Animacinių filmų paradas Ansi

Vengrijos menininkai Ansi gatvėse pristatė 111 metų animacinio kino istoriją kaip žaismingą lauko parodą, pilną išradingų instaliacijų. Mieste ir parke įsitaisė mylimi personažai iš klasikinių filmų ir šiuolaikinių kūrinių, kurie stebino festivalio dalyvius, Ansi miesto svečius ir gyventojus netikėtose vietose. Aikštėje šalia kino teatro „Pathé“ buvo atidarytas vengrų kupolas. Įžengę į šį 360° kupolą ir sugulę ant čiužinių, žiūrovai galėjo stebėti vaizdus lubose. Čia pristatyti klasikiniai ir šiuolaikiniai vengrų animacijos perlai. Išties buvo puiku pabėgti nuo vidurdienio karščio ir pamedituoti kondicionierių atvėsintame kupole su panoraminiais vaizdais ir erdviniais garsais. Bene svarbiausia projekcija – trijų originalių trumpametražių filmų transformacija į vieną bendrą kūrinį. Tai liaudies tradicijos, religinis dvasingumas ir gamtos pasaulis, kaip jį įsivaizduoja vengrų kino kūrėjai. Sujungti šie filmai: režisieriaus Hegyi Füstös László „Minstreliai“ (1978), režisierės Dóros Keresztes „Pasaulio gėlė, gėlės pasaulis“ (2017), režisieriaus Sándoro Reisenbüchlerio „Žalieji įspėjimai kiekvienai dienai“ (1992). 

Parodos puošė miestą ir sales

Pagrindinio festivalio kino teatro, kultūros ir turizmo centro „Bonlieu“, bibliotekoje veikusi paroda pagerbė vengro Józsefo Gémeso filmą „Herojiški laikai“, kuris 1985 m. laimėjo pirmąjį Ansi „Kristalą“ – apdovanojimą už geriausią ilgametražį filmą. Gémesas yra pagrindinė 7-ojo dešimtmečio vengrų animacijos figūra ir vienas žymiausių garsiosios „Pannónia“ kino studijos menininkų. Puikus tapybinės animacijos pavyzdys „Herojiški laikai“ paremtas garsaus vengrų poeto Jánoso Arany epine poema „Toldis“, kurioje pasakojama apie XIV amžiaus valstietį, tapusį nacionaliniu didvyriu. Paroda leido pažvelgti į unikalų filmo vizualinį pasaulį, stebint eksponuojamus originalius meno kūrinius, fono paveikslus ir eskizus, kurie atskleidė šio ikoniško kūrinio meniškumą ir istorinį gylį.

Tos pačios bibliotekos patalpose atradau drąsų, ekokritišką Sándoro Reisenbüchlerio pasaulį. Mažuose ekranėliuose pristatyti jo greito tempo koliažiniai filmai ir naujai atrasti darbai, skirti ekologinei krizei. Buvo eksponuojami originalūs filmų fonai su celiulioidiniais piešiniais. Nuo 7-ojo dešimtmečio vidurio vengrų animatorius Sándoras Reisenbüchleris savo koliažinius filmus skyrė žmonijos atsakomybei už kultūrą, aplinką ir gamtą. Praėjusio amžiaus 7-ajame dešimtmetyje kontrkultūra, hipių judėjimo antikarinės nuotaikos ir aplinkosauga bei bytnikų karta buvo esminis intelektualinis pašėlusių Reisenbüchlerio animacinių filmų pagrindas. Ekologinė krizė – pasikartojanti tema jo mokslinės fantastikos literatūra paremtuose filmuose, autorius įkvėpimo sėmėsi iš poparto, rusų avangardo tendencijų ir satyrinių apokaliptinių vizijų.

Retrospektyvinėje programoje taip pat parodytas Reisenbüchlerio filmas „1812 metai“ (1973). Jis sukurtas koliažo metodu ritmiškai sekant Piotro Čaikovskio muzikos skambesį. Pasitelkęs „Karo ir taikos“ uvertiūrą, Reisenbüchleris sukuria konfrontacijos erdvę ne tik tarp prancūzų ir rusų, Napoleono ir Kutuzovo, bet ir tarp Apšvietos amžiaus bei stačiatikybės. Pats režisierius savo darbą apibūdino kaip „fantastinį-meninį filmą“, kuriame „Karo ir taikos“ istorija koliažo metodu sutankinama į įtempto veiksmo 11 minučių filmą. Autorius dviejų pasaulėžiūrų kovą parodo kaip destruktyvų procesą. 

