš Vilko pilvo, Justo Tertelio pasakotojas trumpai praneša, kad dabar mergaitė jau suaugusi, o jos mamytė – sena, bet jos gyvena netoliese, todėl joms patogu dažnai susitikti. Kas ir kodėl įvyko ir kokias pasekmes šis įvykis galėjo turėti, paliekama tėvų namų darbams. Vaikai dar pakviečiami pabaigti savo piešinius ant scenos grindų, ir šią dalį būtų galima sėkmingai panaudoti edukaciniam aspektui, tačiau tai jau lieka ateities spektakliams. O tam, kad šią pasirinktą kryptį būtų galima sėkmingai tęsti, edukacijos nereikėtų vengti ir patiems teatro vaikams kūrėjams.

Scena iš spektaklio „Raudonkepurė“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Raudonkepurė“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Raudonkepurė“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Raudonkepurė“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Raudonkepurė“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Raudonkepurė“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Raudonkepurė“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Raudonkepurė“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Raudonkepurė“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Raudonkepurė“. D. Matvejevo nuotr.