Siurrealizmas ir šiuolaikinis siurrealistinis pasaulis. II dalis

Leonora Carrington (1917–2011) – tarp konferencijos tyrinėtojų viena populiariausių siurrealisčių. Britų kilmės meksikietė ir V tarptautinėje mokslinėje konferencijoje Hjustone buvo sulaukusi išskirtinio dėmesio, jos asmenybei ir kūrybai teko itin daug tyrimų, įvairių rakursų. Praėjusioje Hjustono konferencijoje buvo keli itin įdomūs pranešimai, rodos, visi jos takeliai išvaikščioti, visi natūros motyvai ištyrinėti, bet vis dar atrandama, į ką gilintis.

Šioje konferencijoje egzilio ir nomadinės estetikos platformoje Carrington kūryba vėl plačiai domėtasi. Gelbėdamasi nuo karo, ji 1942 m. gavo Meksikos pilietybę ir su šia šalimi visą laiką mažiau ar daugiau buvo susijusi. Ji buvo viena svarbiausių Meksikos modernistinio, ne tik siurrealistinio, meno reprezentančių, palaikiusių ryšius su įtakingais siurrealistais menininkais – Luisu Buñueliu, Benjaminu Peret, Octavio Pazu ir kt. Ji buvo tiltas su Paryžiaus modernizmu, europiečiais menininkais. Keliose sesijose ir siurrealistų ekopoetikos tyrimų platformoje jai taip pat buvo skirta dėmesio: italė Giulia Ingarao aptiko magijos apraiškų Leonoros Carrington majų gamtovaizdžiuose.

Ispanės, savo gyvenimą susiejusios su Meksika, Remedios Varo (1908–1963) literatūra ir dailė traukia įvairių šalių tyrinėtojus. Abiejose sesijose apie Meksiką jai buvo skiriamas ypatingas dėmesys. Ji, Leonora Carrington ir vengrų fotografė Kati Horna buvo pramintos trimis raganomis, nes aistringai domėjosi alchemija, okultizmu (Susan L. Aberth, Leonora Carrington: Surrealism, Alchemy and Art. Lund Humphries, 2010). Trims siurrealistėms draugėms skirta kelių autorių knyga (Mr Stefan Van Raay, Joanna Moorhead, Teresa Arcq, Sharon-Michi Kusunoki, Antonio Rodriguez Rivera, Surreal Friends: Leonora Carrington, Remedios Varo and Kati Horna. Lund Humphries, 2010). Varo studijavo armėnų grafikų kilmės ezoteriko, mistiko Georgijaus Gurdžijevo (1866–1949), jo mokinio Piotro Uspenskio (1878–1947) ir viduramžių filosofo meistro Johanno Eckharto filosofinius veikalus, kovojo už moterų teises. Varo ne tik atskleidė savitą vaizdiniją, bet ir toliau plėtojo siurrealistų atrastą techniką – fumažą (aprūkymą žvakės liepsna), kuria dirbti pradėjo Wolfgangas Paalenas. Konkrečiai menininkei Remedios Varo kūrinius dedikavo Octavio Pazas, Thomas Pynchonas ir kiti. Jos kūryba ganėtinai sunkiai sulaukė visuotinio pripažinimo. Popkultūra prisidėjo ir prie Leonoros Carrington, Fridos Kahlo bei belgo René Magritte’o pripažinimo, kurie, regis, plačiajai publikai atvėrė akis, pasirodžius Madonos klipui „Bedtime Story“ (1995).

Nemažai dėmesio buvo skirta moterų siurrealisčių poečių – Dorotheos Tanning, Eileen Agar, Kay Sage ir kt. – tyrimams. Atskira sesija skirta italų rašytojai ir dailininkei Giovannai (1934–2024). Šįkart moterų siurrealisčių kompanijoje pasigedau susidomėjimo čekų piešėja, knygų iliustratore ir tapytoja Toyen (Marie Čermínová, 1902–1980).

André Bretono pirmoji žmona Jacqueline Lamba (1910–1993), pasirodo, netgi prisidėjo prie moterų siurrealisčių antifašistinio tinklo kūrimo. Nors jos tapybos kūriniai tikrai silpnoki, gal įdomesnė veikla būtų dalyvavimas grupiniuose siurrealistų piešiniuose, exquisite corpse.

Dar buvo sesija provokatyviu pavadinimu „Siurrealizmo feministės genijės“ („Surrealism’s Feminine Geni(us)es“). Atskira sesija skirta apskritai feminizmui, jo pasireiškimo formoms ir reprezentantėms. Apie egiptiečių-prancūzų siurrealistę poetę Joyce Mansour (1928–1986) ar žymią argentinietę poetę Alejandrą Pizarnik (1936–1975) iki tol nebuvo tekę girdėti, o dailininkė ir poetė Unica Zürn (1916–1970) bent jau buvo žinoma kaip bendradarbiavusi su Hansu Bellmeriu. Kai tokios, regis, nepasiruošusiam žvilgsniui skirtingos menininkės susiejamos į vieną darinį, o kiekvienos atskirai gerai nepažįsti, sunku suprasti tas jungtis ir jų logiką. Turbūt todėl tai atrodo ne itin įtikinamai, o gal ir be reikalo.

