Daugiau temų

Jonas Ūbis

Nostalgija jau nebe ta

Krėsle prie televizoriaus

Kai prisimenu 7-ąjį ir 8-ąjį praėjusio amžiaus dešimtmečius, iškart pajuntu nostalgiją, nes tai buvo laikas, kai viskas keitėsi iš esmės – kinas, mados, papročiai, muzika, literatūra. Ir, svarbiausia, man atrodė, jog viskas dar prieš akis. Kažką panašaus, regis, patiria net tie, kurių tada dar nebuvo. Užtat šiuolaikiniuose filmuose tiek daug Vudstoko, mini sijonėlių ir stilingų interjerų.

Thomas Vinterbergas gimė 1969 metais, bet pasižiūrėjus jo pernykštę „Komuną“ (LRT Kultūra, 24 d. 21 val.) gali pamanyti, kad jis ilgisi anų laikų, nes vaikystę taip pat praleido komunoje, tarp, jo žodžiais tariant, „daugybės bepročių ir nesibaigiančio juoko“. „Komunos“ herojai architektas Erikas (Ulrich Thomsen), televizijos laidų vedėja Ana (nuostabioji Trine Dyrholm) ir jų paauglė duktė Frėja, mirus Eriko tėvui, 1970-aisiais persikrausto į jo didelius namus prestižiniame Kopenhagos rajone. Jie nenori gyventi vieni, todėl nusprendžia įkurti komuną – pasikviečia (prieš tai surengę komišką atranką) draugų ir bendraminčių. Kompanija gerai leidžia laiką ir tiki, kad taip bus visada. Bet režisierius stengiasi išvengti pabodusių stereotipų – hipių, narkotikų, sekso, nuogybių. Komunos gyvenimas filme sukasi aplink didelį stalą, todėl svarbiausia, kad kiekvienas narys pagal iš anksto sudarytą grafiką plautų indus, gamintų maistą. Buvimas kartu – lyg mitas, prie kurio Vinterbergas bijo per daug priartėti.

Bienalės inf.

57-ojoje tarptautinėje Venecijos meno bienalėje išdalinti apdovanojimai

Gegužės 13 d. žiuri, sudarytas iš Manuelio J. Borja-Villelo (žiuri pirmininkas, Ispanija), Francescos Alfano Miglietti (Italija), Amy Cheng (Taivanas), Ntone’o Edjabe’o (Kamerūnas), Marko Godfrey’aus (Didžioji Britanija) išdalino Venecijos bienalės apdovanojimus.

„Auksinis liūtas“ už geriausią Nacionalinį pasirodymą skirtas Vokietijai, jai atstovauja Anne Imhof. Komisaras: ifa (Institut für Auslandsbeziehungen) ir Užsienio reikalų ministerija. Kuratorė: Susanne Pfeffer. Eksponavo: Anne Imhof. Vieta: Giardini. Apdovanojimas skirtas už galingą ir trikdančią instaliaciją, kuri kalba apie sudėtingą dabartį. Ekspozicija kelia nerimą, stulbina architektūra, kuri analizuoja santykius su vaizdais, objektais, kūnais ir garsais.

Specialus paminėjimas skirtas Brazilijai, jai atstovauja Cinthia Marcelle. Komisaras: San Paulo bienalės fondas. Prezidentas: João Carlos de Figueiredo Ferraz. Kuratorius: Jochenas Volzas. Eksponavo: Cinthia Marcelle. Vieta: Giardini. Instaliacija patraukia pakeista, įsiurbiančia erdve, kur neįmanoma jaustis saugiam. Ir instaliacijos struktūra, ir videodarbas, parengtas kartu su Tiago Mata Machado, kviečia gilintis į šiandienos Brazilijos visuomenę.

„Auksinis liūtas“ už geriausią menininko pasirodymą parodoje „Viva Arte Viva“ skirtas Franzui Erhardui Waltheriui (gimusiam 1939 m. Vokietijoje, gyvenančiam Fuldoje). Vieta: Arsenale-Corderie. Jo kūrinys per formas, spalvas, medžiagas, skulptūrą verčia žiūrovą įsitraukti keliais būdais, padeda ieškoti atsakymo, kaip gyventi tranzitinėje dabartyje.

