Ansi kristalų lietus klasikinio stiliaus animacijai

Festivalio metu 18 200 dalyvių, 118 šalių atstovų, įskaitant keturias naujas valstybes (Afganistaną, Gvatemalą, Juodkalniją ir Ruandą), 6550 MIFA mugės dalyvių, 400 žurnalistų, daugiau nei 2000 studentų ir tūkstančiai žiūrovų kiekvieną vakarą „Pâquier“ stadione žiūrėjo filmus po atviru dangumi. Per vieną savaitę 23 500 festivalio lankytojų ir gerbėjų galėjo pajusti unikalią festivalio dvasią. Jo komandai talkino apie 650 savanorių.

2025-aisiais MIFA mugė švenčia 40-ąsias metines. Ji svariai prisidėjo prie animacijos industrijos pažangos, nes visokeriopai skatino prieigą prie naujų technologijų ir padėjo spręsti krizines situacijas. Šie metai labiau nei bet kada anksčiau dar kartą patvirtino vienijantį MIFA vaidmenį. Galėjau tai įvertinti ir iš laiko perspektyvos. Pirmą kartą į Ansi festivalį ir į mugę nuvykau dar 2003 metais. Tuomet su kolegomis pirmąkart pristačiau lietuvišką animacija „Balticfilm“ stende, kurį apmokėjo Danijos kino institucija. Per du dešimtmečius keleriopai išaugusi mugė daro didelį įspūdį. 

Laimėjimai

Per iškilmingą festivalio uždarymo ceremoniją Ugo Bienvenu ilgametražiam filmui „Arko“ („Arco“, Prancūzija) įteiktas pagrindinis „Kristalo“ apdovanojimas. Paulo Grimaulto apdovanojimas atiteko Momoko Seto ilgametražiam filmui „Kiaulpienės odisėja“ („Planètes“, Prancūzija, Belgija). Yasuhiro Aoki ilgametražis filmas „ČaO“ („ChaO“, Japonija) pelnė žiuri prizą. Žiūrovų apdovanojimas atiteko Maïlys Vallade ir Liane’o-Cho Hano ilgametražiam filmui „Mažoji Amelija arba Lietaus personažas“ („Amélie et la métaphysique des tubes“, Prancūzija).

Trumpametražių kategorijoje režisierius Pierre’as-Lucas Granjonas pelnė ir žiuri, ir žiūrovų simpatijas – gavo pagrindinį „Kristalo“ prizą, žiūrovų apdovanojimą ir André Martino prizą už savo trumpametražį animacinį filmą „Naktiniai batai“ („Les Bottes de la nuit“, Prancūzija). Solidžius prizus šis filmas anksčiau laimėjo „Animateka“ festivalyje Slovėnijoje, „Anima“ festivalyje Belgijoje ir kitur.

Adatos, šviesos ir šešėlių žaismas 

„Naktiniai batai“ – vaiko fantazijos istorija, švelniai įkūnyta pasitelkus adatinio ekrano technologiją. Mažasis Eliotas vakarieniauja namie su suaugusiais svečiais, kurie kalbasi apie įvairius baisius dalykus – apie gyvūnų žudymą ir vilkolakius. Vaikui liepiama eiti miegoti. Mes dar girdime suaugusiųjų kalbas apie tai, kad berniukas perkeltas į naują mokyklą, kad nepasakoja tėvams, kaip jam ten sekasi, kad apskritai yra vienišas. Užuot ėjęs miegoti, Eliotas apsiauna guminius batus ir išeina į naktinį kiemą, kur šviečia mėnulio pilnatis, tįsta ilgi medžių šešėliai. Berniukas leidžiasi į tolumoje stūksantį tamsų mišką pažinti jo paslapčių. Miške visai nebaisu, jis magiškas, ir čia tampa aišku, kodėl Pierre’as-Lucas Granjonas ėmėsi adatinio ekrano, suteikiančio galimybę sukurti tokius švelnius, apgaubiančius ir tirpstančius šešėlius, tokį begalinį mėnesienos gradacijų skaičių, mėnesienos spindulių sukurtus takus ir jautriai virpančius akcentus, toje šviesoje išryškėjančias pūkuotas medžių lajas ir po pilnatimi šviečiantį ežerą, kad žiūrovas panardinamas į stebuklingą ir užburiančią vaizdų nirvaną. Vaikas į naktinį mišką eina ne bijodamas, o su šypsena ir tikėdamasis stebuklų. Magija prasideda netrukus. Eliotas sutinka mažą keistą padarą su aštria nosyte, uodega ir stačiomis ausimis. Padarėlis tarsi vaikas labai susirūpinęs ir nedrąsus, nuolat klausinėja, lengvai puola į neviltį, tempia už rankos ko nors pažiūrėti, taip pat reikalauja pagalbos. Paprašydamas pakelti jį į medį, jis iškelia rankas kaip vaikas į Eliotą, kuris dabar tarsi pasijunta suaugusiu žmogumi, nes turi apsispręsti, paguosti, padėti kitam, ir tai labai svarbi transformacija jo gyvenime. Šiame filme žiūrovai pamatė daug stebuklų, bet pagrindinis stebuklas yra šis mažas padarėlis ir savaip suaugęs Eliotas, jųdviejų draugystė ir švelnumas, kuris iškart giliai įsiskverbia į širdį.