Šiuolaikiškai konferencijoje suskambo sesijos pavadinimas „Meno rizikos: siurrealistinis požiūris?“, joje susibūrė italų tyrinėtojai iš Turino ir Bergamo universitetų. Franca Bruera ir Lorenza Valsania analizavo prancūzų poeto ir dramaturgo siurrealisto Roger Vitraco (1899–1952) idėjas (jo knygą „Meilės paslaptys“ (1927) iš prancūzų į lietuvių kalbą yra išvertę Rasa Vasinauskaitė ir Cezaris Graužinis). Valerija Marina atgaivino atmintį, kad senovės graikų Partenonas primena mums, jog menas buvo ir yra parako statinė, lemtingas išbandymas visuomenei. Ne kartą nuskambėjo svarstymai, ar gali būti rizikingi dokumentai, kaip ir kodėl jie gali kelti riziką. Ir ne pirmą kartą, tikrai ne kaip klausimas, o kaip išvada, Francos Franchi temos pristatyme pasigirdo, kad heterogeniškumas, hibridizacija yra kone neišsenkami kūrybingumo šaltiniai. (2025 m. lapkričio mėnesį Vilniuje įvyks tarpdalykinė konferencija „Menas ir mokslas: hibridizacijos aspektai“, kurią organizuoja Lietuvos kultūros tyrimų institutas.)

Politikos ir siurrealizmo ryšių klausimai dažnai nelengvai susimazgę, todėl Alžyro situacijos tyrimas, nagrinėjant nepriklausomybės, internacionalizmo ir nacionalizmo susipynimo atvejus, buvo painokas. Žinoma, atskira sesija buvo skirta Georges’ui Bataille’iui ir siurrealizmui.

Siurrealistinio kino perspektyvų tyrinėjimas, aišku, prasidėjo nuo čeko Jano Švankmajerio (g. 1934) siurrealistinių peizažų ir naratyvinės erdvės sampratos tyrimo amerikiečio Tomo Brami pranešime. Buvo žiūrimas Švankmajerio filmas „Spiklenci slasti“ („Malonumų konspiratoriai“), po to vyko jo aptarimas.

Japonų siurrealistinis kinas ir psichoanalizė buvo persvarstoma, ieškant alternatyvaus Edipo komplekso pakaitalo. Ieškoti tai galima, bet ne visada pavyksta atrasti ir kitiems atskleisti. Amerikietė Sally Shafto tyrinėjo komplikuotus režisieriaus Roberto Bressono (1901–1999) siurrealistinius ryšius ir „braižė“ jų žemėlapį. Arnaud Maillet prezentacijoje keltas klausimas, ar galima animaciniame kine apčiuopti, aptikti siurrealizmo. Antra sesija, skirta siurrealistinei animacijai, vadinosi „Siurrealizmas ir transnacionalinė animacija po 1945 m.“. Danės Marie Arleth Skov pranešimo metu paaiškinta, kad tai jau neo-neo-siurrealizmas. Ganėtinai nelengvai tyrinėtojams sekėsi apibrėžti siaubo ir siurrealizmo santykius. Ar kiekvienas siaubas yra siurrealistinis – opus klausimas.

Nemažai sesijų buvo skirta geografiškai apibrėžtoms teritorijoms: atskiro dėmesio sulaukė Vokietija (dvi sesijos), Meksika (dvi sesijos), Čekija (Paryžiaus ir Prahos ašis), Italija, Čilė, Kinija, Karibų baseinas, Iberijos pusiasalis, arabų šalys, tropikų šalys. Vyko ir jungtinės, po dvi šalis apimančios sesijos: Braziliją ir Portugaliją, Korėją ir Japoniją. Būta teminių sesijų, pavyzdžiui, tiesiog gamtos, skulptūros, zootopijų, erotizmų, tarptautinio monstrualumo, tarptautinio situacionistų judėjimo, literatūros, priešistorės ir antikos, sankryžų ir kt.

„Vokietija ir siurrealizmas“. Sigrid Ruby nagrinėjo vokiečių siurrealistų egzilyje Didžiojoje Britanijoje ir JAV kūrybos klausimus. Savaip pravartus buvo vokietės Annabel Ruckdeschel pranešimas „Naudingi argumentai prieš nežmonišką tikrovę? Žurnalas „Bildende Kunst“ apie siurrealizmo recepciją Rytų Vokietijoje“. Čia galima buvo apčiuopti ir prisiminti Lietuvos sovietmečio dailėje prasimušančius siurrealistinius daigus, kai dailininkai Silvestras Džiaukštas, Leopoldas Surgailis ir kiti mėgino rinktis karo tematiką ne tik ir ne tiek dėl pačios karo temos, bet kad būtų galima didesniu laipsniu transformuoti kūnus. Mat, pagal tuometinės ezopinės kalbos ypatumus, „transformacija“ ideologinio fronto darbuotojams, kultūrininkams buvo pozityvus dalykas, o formų „deformacija“ – negatyvus ir netoleruotinas pačioje „humaniškiausioje“ visuomenėje. O vaizduojant karo temą, suluošintus kūnus buvo galima „pratempti“ formų transformacijos lygį, priartinti iki deformacijos. Kita Vokietijos siurrealizmui skirta sesija vyko prancūzų kalba ir daugiausia buvo tyrinėjami tekstai, siurrealizmo antologijos, žurnalai ir t.t.