„Sidabrinis liūtas“ daug žadančiam jaunam menininkui atiteko Hassanui Khanui (gimusiam 1975 m. Jungtinėje Karalystėje, gyvenančiam Kaire). Vieta: Giardino delle Vergini. Į menininką atkreiptas dėmesys dėl intymumo, kuris atsiskleidžia kūrinyje ir rodo subtilias jungtis tarp balso, garso ir horizonto. Jo kompozicija, skirta viešam parkui, sukuria įsismelkiančią patirtį, kuri nuostabiai sujungia tai, kas politiška ir poetiška.

Žiuri taip pat nusprendė atskiru paminėjimu išskirti du menininkus.

Išskirtas Charlesas Atlasas (gimęs 1949 m. JAV, gyvenantis Niujorke). Vieta: Arsenale-Corderie. Įsiminė jo kūrinio montavimo sumanumas, mat čia susilieja natūralumas ir dirbtinumas, o žodžiai kelia svarbius klausimus apie susierzinimą, seksualumą ir klasę.

Išskirtas ir Petritas Halilajas (gimęs 1986 m. Kosove, gyvenantis tarp Bocolo, Berlyno ir Prištinos). Vieta: Arsenale – Corderie/Sale d’Armi G – Giardini/Centrinis paviljonas. Jis pastebėtas už vaizduotę skatinančias intervencijas į Arsenalo ir Centrinio paviljono architektūrą, kurie kalba apie Kosovo istoriją ir vaikystės prisiminimus.

Daugiau bienalės informacijos galima rasti: www.labiennale.org

„7md“ inf.

Kino naujienos trumpai

Pagal užsienio žiniasklaidą

Pasirodė pirmosios nuotraukos iš Xavier Dolano „The Death and Life of John F. Donovan“ filmavimo aikštelės, o žurnalistai ramina režisieriaus gerbėjus, kad naujasis filmas primena ankstesnius Dolano kūrinius, nors jame vaidina pirmo ryškumo amerikiečių žvaigždės Jessica Chastain, Kitas Harringtonas, Natalie Portman, Kathy Bates, Susan Sarandon, Jacobas Trembley’is. Dolanas pranešė, kad nespės filmo šiemet parodyti Kanuose, tad, matyt, premjera vyks Venecijoje arba Toronte. Dolanas kalba apie meilės istoriją, nors Chastain yra sakiusi, kad vaidina bulvarinio dienraščio redaktorę, kuri nusprendžia sugriauti Holivudo žvaigždės gyvenimą, nes ši „yra pamišusi kalė“.

Jonas Ūbis

Neskriauskite šunų ir vaikų

Krėsle prie televizoriaus

Pavadinimas „Purvini pinigai“ (TV3, 18 d. 22.30) neperteikia JAV 2014 m. debiutavusio belgų režisieriaus Michaelio M. Roskamo filmo esmės. Originalus „The Drop“ mafiozų žargonu reiškia vietą, kur nustatytu laiku kurjeriai suveža nusikalstamus pinigus. Tačiau tai gali būti ir situacijos, kurioje atsidūrė filmo veikėjai, metafora. Pusbroliai Bobas (ar jau spėjote pamilti Tomą Hardy?) ir Marvas (paskutinis Jameso Gandolfini vaidmuo) dirba bare. Jis įtartiname Niujorko kvartale, Brukline, ir priklauso čečėnų nusikaltėliams. Kadaise baras buvo Marvo, bet prieš dešimt metų teko nusileisti ateiviams iš Rytų. Nors Marvas ir kuria keršto planus, dabar jis gali nurodinėti tik Bobui, kuris visiems stengiasi būti geras, nes yra doras krikščionis. Jis negali palikti net šiukšlyne rasto sužaloto šuns. Tačiau kai pasirodys įtariamas šuns skriaudikas, kai bare įvyks apiplėšimas, kurio tyrimas gali atskleisti niūrią praeitį, Bobas susimąstys, ar verta atsukti kitą skruostą.

„Purvini pinigai“ sukurtas pagal Holivude mėgstamo rašytojo Denniso Lehane’o (jo romanus ekranizavo Clintas Eastwoodas, Benas Affleckas ir Martinas Scorsese) scenarijų. Nuosekliai regzdamas filmo intrigą, įtikinamai argumentuodamas personažų motyvus, Lehane’as pasakoja ir apie vienatvę, kuri yra veikėjų nuodėmių pasekmė, apie jų bandymus išsiveržti iš egzistencinės tuštumos. Tai galima pasakyti ir apie Noomi Rapace suvaidintą Nadią – nervingą merginą su tamsia praeitimi. Tačiau filme visų praeitis tamsi.

