JAV prezidentas nemėgsta Holivudo, dažnai jį kritikuoja, bet sumanymų fontanas Donaldo Trumpo galvoje neišsenka, todėl jis paskelbė, kad nustatys šimto procentų muitus visiems filmams, sukurtiems užsienyje, vadinasi, ir tiems, kuriuos Holivudas filmuoja visur, kur tik taikomos mokestinės nuolaidos. Dar jis pridėjo, kad užsienio gamybos filmai „yra grėsmė tautos saugumui“ ir nacionalinei kinematografijai. Todėl nieko keista, kad 2020 m., kai „Oskarą“ gavo Pietų Korėjos „Parazitas“, Trumpas didžiai pasipiktino ir pridūrė besiilgintis tokių filmų kaip „Vėjo nublokšti“. Aišku, kad jis niekad nesuvoks, kodėl Christopheris Nolanas „Odisėją“ dabar filmuoja Europoje.
Holivudas nuolat keičiasi ir kartais pravartu prisiminti filmus, kurie paveikė kino istorijos eigą. 1993 m. Steveno Spielbergo sukurtas „Juros periodo parkas“ (TV3, šįvakar, 13 d., 22.30) geriausiai perteikia režisieriaus sugebėjimą misti populiariąja kultūra ir iš jos semtis įkvėpimo. Keista, bet net ir po dvidešimties metų filmas neatrodo kaip iškasena ir sugeba apsiginti nuo sekėjų bei pataikavimo amžiniems paaugliams. Kai kurie jų, matę filmą pasirodymo metais, gal jau neberenka plastikinių dinozaurų, tačiau yra išsaugoję šviesius prisiminimus. Dabar Holivude karaliauja zombiai ir superdidvyriai, tad dinozaurai kai kam gali net tapti atradimu.
Spielbergas ilgai jų nenori parodyti, augina įtampą, bet vėliau pasirodo tiranozauras ir tai jau sukelia tikrą siaubą. Visai kaip naktiniame košmare. Geriau įsižiūrėjęs supranti, kad Spielbergas naudoja paprastas, tačiau veiksmingas priemones, todėl įtampa didėja, nors jis užsižaidžia tuo, kas žargonu vadinama set piece (įspūdingi išplėsti epizodai), ir peržengia logikos bei sveiko proto ribas. Tik, regis, dabar tų ribų nebeliko, tad pasakojimas apie turtuolį profesorių, kuris kartu su dviem paleontologais įkuria Juros periodo parką Kosta Rikos pakrantėje, gali ir perspėti. Mokslininkai atkuria seniai išmirusius dinozaurus, bet, kaip įprasta, suveikia „žmogiškasis faktorius“ ir žlunga apsaugos sistema. Vadinasi, dinozaurai taps nevaldomi.
Pamišusių ar idėjos apsėstų turtingų mokslininkų genealogijos medis literatūroje ir kine didelis, bet už Džono Hamondo (Richard Attenborough) galima pamatyti ir Spielbergą – jo ir George’o Lucaso ties 8-ojo ir 9-ojo dešimtmečių riba kurti filmai bei milžiniškas jų pelnas pakeitė Holivudą, priveisė jo pramogų parkuose sunkiai valdomų dinozaurų. Užtat filmo žinia tebėra aktuali – ji tvirtina, kad žmonės išsigelbės, jei išsaugos šeimą. Net trauma Spielbergo filmuose dažnai sukelia teigiamų pokyčių, tik reikia mokėti ją išgyventi kaip ir visus trečiojo bei visų kitų laipsnių susitikimus su dinozaurais ir tikrove. Pastarajai išvadai, manau, pritars tik vyresni žiūrovai.
Įprasta, kad Spielbergas ir jo filmai žadina asociacijas su brangiais reginiais ir didžiulėmis filmavimo grupėmis. J.C. Chandoro „Viskas prarasta“ (TV3, 14 d. 22 val.), ko gero, vienintelis filmas, kurio titruose matome tik vieną aktorių, vieną scenaristą ir režisierių, bet užtat vienuolika vykdomųjų prodiuserių ir dar šešis šiaip prodiuserius. Tačiau tai dar nieko nesako apie šią juostą.
