Kūnų grobikai – tai ateiviai iš kosmoso, kurie bando užkariauti Žemę naktį įsiskverbdami į miegančių žmonių kūnus. Po to žmonės atrodo taip, kaip visada, tik jau nebėra savimi. Jie pasyvūs, nesugeba nerimauti, išgyventi aistrą, yra viskuo patenkinti ir nenori kištis į pasaulio reikalus. Oliverio Hirschbiegelio filme „Invazija“ (BTV, 29 d. 21.40) tokie žmonės abejingai stebi įsigalintį blogį. Iš televizorių ekranų sklinda informacija apie pasaulį apėmusią pandemiją, radijo ir televizijos žinios praneša apie karus. Tačiau ateiviams tai nė motais. Svarbiausia išsaugoti vidinę pusiausvyrą. Režisierius leidžia suprasti, kas bus, jei rūpinsimės tik savimi. Tai viena iš „Invazijos“ ištarmių. Visa kita – kaip visada panašaus pobūdžio filmuose. Gal net lėkščiau ir paprasčiau, nes filmas kurtas rimtu veidu, atsisakant bet kokio stilizavimo, ironizavimo ar panašių intencijų.
Jacko Finney romanas apie kūnų rijikus („The Body Snatchers“) pasirodė 1955 metais. 1956-aisiais Donas Siegelis sukūrė ekranizaciją, kuri dabar laikoma klasikine, ją mielai analizuoja psichoanalitikai ir filosofai, nes filmas tiksliai perteikė Šaltojo karo dvasią. Netrukus kūnų rijikų motyvas tapo masinės kultūros dalimi, tačiau romanas nedingo iš kino – 1978 m. jį ekranizavo Philipas Kaufmanas, 1994-aisiais – drastiškas pašaipūnas Abelis Ferrara. 2007 m. pasirodžiusi „Invazija“ dabar gali sužadinti nostalgiją žiūrint į jaunus bei gražius Nicole Kidman ir Danielį Craigą. Žvaigždės yra žvaigždės, nes spindi.
Robin Wright ne vienam asocijuojasi su serialu „Kortų namelis“, nors aš dar prisimenu „Santa Barbarą“ – būtent tada aktorė pirmąkart atkreipė į save dėmesį. 2021 m. pasirodęs jos režisūrinis debiutas „Žemė“ (TV3, 28 d. 21 val.) sulaukė teigiamų vertinimų. Wright vaidina pagrindinę veikėją Edi, kuri po tragiškų įvykių nebegali bendrauti su kitais žmonėmis. Ji nusprendžia išvykti iš miesto ir apsigyvena kalnų trobelėje. Bet Edi nemoka nieko – nei apsiginti nuo laukinių žvėrių, nei medžioti, net skaldyti malkų. Atsiskyrėlei padės medžiotojas (Demian Bichir), kuris ją išmokys, kaip išgyventi toli nuo civilizacijos. Svajojantiems apie laukinį gyvenimą „Žemė“ gali tapti gera pamoka, nors Wright kalba ne apie tai, o apie savo herojės sugrįžimą į gyvenimą.
Damieno Chazelle’o „Kalifornijos svajas“ (LRT, 28 d. 21 val.) sukritikuoti lengva, juolab prisiminus klasikinius Holivudo miuziklus. Jų ir siužetas sudėtingesnis, prisodrintas įvykių, išraiškingų antrojo plano personažų, įsimenančių kostiumų bei detalių, ir pagrindiniai personažai dramatiškesni, ne tokie paprasti ar skaidrūs.