„7md“ inf.

Kino naujienos trumpai

Pagal užsienio žiniasklaidą

Animacinis filmas „Moliūgėlio gyvenimas“ sulaukė didžiulės sėkmės – filmą gali pamatyti net Lietuvos žiūrovai, jo autorius Claude’as Barras tapo vienu įtakingiausių kūrėjų. Kalbama, kad „Moliūgėlio gyvenimas“ bus nominuotas 2017 metų „Oskarui“. Neseniai Štutgarte, kur vyko specialiesiems kino efektams skirta konferencija, režisierius pranešė apie du savo naujus projektus. Pirmasis bus animacinis filmas apie miškų naikinimą. Pasak Barras, tai pakankamai klasikinis projektas. Filmo veiksmas nukels į Borneo, jo veikėjai bus maža mergaitė ir orangutanas. Antrasis projektas – Edipo mito ekranizacija. Kurdamas šio filmo koncepciją, režisierius kreipėsi į specialistus, kad šie padėtų apsispręsti, kiek metų turėtų būti filmo herojui. Tai bus mažo biudžeto eksperimentinis filmas.

Jonas Ūbis

Be atsakymų

Krėsle prie televizoriaus

Prieš Martino Scorsese’s filmą „Paskutinis Kristaus gundymas“ (LRT Kultūra, 6 d. 21 val.) jo pasirodymo metais skirtingose šalyse buvo rengiamos demonstracijos ir kitokios akcijos, režisierius buvo kaltinamas įžeidęs religinius jausmus. Po viso to Scorsese net pareiškė, kad joks jo filmas neturėjo tokios galingos ir nieko nekainavusios reklamos. Režisierius sakė, kad filmas – „tai mano tikėjimo aktas, kuriame stengiuosi išsiaiškinti dieviškumą Jėzaus – žmogaus, su kuriuo galima atsisėsti prie stalo papietauti“.

Tai vienas kontroversiškiausių filmų, pasipriešinęs saldžiam belyčio Jėzaus iš bažnytinių paveikslėlių įvaizdžiui. Jo pagrindas – Evangeliją reinterpretuojantis 1951-aisiais pasirodęs Nikoso Kazantzakio romanas, kuriame Jėzus Kristus yra labiau žmogus nei Dievo sūnus. Todėl didžiausias jo gundymas bus paprastas gyvenimas su mylima moterimi. Ekranizuoti romaną Scorsese svajojo seniai, tačiau kino studijos bijojo skandalingo projekto. Rizikos ėmėsi „Universal Pictures“, tačiau ji iškėlė sąlygą: už tai, kad studija finansuos „Paskutinį Kristaus gundymą“, Scorsese turėjo pasižadėti sukurti komercinį filmą – tai buvo garsaus film noir „Baimės iškyšulys“ perdirbinys, pasirodęs ekranuose 1991-aisiais.

Rinka ir ugnis

Vladimiras Sorokinas apie naują romaną

Rusijoje pasirodė naujas Vladimiro Sorokino romanas „Manaraga“. Jis jau sulaukė įvairių vertinimų, tačiau akivaizdu, kad naujoji rašytojo antiutopija tokia pat aktuali kaip ir ankstesnės jo knygos. Pateikiame Berlyne vykusio Sorokino pokalbio su Andrejumi Archangelskiu, išspausdinto žurnale „Ogoniok“, fragmentus.

Jonas Ūbis

Praeities randai

Krėsle prie televizoriaus

Garsiausias brolių Taviani filmas – 1977 m. Kanuose „Auksine palmės šakele“ apdovanotas „Tėvas šeimininkas“ (LRT Kultūra, 29 d. 21 val.) – paradoksaliai įsilieja į Lietuvoje vykstančias diskusijas apie švietimo sistemos reformą, nes primena pas mus nežinomo, bet italų kinematografininkų (ypač Piero Paolo Pasolini) gerbiamo filosofo neomarksisto Antonio Gramsci (1891–1937) idėjas. Šis teigė, kad permainos pasiekiamos ne revoliuciniu keliu, tai yra ilgas procesas kuriant kultūrinę hegemoniją – bendrą intelektualus ir paprastus žmones jungiančią lūkesčių ir idėjų platformą. Gramsci sekėjai tikėjo, kad pažangos galima pasiekti tik einant visuotinės edukacijos keliu.

