Vasara – kartojimų laikas. Atsidarau televizijų atsiųstas programas, skaitau filmų pavadinimus ir suprantu, kad juos ne kartą rekomendavau. Tik beveik tris valandas trunkantis vengrų režisierės Ildiko Enyedi filmas „Mano žmonos istorija“ (LRT, šiąnakt, 7 d. 02.20) – iš tų, kuriuos kad ir kelintą kartą žiūrėtumei, vis pamatai ar supranti, ko iki tol gal ir nepastebėjai.
„Mano žmonos istorija“ rodo keliolika olandų kapitono Jakobo (Gijs Naber) ir jo žmonos Lizi (Léa Seydoux) gyvenimo metų. Atsitiktinė pažintis ir vedybos netikėtai pavirsta kapitono aistra bohemiškai paryžietei. Lizi – laisvas paukštis, bet ir jos jausmas kapitonui atrodo nesumeluotas. Seydoux herojė – žmogus iš kūno, kraujo ir sielos. Ji gali meluoti, apsimesti, būti žiauri, bet ji gyva ir saugo savyje paslaptį.
Bandydamas įminti žmonos mįslę, Jakobas pradeda kitaip suvokti gyvenimą. Mokosi pajusti jo skonį. Bet didžiąją laiko dalį toli nuo žmonos leidžiantis kapitonas pradeda pavyduliauti, įtarinėti Lizi. Jis nori kontroliuoti žmoną, bet ji nuolat išsprūsta iš tradicinių, racionalių, psichologiškai motyvuotų elgesio paaiškinimų rėmų. Racionalusis Jakobas nesugeba džiaugtis ta netikėta jį ištikusia meile, nors gal ir supranta, kad pats ją žudo.
Enyedi nesudėjo visų taškų, nepaaiškino, „kaip buvo iš tikrųjų“ ir išsaugojo savąjį kino autorės bekompromisiškumą: „Mano žmonos istorija“ nėra tik kapitono ir Lizi istorija, bet ir dar vienas pasvarstymas apie kūną ir sielą, kuriems kartais sunku būti kartu.
Atsidarau vieną lietuvišką tinklalapį ir iškart prieš akis – niekad nematytos moters portretas. Iš antraštės suprantu, kad ji serga, gydosi ir nori papasakoti visiems, kaip tai svarbu. Apie tai, ką ji iškentė ir patyrė. Atsidarau kitą tinklalapį. Jo herojai, vadinamieji žinomi žmonės, kalba apie ligas, operacijas, šeiminį gyvenimą ar didelį „iššūkį“ – auginti vaikus. Užteks dar pasižiūrėti kelias televizijos laidas ir atrodys, kad lietuviai galvoja ir kalba tik apie ligas, apie patirtas ar įsivaizduotas traumas. Visa tai skaitoma ir žiūrima, antraip tų jausmingų monologų redaktoriai nedėtų tinklalapio viršuje arba televizijos nerodytų žiūrimiausiu laiku.
Susidūręs su panašiu tekstu ar laida kiekvienąkart prisimenu senus laikus, kai šventoriuose ar kitose lankomose vietose ligoniai, raupsuotieji ir kitokie nelaimėliai demonstruodavo savo žaizdas, pūlinius, amputuotas galūnes. Ir visada buvo norinčių tas žaizdas pamatyti – taip jie užsidirbdavo pragyvenimui. Dabartiniai raupsuotieji, regis, šventai tiki kitokiu atpildu, esą jų pavyzdys įkvėps kitus – tokius pat sunkiai pagydomus ligonius – priešintis ligai. Tik negražiai įtariu, jog viduje knibžda ir noras, kad visi pasigrožėtų ne tik jų kilnumu, bet ir kančia. Toks visai krikščioniškas pasąmonės reliktas – tikėjimas, kad kančia mus puošia. Niekad tuo nepatikėsiu.
Tačiau filmų apie ligas ir ligonius taip pat vis daugėja, ir ne tik pas mus. Gal vis dėlto jie turi terapinę vertę? Spręskite patys. Prancūzų režisierės ir aktorės Emmanuelle Bercot filmo „Kol dar gyvenu...“ (TV1, 8 d. 22.55) – lakoniškas ir gana taktiškas pasakojimas apie pasirengimą mirti. Jo herojui Benžamenui (Benoît Magimel) trisdešimt devyneri ir jis sužino, kad serga vėžiu. Liko nedaug laiko, nes tai jau ketvirta stadija. Bet jam sunku prisipažinti net sau, kad serga.