Filme „Viskas prarasta“ vaidina Robertas Redfordas (kažkam, matyt, taip pat Holivudo dinozauras), o jo herojus keliautojas, vienas pats norintis perplaukti vandenyną, po aštuonių dienų plaukimo supranta, kad laive atsirado skylė. Keliautojas praranda viltį, rašo laišką ir prašo visų artimųjų bei pažįstamų atleisti. Jis sako sau: „Viskas prarasta.“ Kai skylę pavyks užkimšti, Redfordo personažui teks plaukti aklai, patekti į audros epicentrą, susikauti ne tik su vandenynu, bet ir su savimi.
Vis dažniau girdžiu kalbas apie pasaulio pabaigą, nors gal ji jau ir įvyko, tik to dar nesupratome. „LRT Plius“ šįvakar, 13 d., 22 val. rodys populiaraus prancūzų aktoriaus Louis Garrelio režisuotą filmą „Tas naujas pasaulis“. Scenarijų Garrelis, filme atliekantis ir tėvo vaidmenį, rašė kartu su Jeanu-Claude’u Carrière’u – rašytoju ir kino legenda: pagal jo scenarijus filmus kūrė Luisas Buñuelis, Milošas Formanas, Jeanas-Lucas Godard’as ir daug kitų klasikų.
Filmo idėja paprasta – paaugliai nusprendžia patys gelbėti planetą. Jie renka pinigus ekspedicijai į Sacharą ir rengiasi ten iškasti ežerą. Filmo veikėjai – pasiturinti paryžiečių šeima – ima pasigesti brangių daiktų. Juos vagia sūnus, nes nori būti gelbėtojas. Garreliui idėja pasirodė neįtikinama, Carrière’as įsižeidė, bet horizonte pasirodė Greta Thunberg ir esą režisierius suprato, kad tai ne taip jau ir kvaila. Leisiu sau su tuo, tiksliau, su Thunberg, nesutikti, tačiau „Tas naujas pasaulis“ turi ir dar šį tą gražaus – prancūzišką buitį, labai prancūziškus pokalbius apie viską ir galimybę pasigrožėti Laetitia Casta, kuri vaidina motiną. Verta įsiklausyti ir į pasaulio gelbėti susirengusio sūnaus žodžius: „Seniams nusispjaut. Netrukus mes tapsime kaip jūs – paralyžiuoti.“ Filmas kurtas jau prasidėjus pandemijai, todėl Paryžius atrodo apsemtas nerimo ir tai suteikia „Tam naujam pasauliui“ siurrealizmo atspalvių.
Manau, pastebėjote, kad kritikai dažnai nepatenkinti lietuviškais užsienio filmų pavadinimais. Kartais šie tikrai absurdiški, bet kartais tiksliai perteikia kad ir tautiečių polinkį veidmainiauti. Originalus Nicole Holofcener filmo pavadinimas „Friends with Money“ lietuviškai skamba „Pasitikėk draugais“ (TV3, 15 d. 00.15). Filmo veikėjos – keturios draugės Frenė (Joan Cusack), Džeinė (Frances McDormand), Kristina (Catherine Keener) ir Olivija (Jennifer Aniston), pamažu įžengiančios į brandos amžių. Visos, išskyrus Oliviją, ištekėjo, turi vaikų, gerus darbus ir turtingus vyrus. Tik Olivija nebenori mokytojauti ir pradėjo valyti svetimus namus. Ji vis dar ieško tinkamo vyro. Bet ir draugių išrinktieji toli nuo idealo, o dideli pinigai kartais verčia nuobodžiauti ir bodėtis vienas kitu. Kai išgirstu, kad filmas „labai gyvenimiškas“, prisimenu ir „Pasitikėk draugais“, juk „gyvenimiškas“ dažnai žiūrovei reiškia visai ne „realistišką“. Tiesiog ekrane ji pamatė savo svajones.
Jūsų – Jonas Ūbis