„Tėvas šeimininkas“ – italų mokslininko lingvisto Gavino Ledos autobiografijos ekranizacija. Jo herojus – Sardinijos piemens sūnus, kuris iki aštuoniolikos metų nemokėjo ne tik skaityti ir rašyti, bet ir bendrauti. Tėvas (Omero Antonutti) neleidžia jam lankyti mokyklos ir verčia dirbti sunkius ūkio darbus. Gavino vaikystė ir brendimas – nuolatinė baimė, vienatvė, tėvo smūgiai, pažeminimas ir tylėjimas. Vienintelis monotoniško gyvenimo malonumas – zoofilija ir grojimas akordeonu. Taviani mitologizuoja ir supoetina Gaviną supantį pasaulį – avys, skurdi buitis, alyvmedžių giraitės ir kraujo keršto motyvas – viskas prisodrinta biblinių alegorijų. (Beje, kraujo keršto temą į filmą atneša aktorius Stanko Molnaras, ankstesniame Taviani filme suvaidinęs Alonzanfaną.)

LDID

Pareiškimas dėl vykdomų statybos darbų Vilniaus misionierių vienuolyno ansamblio teritorijoje

2017-03-29 /  Nr. 2

Lietuvos Respublikos kultūros ministrei                                                     
[email protected]

Kultūros paveldo departamento direktorei                                                         
prie Kultūros ministerijos
[email protected]

Lietuvos Respublikos aplinkos ministrui
[email protected]

Lietuvos Respublikos Seimo
Kultūros komitetui
[email protected]

Lietuvos Respublikos Prezidento
Švietimo, mokslo ir kultūros grupei
[email protected]

Vilniaus miesto merui
[email protected]

PAREIŠKIMAS DĖL VYKDOMŲ STATYBOS DARBŲ VILNIAUS MISIONIERIŲ VIENUOLYNO ANSAMBLIO TERITORIJOJE

Lietuvos dailės istorikų draugijos (toliau – LDID) nariai reiškia susirūpinimą dėl pradėtų statybos darbų ant Išganytojo kalvos šalia buvusio Vilniaus misionierių vienuolyno ansamblio ir Viešpaties Dangun Žengimo bažnyčios. LDID visiškai pritaria Lietuvos Respublikos Valstybinės kultūros paveldo komisijos išsakytai pozicijai, kuri buvo išdėstyta raštu Kultūros paveldo departamentui prie Kultūros ministerijos (ir kitoms šalies institucijoms) š. m. kovo 24 d. (rašto Nr. VII-28 (6.5)).
Atkreipiame dėmesį, kad į Lietuvos kultūros vertybių registrą Misionierių vienuolyno ansamblis yra įtrauktas kaip valstybės saugoma nacionalinio reikšmingumo lygmens kultūros vertybė, o šios vertybės patvirtintoji teritorija apima Misionierių bažnyčią ir vienuolyną, taip pat šaritėms priklausiusius Vaikelio Jėzaus namus (prieglaudą).

Taip pat atkreipiame dėmesį, kad Kultūros paveldo departamento specialieji paveldosaugos reikalavimai 2015-12-14 EV-1054 nustato „Ligoninės pastatų Subačiaus 20 ir 22, slėptuvės ir transformatorinės Subačiaus 28 rekonstravimas pritaikant juos gyvenamiesiems namams, kartu atliekant Subačiaus 20 - Vaikelio Jėzaus prieglaudos pastato tvarkybos darbus ir gyvenamojo korpuso naują statybą atkuriant neišlikusį sklypo užstatymą“. Pagal Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymą atkūrimas yra neišlikusios nekilnojamosios kultūros vertybės atkūrimas išimtiniais atvejais pagal nustatytas neišlikusias vertingąsias savybes, atliekant tyrimais pagrįstus tvarkomuosius paveldosaugos, statybos ir kraštotvarkos darbus. Atkuriant išsaugomos atkuriamos vertybės išlikusios dalys ir elementai, jie grąžinami į pirminę vietą, tiksliai pakartojamos ar naujai sukuriamos neišlikusios dalys ir elementai (2 str. 5 d.), o moksliniai tyrimai yra nekilnojamojo kultūros paveldo apskaitos, tvarkybos, pažinimo ir jo sklaidos pagrindas (18 str. 1 d.).
Iš statybų projekto akivaizdu, kad atkūrimas nėra vykdomas, nes naujų statinių išdėstymas sklype ir architektūriniai sprendimai neturi nieko bendra su Misionierių ansambliu.