Benžamenas – mylimas būsimų aktorių dėstytojas, juo rūpinasi mama Kristal (Catherine Deneuve). Beje, filmavimui prasidėjus, aktorę ištiko insultas – ji grįžo į aikštelę tik po kelių mėnesių. Kristal dažnai tyli, bet nervingi gestai išduoda, kad jos šeimos gyvenimas buvo sudėtingas. Benžamenas kremtasi, kad nieko svarbaus gyvenime nenuveikė. Kadaise jis paliko žmoną ir sūnus užaugo be tėvo. Gydytojas Edis pataria artimųjų atsiprašyti ir jiems atleisti, pasakyti, kad juos myli ir atsisveikinti. Visi filmo veikėjai turi pusmetį ar metus, kad susitaikytų su liga ir dar būdami gyvi suprastų, ką reiškia mirti, kad meilė gali padėti susitaikyti su savimi. Ko gero, tai vienintelė guodžianti filmo žinutė.
Edžio personažas „nurašytas“ nuo garsaus Niujorko onkologo Gabrielio Saros ir savaip dokumentuoja jo bendravimo su pasmerktais pacientais metodą, tad nenuostabu, kad Bercot jam pasiūlė suvaidinti save. Ir teisingai padarė, nes autentiškos ir ramios gydytojo išminties nesuvaidinsi. Gal todėl filme labiausiai jaudina gydytojų ir jų globotinių santykiai. Kita vertus, „Kol dar gyvenu...“ gali palikti ir mokymo priemonės prieskonį, bent jau tiems, kurie su gydytojais susidūrė ne kine. Tačiau žmogaus gyvenimas kupinas įvairių klišių – kodėl jų neturi būti ir filme?
Anne-Gaëlle Daval filmo „Damos“ (LRT, 7 d. 21 val.) herojė Liusi (Florence Foresti) sugebėjo nugalėti sunkią ligą. Artimieji skatina ją pamiršti tai, kas nemalonu, ir pradėti džiaugtis gyvenimu. Kai Liusi sutiks žavų, bet „pasikėlusį“ Klovisą (Mathieu Kassovitz), šis darys viską, kad ją suvedžiotų. Bet Liusi neturi nė menkiausio noro būti suvedžiota. Jai patinka šokių pamokos... Kritikai rašė, kad tai pirmasis prancūziškas filmas, atliepiantis amerikiečių ir anglų kinui būdingą feel good dvasią. Abejoju, ar tai komplimentas.
Sukurti tą dvasią siekia ir Niras Bergmanas filme „Štai ir mes“ (LRT Plius, 12 d. 21.33). Tai pasakojimas apie sūnaus ir tėvo kelionę, kuri pakeis jų gyvenimą. Aharonas ir Uris gyvena kartu. Tėvas daro viską, kad sulaukęs atitinkamo amžiaus autizmo sutrikimo požymių turintis Uris būtų pasirengęs gyventi specializuotuose globos namuose. Bet Aharonas mano, kad sūnus dar nepasirengęs. Tik gal tai jis pats nepasirengęs išsiskirti su sūnumi?
Vasara – ir vestuvių metas. Užjaučiu tautiečius, negalinčius be jų apsieiti. Todėl gal bus pravartu pasižiūrėti dar nerodytą Hayley Easton Street debiutą „Kažkas ten yra“ (LNK, 10 d. 22.30)? ... Mergvakaris Karibuose, apie kuriuos svajoja dažnas lietuvis. Nakvynė prestižiniame kurorte. Kitą dieną – plaukimas valtimi. Giedras dangus, auksinis smėlis, mėlyna jūra. Penkioms filmo herojėms tai laikas, kai galima vėl pabūti kartu ir išsiaiškinti senas nuoskaudas. Įlankoje plaukiojantiems rykliams tai proga sočiai pasimaitinti. Pirmą filmo pusvalandį Street leis susipažinti su filmo veikėjomis, kad būsimos aukos neliktų anonimiškos. Tai paprastos merginos ir kiekviena jų susidurs su likimu, gal pateks į ryklio nasrus, o gal stebuklingai jų išvengs?
Režisierė, be abejo, suvokia, kad nuo Steveno Spielbergo „Nasrų“ niekur nepabėgs, tad daug dėmesio skiria sudėtingiems Meg (Hiftu Quasem) ir Kailės (Natalie Mitson) santykiams – kadaise jos buvo pora ir išsiskyrė skausmingai, o susidūrimas su rykliais tik didins merginų neviltį ir skausmą.
Režisierė tai rodo be galo rimtai, nors nežinau, ar humoras jai padėtų. Bet ji sugeba suteikti žiūrovams vilties, kad viskas baigsis laimingai, o paskui tą viltį atimti. Ir tame taip pat galima įžvelgti gyvenimo išmintį: buvo blogai, yra dar blogiau, bet gal dar pavyks išsigelbėti?
Jūsų – Jonas Ūbis