Reisenbühleris buvo „vienišasis menininkas“, tikras vengrų animacijos atsiskyrėlis. Praktiškai atmesdamas grupinio darbo metodus, visą vaizdinę medžiagą savo darbams jis ruošė namie, o ne „Pannónia“ studijoje. Keletą mėnesių kruopščiai atrinkdavo piešinius ir nuotraukas iš šimtų knygų bei žurnalų. Režisierius ir dailininkas ant savo paprasto valgomojo stalo mėnesių mėnesius klijavo iškarpas, o gautus koliažus nešėsi į studiją tik filmavimo procesui, kuriame jam meistriški talkino talentingoji Irene Henrik. Reikia pabrėžti, kad plėtojant koliažo techniką Reisenbühleris yra toks pat svarbus kaip Walerianas Borowczykas, Janas Lenica, Frankas Mouris ar Terry Gilliamas.

Naujas estų animacijos guru darbas

Priito ir Olgos Pärnų filmas „Raudonasis mėnulis“ („Luna Rossa“, Estija, Prancūzija) šiais metais parodytas pagrindinėje festivalio trumpametražių filmų konkursinėje programoje. Jo siužetas yra tarsi stebėjimo istorija, kurioje dalyvauja keturi veikėjai – du vyrai ir dvi moterys. Režisieriai filmo pasakojimo kryptį (ir pabaigą) palieka atvirą. Jis (filmo herojus) stebi. Ji (filmo herojė) žaidžia. Pamiršta meilė išlieka. Mėnulis yra tik blyškus liudytojas. Amžinai išblyškęs. 

Filme derinama klasikinė 2D ranka piešta animacija su mo-cap (judesio fiksavimo) technika ir nagrinėjamos tokios temos kaip stebėjimas, meilė, susvetimėjimas bei žmogaus poreikis priklausyti. Kaip ir ankstesniuose savo filmuose, režisieriai temas pateikia poetiškai, bet su gera absurdo doze. Filmas buvo kuriamas beveik ketverius metus. Aktoriai ir judesių fiksavimo sistema kompiuteryje įrašė aktorių (Karolin Jürise, Tanel Saar ir Ago Soots) judesius, paversdami juos 3D veikėjais, tačiau galiausiai rezultatas vis tiek buvo sukurtas 2D pieštos animacijos stiliumi.  

Priitas Pärnas – bene garsiausias estų (beje, ir pasaulio) animacijos režisierius, sukūręs daugybę puikių filmų, kurie svarūs animacijos meninės raidos istorijoje. Filmai „Time Out“, „Pusryčiai ant žolės“, „Morkų naktis“ ir daugelis kitų iškovojo pasaulinį vardą estų animacijai. Neseniai Pärnas pelnė kelis apdovanojimus už viso gyvenimo pasiekimus, įskaitant vieną Europos animacijos apdovanojimą. Jo filmams būdingas išskirtinis grafinis stilius, ekscentriškas ir subtilus humoro jausmas, o pasakojimas pasižymi neeiliniu originalumu. 

Vladislavas Starevičius sugrįžo?

Konkursinėje trumpametražių programoje taip pat parodytas JAV režisieriaus Michaelo Granberry lėlinės animacijos filmas „Žvėrys“ („Les bêtes“) – tamsi fantazija, įkvėpta Vladislavo Starevičiaus kūrinių. Filme paslaptingas triušis su magiškų raktų rinkiniu iškviečia daugybę keistų būtybių, kad šios linksmintų nedorėlį karalių ir jo dekadentišką dvarą.

Michaelas Granberry sukurti filmą nusprendė 2020 m., apžiūrinėdamas savo sandėlyje dešimtis labai senų sustabdyto kadro lėlių, kurios anksčiau buvo pagamintos sužlugusiems ir niekada nenufilmuotiems projektams. Šie keisti, unikalūs personažai buvo gerokai apirę, bet, užuot išmetęs, režisierius nusprendė juos visus panaudoti kuriant filmą ir pažiūrėti, kas nutiks. Taip gimė „Žvėrys“, kuriame pasitelktos 246 unikalios lėlės – jų dydis svyruoja nuo 2 mm iki maždaug 40 cm aukščio, jos pagamintos iš putplasčio, vielos, latekso, kepamo molio ir kitų medžiagų. Filmuota aštuoniose pagrindinėse dekoracijose, kurios visos buvo pagamintos iš perdirbtų bei pakartotinai panaudotų medžiagų ir labai panašios į teatro apartamentus. 