Ko gero, į akis krintantis „Kalifornijos svajų“ paprastumas ir yra didžioji filmo sėkmės dalis. Chazelle’as pasakoja istoriją apie Los Andželo spūstyje susitikusius jaunuolius. Emmos Stone Mija svajoja tapti aktore, bet kol tai įvyks, ji dirba kavinėje, rašo monopjesę ir tiki šviesia ateitimi. Pianistas Sebastianas (Ryan Gosling) svajoja apie nuosavą džiazo kavinę, bet kol kas uždarbiauja svetimose grodamas populiarias melodijas. Amerikietiška svajonė yra didysis „Kalifornijos svajų“ siužeto variklis – ji atpažįstama kiekvienam. Tačiau Chazelle’as neapsunkina „Kalifornijos svajų“ siužeto įmantriais vingiais, jis garbina sąlygiškumą, gal todėl scenos, kai personažai atsiduria savo fantazijų pasaulyje, jam pavyko labiausiai.
Dainų ir šokių scenos išsiskiria, nes Stone ir Goslingas šoka taip, kaip moka. Jie nesistengia būti tobuli, neapsimeta profesionalais. Šios scenos yra lyg veikėjų monologai, jų svajonių atspindys. Chazelle’as perėjimą į svajonių pasaulį kuria meistriškai – šokių scenos nemontuotos, nufilmuotos vienu ypu, todėl ir atrodo tokios autentiškos. Regis, „Kalifornijos svajose“ Chazelle’as priešinasi ir nuo realybės atitrūkusiems filmams apie superdidvyrius, ir pigioms dramoms, kurių vienintelis privalumas – dokumentiškai fiksuojama nykių personažų realybė. Jis ilgisi kitos tikrovės. Tos, kuri maitina visas Kalifornijos svajas.
Dauguma mūsų vasarą svajoja apie keliones. Denis Imbert’o filmo „Nežinomais takais“ (LRT Plius, 27 d. 21 val.) herojus populiarus rašytojas ir keliautojas Pjeras (Jean Dujadin) nuolat ieško nuotykių. Vieną dieną gerokai įkaušęs jis užlips ant viešbučio fasado ir nukris. Atsibudęs iš komos Pjeras vos laikysis ant kojų, bet nuspręs pereiti Prancūziją pėsčias, vengdamas žinomų kelių. Neabejoju, kad filmas, kurio vaizdai kartais primena reklaminį bukletą, sužadins svajones apie Prancūziją.
Jei matėte prieš metus „Kino pavasario“ rodytas Alexanderio Payne’o „Svajonių atostogas“, neabejoju, kad nepraleisite 2004-aisiais režisieriaus kurtos liūdnos komedijos „Klystkeliai“ (LRT , 29 d. 21.55). Jo herojai – nevykėlis rašytojas, patyliukais į alkoholizmą grimztantis literatūros mokytojas Mailzas (Paul Giamatti) ir jo geriausias draugas, buvęs gražuolis ir muilo operų žvaigždė Džekas (Thomas Haden Church) – išsirengia į kelionę po Kalifornijos vynuogynus. Džekas nori atsipalaiduoti prieš vestuves, kurios turi įvykti po savaitės. Aktorius rengiasi vesti turtingą moterį ir nujaučia, kas jo laukia. Kultūrologai personažus pavadintų archetipiškais, psichologai – išgyvenančiais vidutinio amžiaus krizę, bet kiekvienas įžvelgs kažką, kas gali su tais nevykėliais ir suartinti.
„Klystkeliai“ turi du pliusus – pirmiausia puikius aktorius, kurie atrodo visiškai atsipalaidavę, kai yra kadre ir išgėrinėja (net jei filmavimo aikštelėje vynas nealkoholinis). Kitas pliusas – režisieriaus intonacija, kalbant apie JAV vynuogynuose gaminamą vyną ir amerikiečių sugebėjimą jį įvertinti. Beje, „Klystkeliai“ prisidėjo prie JAV ir Didžiojoje Britanijoje išaugusios „Pinot Noir“ paklausos. Gal ir neverta aklai tikėti viskuo, apie ką pasakoja filmai, bet šią vasarą Jums ir sau linkiu paragauti tikrai gero vyno.
Jūsų – Jonas Ūbis