Sesijoje „Globalus afrosiurrealizmas“ buvo įdomu, bet per daug priartėta prie mūsų dienų, o tai ganėtinai rizikinga, kai reikia išfiltruoti meninę kokybę. Bent du pranešimai buvo iš džiazo arealo: čia, kaip ir animacijoje, siurrealizmo matmuo nelengvai išryškėja. Mat tuo metu pradeda atrodyti, kad viskas, tai yra visas modernus menas, yra siurrealizmas.

Italijos sesija: siurrealizmas Italijoje 7–8-ajame dešimtmečiuose per Italijos karo meno (Militant Art) kritikos objektyvą. Tyrinėtojai svarstė kontroversiškojo Gulio Carlo Argano (1909–1992) simpatijas siurrealizmui, Arturo Schwarzo (1890–1957), André Bretono (1896–1966) ir Levo Trockio (1879–1940) Nepriklausomo revoliucinio meno manifestą.

Atskira sesija skirta Korėjai. Jos klausimai neįsigilinusiam klausytojui atrodė gana komplikuoti, pavyzdžiui, kaip korėjietiškos erotiškos lėlės susijusios su japonų siurrealizmu. Trijuose iš keturių sesijos pranešimų mėginta išpainioti sudėtingus korėjiečių literatūros, poezijos, knygos meno ir kitus klausimus. Ne lengviau buvo įsikirsti ir į sudėtingus kinų siurrealizmo klausimus. Sesijoje „Siurrrealizmas ir saviraiška Kinijos Respublikoje 1930–1949 m.“ pristatyti kinų siurrealistai dailininkai XX a. 4-ojo dešimtmečio Japonijoje, Li Hua medžio raižiniai (1934–1935), sudėtingi kinų ir japonų santykiai, karo įvykiai ir traumos 1937–1949 m., „išplaukusio“ siurrealizmo konceptai, kūriniai su modernumo žymėmis, kurie ne itin galėtų vadintis siurrealistiniais.

Viena VI tarptautinės siurrealizmo konferencijos sesija buvo skirta vien Martino Barooshiano (1929–2022) biomorfinio siurrealizmo atradimams. Negirdėta siurrealizmo menininko pavardė nuskambėjo intriguojančiai, rodos, tyrėjų laukia eureka. Tai priminė, kokia galinga armėnų diaspora įvairiuose kraštuose. Vieną pranešimą perskaitė amerikietis tyrinėtojas Michaelas J Russo, atstovaujantis The Martin Barooshian Artwork Trust (JAV, Masačusetse), jis pristatė Barooshiano siurrealistinę kelionę per grafikos ir tapybos vizualinę ekspresiją. Kiti pranešimai – Parkerio Filedo, atstovaujančio Niujorko Arshile Gorky fondui, ir tyrėjos iš Jerevano (Armėnija) valstybinio universiteto tema „Paukščio interpretacija Martino Barooshiano meno kūriniuose“. Vėlgi tai, pavadinkime, „išplaukusio“, „aptirpusio“ siurrealizmo kūriniai tik su modernumo žymėmis, kurie ne itin galėtų vadintis siurrealistiniais. Jų meninė kokybė ne itin aukšta. Daugelis matytų kūrinių panašesni į iliustracijas, grafinio dizaino darbus. O dar tas itin stipriai vėluojančio siurrealizmo reiškinys. Barooshianas buvo amerikietis, JAV pilietis, bet siurrealizmu susidomėjo savo ilgo gyvenimo pabaigoje, XX a. 8-ajame dešimtmetyje. Su visa pagarba armėnų tautai, asmenybei ir jam pačiam, kilusiam iš šeimos, išgyvenusios genocidą, vis dėlto jo kūryba silpnoka. Pasitikrinkite patys jutube (Martin Barooshian panel discussion, ISSS conference 10-28-2024).

Dar vyko menininkų sesijos: kūrybos prisistatymai, naktiniai pasivaikščiojimai – promenade nocturne – po siurrealistinį Paryžių, kuriuos organizavo poetas ir profesorius, Maison André Breton à Saint-Cirq-Lapopie direktorius, aktorės Lila Aissaoui ir Jeanne Guinebretière bei buvęs Comédie Française direktorius Marcelis Bozonnet.

Būnant konferencijoje, nors ir trumpai, atrodė, kad gyvename siurrealizmo visatoje ir be jo išsiversti neįmanoma. Istoriškai laikoma, kad organizuotas siurrealistų judėjimas baigėsi su André Bretono mirtimi 1966 m., bet pavienių siurrealistų vis išnyra. Tačiau kol kas nei vienas, nei viena negali prilygti tarpukario siurrealistų kūrybiniams pasiekimams. Teoriškai įmanoma, bet praktiškai nėra, bent jau kol kas, įtikinamų pavyzdžių.