Kaip pasakojo režisierius, didžiausias „Žvėrių“ iššūkis buvo tiesiog susekti daugybės vienu metu kadre veikiančių personažų, kurie buvo gana prastos būklės (lėlės nuolatos lūžo), judėjimą. Filmuojant reikėjo atlikti daug skubių lėlių „operacijų“. Beprotiškai didelis veikėjų skaičius, sudėtingos siautėjančios ugnies ir dūmų scenų bei pražystančių gėlių lauke animacijos – visa tai reikėjo aprėpti filmavimo metu, pasikliaujant tik kamera. Pasak autoriaus, darydamas ankstyvuosius kameros bandymus operatorius panaudojo nespalvotą filtrą, ir jis liko patenkintas rezultatu, nes vaizdai priminė Vladislavo Starevičiaus animaciją. Režisieriaus sumanymu šis filmas – tai savotiška duoklė lėlinės animacijos pradininko kūrybai. 

Granberry prisiminė, kad lėlinę animaciją įsimylėjo dar būdamas aštuonerių, kai pamatė Ray Harryhauseno efektus filme „Septintoji Sinbado kelionė“. Vėliau tėvų padovanota pirmąja „Super 8“ kamera pradėjo kurti trumpus mėgėjiškus lėlinės animacijos filmus. Galiausiai pradėjo dirbti animacijos industrijoje su kompiuterine grafika. Tik atsiradus lėlių animacijos filmavimo programinei įrangai, 2000-ųjų pradžioje, būdamas 36 metų amžiaus, neturėdamas jokio oficialaus animacijos išsilavinimo, režisierius vėl susidomėjo lėline technika.

Studentiška animacija. Jaunimas jaunimui

Milžiniškas būrys jaunosios kartos animatorių, aukštųjų mokyklų studentų suteikia festivaliui daug gaivališkumo, gyvybės, entuziazmo protrūkių, pradedant lėktuvėlių laidymu kino salėse, grandioziniu kolegų darbų palaikymu, veržlumu ir kantrumu laukiant eilėse prie kino salių, kaitinant karštai saulei. Ansi festivalio atmosfera iš tiesų yra unikali ir visus įkraunanti jaunatviška energija. Tiesą sakant, per metus pasiilgstu šito pojūčio, karštų žiūrovų reakcijų.

Režisierės Lenos Martinez iš prancūzų aukštosios mokyklos „Ensad“ filmas „Zootropas“ apdovanotas Ansi „Kristalu“ už geriausią baigiamąjį darbą. Tai eksperimentinė animacinė dokumentika, kurią filmuojant panaudota mišri technika: ir rotoskopo, ir ant popieriaus piešta ir 2D animacija. „Zootropas“ kuria vietovės portretą. Filme vaizduojamas apsilankymas zoologijos sode, toli nuo įprasto ir tvarkingo maršruto, siekiant sukurti erdvės apmąstymams apie ten vykstančią politiką ir poeziją. Lankantis zoologijos sode, mūsų žvilgsnis užkliūva už siluetų ir istorijų, kuriomis nusėta vieta. Ji yra fizinė ir architektūrinė mūsų nubrėžtų ribų tarp žmonių ir gyvūnų išraiška. 

Žiuri prizas už baigiamąjį darbą skirtas režisieriaus Martino Bonnino filmui „Tarp spragų“ („Between the Gaps“), sukurtam aukštojoje mokykloje „La Poudrière“ (Prancūzija). Filmui gaminti gauta parama iš Prancūzijos televizijos. Jis sukurtas jungiant 2D ir 3D animacijas. Lotte Reiniger apdovanojimas baigiamųjų filmų kategorijoje atiteko režisierius Masatakos Kiharos filmui „Q“ (Japonija). Filme pasakojama, kaip vidurnaktį kalnų kelyje vyras tampa motociklo avarijos auka.

Džiaugiausi konkursinėje studentų filmų programoje aptikęs lietuvio Aurelijaus Čiupo filmą „Difuzijos pilotas“ („The Diffusion Pilot“). Animacijos magistro baigiamąjį darbą jis sukūrė Estijos menų akademijoje, pasinaudodamas dirbtinio intelekto mechanizmais. Tradiciškai animatorius yra iliuzionistas meistras, kuriantis judesį per statines terpes, o kaip šis procesas galėtų atrodyti, kai jam duodama begalinio vaizdų kiekio mašina? Norėčiau paminėti, kad medijų dizaino animacijos specializacijos bakalauro studijas Aurelijus Čiupas baigė Vilniaus kolegijoje VIKO ir vėliau pratęsė mokslus Estijoje. Šiuo metu jis darbuojasi animacijos srityje Lietuvoje. 

Apie politikos ir šiandieninių pasaulio skaudulių temas animacijoje ir animatorių gyvenime, apie gyvenimą su idiotu, apie „Kristalo“ už gyvenimo nuopelnus laureatę ir klasikinius ilgametražius filmus, sužavėjusius festivalio žiūrovus bei kritikus, papasakosiu kitame straipsnyje.