Kai liūdna, prisimenu „Noting Hilą“ ar „Ketverias vestuves ir vienas laidotuves“. Savaitraščiui „Time“ jų scenaristas ir režisierius Richardas Curtisas yra prisipažinęs: „Visada manau, kad rašydamas scenarijus stengiuosi kaip „The Beatles“ teikti žmonėms džiaugsmą. Net kai kalbu apie rimtus dalykus, bandau parodyti juos taip, kad kontekstas būtų linksmas. Noriu rašyti scenarijus tokių filmų, kurių poveikis žmonėms būtų lyg vidutiniškai geros „The Beatles“ dainos klausymas.“ Žinoma, Curtisas kuklinasi, bet jei jis sugalvojo pasakojimą, kuriame svarbiausias vaidmuo tenka Liverpulio ketverto dainoms, gali nujausti, kad tai bus malonumas.
Filmą „Dar vakar“ (TV3, 21 d. 19.30) pagal Curtiso scenarijų sukūrė Danny Boyle’as. Jo herojus Džekas Malikas (Himesh Patel) dirba prekybos centre, o po darbo stengiasi įgyvendinti svajonę tapti žvaigžde. Bet jo dainos nedaro įspūdžio niekam, išskyrus geriausią draugę Elę (Lily James).Vieną vakarą pasaulį ištinka tai, kas neseniai ištiko Ispaniją, – išsijungia elektra. Kitą dieną Džekas atsibunda tikrovėje, kur niekas nebeprisimena bitlų. Jis pasinaudoja situacija: savo vardu įrašo Johno Lennono ir jo draugų dainas. Efekto neteks ilgai laukti...
Kritikai sako, kad „Dar vakar“ yra šiuolaikinio pramogų verslo, paverčiančio menininkus rinkodaros produktais, satyra, kartu tai filmo kūrėjų pagarbos duoklė „The Beatles“. Tačiau tai ir pasaka apie meilę. Kai sėkmę liudija populiarumas, pripažinimas ir pinigai, „Dar vakar“ primena, kad laimė yra ne tai. Banalu? Žinoma, bet Curtisas ir Boyle’as moka banalybę parduoti. Garso takelis, juokingi dialogai ir spalvingi antrojo plano personažai su Edu Sheeranu priešaky privers tegu ir trumpam pasijusti gerai.
Kalbantys šunys ir lojantys žmonės, baseine besipliuškenančios nuogos sukubės bei nemirtingumo ieškantys Holivudo galingieji, bulvarinis skaitalas, atveriantis tiesą apie pasaulį, seni filmai, rodantys tikrovės pamušalą. Visas tas populiariosios kultūros šiukšlynas yra Davido Roberto Mitchello filmo „Po sidabriniu ežeru“ (LRT 21 d. 0.25) veikėjo Semo (Andrew Garfield) galvoje, nors vargu ar jis pats tai suvokia. Su Semu susipažįstame Los Andželo kavinėje, kai padavėja trina užrašą, perspėjantį, kad apylinkėse siaučia šunų žudikas. Pasaulis nuolat stebina Semą, ir galiu jį suprasti, nes kino magnatas miršta paslaptingomis aplinkybėmis, kaimynystėje gyvenanti mergina išnyksta, gatvėse guli negyvi šunys ir neaišku, kas atsitiks netrukus. Gal kadre pasirodys šiandien visus bauginantis oranžinis monstras? Bet Semas padarys viską, kad išsiaiškintų tiesą, ir atvers duris į pasaulį, kuriame žmogų pirmiausia apibūdina vartojimas.
Režisierius naudojasi film noir poetika, tačiau filme „Po sidabriniu ežeru“ jam labiau rūpi refleksija apie tai, kaip populiarioji kultūra kuria mūsų sąmonę, apibrėžia gyvenimo būdą, ir Semas tampa idealiu vedliu po tos kultūros tikrovę, kurią mūsų geografinėje teritorijoje man apibūdina tos pačios LRT agresyviai išrėkiami sporto transliacijų anonsai ir kulinarinės laidos. Tai iškart perkelia į naktinio košmaro erdvę.