Manome, kad taip galėjo atsitikti, nes planavimo ir projektavimo reikmėms atliktieji Misionierių vienuolyno ansamblio moksliniai tyrimai yra fragmentiški, nenuoseklūs, todėl visiškai nepakankami kokiems nors ansamblio keitimams, ypač tokio masto, kaip dabar, statyboms vykdyti: nėra ansamblio stilistinės meninės raidos retrospektyvinių analizių (nors ansamblis formavosi apie 200 metų), netyrinėti šio barokinio užmiesčio ansamblio parkinis kraštovaizdis (nors architektūros ir parkų, sodų, takų sistemų, vandenų, šlaitų ir kitų kraštovaizdžio elementų integravimas į vieningus ansamblius yra išskirtinis baroko architektūros bruožas), apskritai neidentifikuotas buvęs užstatymas, jo sąsajos su bendrąją ansamblio funkcine ir menine sąranga, pavidalai (nors archeologiniais tyrimais visame sklype rasta nemažai statinių liekanų), apskritai neatlikti geografiniai-geologiniai tyrimai kalvos morfologinei raidai nustatyti (o neturint šios retrospektyvos, t.y., nežinant, kokios kalvos būta XV-XVI, XVII arba XVIII a., niekuo nepagrįsti projektuotojų tvirtinimai, neva vykdomas kalvos nukasimas beveik dviem metrais yra „istorinio reljefo atkūrimas“). Neturint šių tyrimų duomenų, atkūrimas apskritai neįmanomas, o iš esmės keisti valstybės saugomą nacionalinę vertybę draudžia įstatymai.
Prašome išaiškinti, kodėl nebuvo atlikti visaverčiai ir visapusiški vieno iš unikaliausių Vilniaus senamiesčio architektūros ansamblių moksliniai tyrimai, kodėl specialiuoju planu sklypai atskirti ne pagal istorines abiejų vienuolijų gyvavimo ir klestėjimo laikotarpio ribas, bet pagal dėl carinių represijų metu susidariusią situaciją, kai vienuolynas buvo prievarta uždarytas, o jo valda išdraskyta, taip pat, ar tyrimais nepagrįsti vykdomi kasimo ir statybos darbai nesunaikins ansamblio istorinės, kultūrinės ir meninės vertės ir negrįžtamai nesužalos Vilniaus senamiesčio – Lietuvos Respublikos paminklo ir  UNESCO pasaulio paveldo vertybės – panoramų, silueto, miestovaizdžio autentiškumo ir vientisumo.

Manome, kad būtina atlikti minėtų tyrimų išorinę ekspertizę, tyrimus atitinkamai papildyti ir tik naujų integruotų tyrimų pagrindu priimti konkrečius sprendimus dėl ansamblio atkūrimo, kurį nustato Kultūros paveldo departamento specialieji paveldosaugos reikalavimai.

Taip pat kviečiame skubiai imtis priemonių, kad bažnyčia fiziškai nenukentėtų (neskilinėtų, nesmegtų, nebūtų pažeisti trapūs architektūriniai elementai ir lipdiniai), o kalva nepradėtų irti dėl dabar vykdomų didelių kasimo darbų, statybinės technikos ir kito transporto keliamų vibracijų, o ateityje ir dėl naujų statybų apkrovos kalvai.

Atkreipiame dėmesį, kad buvusio Vilniaus misionierių vienuolyno ir Viešpaties Dangun Žengimo bažnyčios ansamblis yra viena svarbiausių architektūrinių dominančių, siejamų su Vilniaus istorinio centro kultūriniu identitetu. Vilniaus istorinio centro kaip UNESCO pasaulio paveldo nominacinėje byloje nurodyta, kad istorijos požiūriu pagrindiniai pastatai ir jų kompleksai priklauso šešioms didelėms architektūros ansamblių grupėms, sudarančioms Vilniaus istorinio centro išskirtinę visuotinę vertę, o Vizitiečių-Misionierių bažnyčių kompleksas yra vienas iš jų.