Drew Goddardas yra patyręs didžiųjų Holivudo kino studijų amatininkas, bet randa laiko ir autoriniams projektams. Toks jo 2018 m. filmas „Sunkūs laikai viešbutyje „El Royale“ (LRT, 21 d. 21 val.). Šis viešbutis iš pirmo žvilgsnio niekuo neišsiskiria, bet jis pastatytas ant Kalifornijos ir Nevados valstijų ribos, tad žymi vieną vietą ir du skirtingus pasaulius – viešąją dalį ir skirtą vujaristams, o kiekvienas personažas yra kartu Džekilas ir Haidas. Dualizmui paklūsta ir filmo forma: iš pigaus exploitation kino gimusios scenos sugyvena su meniškai rafinuotomis, nors veikėjai nelabai skiriasi nuo tų, kuriuos galime rasti bulvariniame skaitale. Goddardas juos pavertė filosofinės parabolės apie gėrio ir blogio kovą bei pasakojimo apie kunigystę, tikėjimą, kaip paguodos ir išganymo šaltinį, personažais, nes vieną naktį viešbutyje susitiks septyni nepažįstamieji ir kiekvienas jų gaus atpirkimo šansą.
Tikėjimo klausimus, kai žmogus patenka į išskirtinę situaciją, analizuoja aktoriaus ir režisieriaus Timo Robbinso 1995 m. filmas „Mirtininkas eina“ (LRT Plius, 21 d. 21 val.), pasakojantis apie nusikaltimą, bausmę ir atpirkimą. Jis sukurtas pagal Helen Prejean knygą ir paremtas tikrais įvykiais. ...Susan Sarandon vaidinama vienuolė Helen gauna laišką iš kalėjime mirties bausmės laukiančio žudiko Metju (Sean Penn). Jis prašo pagalbos. Vienuolė užmezga su juo ryšį ir pamažu pradeda abejoti ne tik kalėjimų sistema, bet ir teisingumu. Kai nepavyksta išvengti mirties bausmės, Helen bando suteikti prasmę paskutinėms Metju gyvenimo valandoms. Pasirodymo metais filmas sulaukė didelio atgarsio. Beje, Helen prototipė, sužinojusi, kad ją vaidins aktorė iš Ridley Scotto filmo „Telma ir Luiza“, ir pamačiusi Sarandon, sušuko: „Ačiū Dievui, tai Luiza!“
Vienuolės traukia kino kūrėjus, nes žadina baimę ir fantazijas. Joninių naktis taip pat. Tuo galėsite įsitikinti pasižiūrėję Ari Asterio filmą „Saulės kultas“ (LRT, 23 d. 24 val.). Nors siaubas ir komedija čia žengia kartu, režisierius pasakoja apie grupelę amerikiečių studentų antropologų, susirengusių į Švediją dalyvauti senovinėje šventėje. Tarp keliautojų yra krizę išgyvenanti pora – Dani (Florence Pugh) ir Kristianas (Jack Reynor). Dani gožia išgyventa šeimos trauma ir kaltės jausmas, kad reikalauja iš Kristiano per daug. Jam patinka būti niekšeliu ir asilu. Regis, gyvenime jis jaučiasi taip, lyg dalyvautų filme apie nesibaigiantį bernvakarį. Švedijos užkampyje amerikiečiai supras, kad senoviniai ritualai gali būti ir pavojingi.
„Saulės kulte“ Asteris supriešina kvailoką, komišką, patriarchališką amerikietišką filmą ir europietišką, pagonišką arthouse. Gal todėl „Saulės kulto“ vaizdai saldūs lyg sirupas, aktoriai šoka, dūsta, dejuoja, nes svarbiausia yra jų kūniškumas, o filmas ištęstas iki dviejų su puse valandos, kad kuo autentiškiau išgyventum žiaurų ritualą, žiūrėdamas ir klausydamas, bet nebūtinai galvodamas.
Jūsų – Jonas Ūbis