Dr. Algė Andriulytė,     

pirmininkė                                            

Nariai:
Prof. dr. Aleksandra Aleksandravičiūtė
Dr. Lina Balaišytė
Aistė Bimbirytė-Mackevičienė
Doc. dr. Rasa Butvilaitė
Dr. Lijana Birškytė-Klimienė
Dr. Juozapas Blažiūnas (Lietuvos literatūros ir meno archyvo direktorius)
Dr. Asta Giniūnienė
Doc. dr. Liepa Griciūtė-Šverebienė
Dr. Marius Iršėnas
Prof. dr. (hp) Giedrė Jankevičiūtė
Dr. (hp) Rūta Janonienė (Lietuvos mokslų akademijos tikroji narė)
Dr. Margarita Janušonienė
Dr. Teresė Jurkuvienė
Kristina Jokubavičienė (ICOMOS narė)
Dr. Auksė Kaladžinskaitė
Dr. Dalia Klajumienė (VDA Paminklotvarkos katerdos vedėja)
Dr. Jolita Liškevičienė
Jūratė Markevičienė (ICOMOS narė, tarptautinė kultūros paveldo ekspertė)
Dr. Sigita Maslauskaitė-Mažylienė (Bažnytinio paveldo muziejaus direktorė)
Prof. dr. Giedrė Mickūnaitė
Dr. Lijana Natalevičienė
Doc. dr. Agnė Narušytė
Dr. Mindaugas Paknys
Dr. Ieva Pleikienė
Doc. dr. Ramutė Rachlevičiūtė (AICA Lietuvos sekcijos prezidentė)
Dr. Tojana Račiūnaitė (VDA Dailėtyros instituto direktorė)
Dr. Dalia Ramonienė
Dr. Skirmantė Smilingytė-Žeimienė
Dr. Regimanta Stankevičienė
Dr. Gabija Surdokaitė-Vitienė
Doc. dr. Vaida Ščiglienė
Dr. Jolanta Širkaitė (Lietuvos kultūros tyrimų instituto direktorė)
Dr. Vytautas Tumėnas
Dr. Nijolė Tumėnienė
Dr. Skaidrė Urbonienė
Dr. Rima Valinčiūtė-Varnė
Dr. Aušra Vasiliauskienė
Dr. Dalia Vasiliūnienė
Doc. dr. Birutė Rūta Vitkauskienė
Dr. Jolanta Zabulytė

 

„7md“ inf.

Kino naujienos trumpai

Pagal užsienio žiniasklaidą

Gera naujiena besidomintiems rusų ir sovietiniu kinu: balandžio 21 d. pradėjo veikti internetinis mokslo populiarinimo ir edukacinis projektas, kuris padės susipažinti ne tik su rusų kino istorija, bet ir su istoriniu šio kino kontekstu. Tinklalapyje www.chapaev.media galima rasti straipsnius, mokslo tyrinėjimus, dokumentus ir vaizdo medžiagą. Istorinį kontekstą suvokti padės atskiri edukaciniai kursai. Kol kas jų dveji – vieni skirti mokykliniams filmams ir mokytojo įvaizdžiui juose, kiti – kino vaikams pradininkei Margaritai Barskajai. Netrukus turėtų pasirodyti dar dešimt, iš viso planuojama dvidešimt.

Pristatant kiekvieną filmą ir kūrėją, pateikiami tekstai, fotografijos ir vaizdo medžiaga: skirtingais metais rašyti profesionalūs kritikos straipsniai ir recenzijos, interviu, scenarijų ir paskaitų fragmentai, nuotraukos iš filmavimo aikštelės ir filmo. Specialiame projekte „Liudininkai, dalyviai ir palikuonys“ pristatomi vaizdo interviu su kino proceso dalyviais bei sovietų kinematografininkų vaikais ir anūkais. Planuojami atskiri kursai, skirti kino ir teatro, kino ir literatūros, kino ir muzikos, kino ir architektūros santykiams. Tinklalapyje atsiras suskaitmenintos knygos, spaudos leidiniai, asmeniniai archyvai, kurių nėra bibliotekose.