Senojo išradimo atgimimas

Adatinį ekraną ir šią visiškai alternatyvią animacijos kūrimo technologiją sukūrė garsieji kino klasikai Aleksandras Aleksejevas ir Claire Parker. Aleksejevas, būdamas graveris, siekė sukurti animuotą graviūrą. Dirbant tiesiai ant varinės plokštės filmo kūrimas jam būtų trukęs visą gyvenimą. Taigi kartu su Parker jis išrado visiškai naujo principo animacijos kūrimo sistemą. Sukonstravę pirmą didelį adatinį ekraną, Aleksejevas ir Parker 1931 m. pradėjo dirbti prie poetinio filmo „Naktis ant Plikojo kalno“ („Une nuit sur le mont Chauve“, 1933) pagal kompozitoriaus Modesto Musorgskio muziką, kuriame pasakojama apie naktinę raganų puotą vasaros saulėgrįžos metu. Iki šiol veikia tik du šių išradėjų pagaminti ekranai: vienas priklauso NFB (Kanados nacionalinei kino tarybai), o kitas – CNC (Prancūzijos nacionaliniam kino centrui). 

Darbas su adatiniu ekranu vyksta tamsoje, ekraną apšviečia tik vienas projektorius, orientuotas 45 laipsnių kampu. Ekranas sudarytas iš 277 000 baltų vamzdelių, ant kurių krintantys manipuliuojamų adatėlių šešėliai suformuoja juodos ir baltos spalvų variacijas, sukuriami proporcingi ir harmoningi šešėliai. Filmuojant šiuo būdu įmanoma sukurti vaizdų iliuzijas, kurių neleidžia kiti metodai, pavyzdžiui, aplinka ar personažas gali lengvai išnykti ir vėl pasirodyti tame pačiame kadre. Apie šias galimybes kalbėjo ir Granjonas: „Kurdamas „Naktinius batus“, bandžiau visapusiškai pasinaudoti ekrano ypatumais. Pavyzdžiui, vaikas tolsta nuo negyvo medžio – staiga aplinka dingsta ir atsiranda kitas personažas. Pasitelkiant adatinį ekraną sukuriamas neprilygstamas vaizdų perėjimo sklandumas. Yra dar vienas kadras, kuriame du veikėjai, atrodo, išnyra iš tamsos ir pamažu pasirodo kadre. Pavyzdžiui, jei būčiau naudojęs lėles, tai būtų buvę sunkiau pasiekti. Adatinis ekranas leidžia sukurti tokius vaizdus, kurių kitaip negalėčiau sukurti. Toks šviesos ir šešėlių formavimo būdas nepaprastai magiškas. Visiškai pamirštu piešinio liniją, pirmiausia galvoju apie formą, kurią tiesiogiai lipdau šviesa, naudodamas visus pilkos spalvos atspalvius.“

Stebėdamas pastaraisiais metais nuolat augantį adatinių ekranų filmų lygį ir populiarumą (pvz., Michèle Lemieux filmai, 2023 m. Ansi festivalio konkursinėje programoje rodytas režisierės Clémence Bouchereau animacinis filmas „Purpurinis sezonas“ („La saison pourpre“)), įsitikinau, kad ši technika sulaukė ne tik animacijos festivalių žiuri ar kritikų, bet ir žiūrovų įvertinimo. Granjono „Naktiniai batai“ savo jautriu temos atskleidimu, estetiška ir nepaprastai įtaigia animacija nusipelnė pačių aukščiausių apdovanojimų. Filmo autorius, savo išpuoselėtą režisūrinę kalbą ir ryškią charizmą išugdęs ankstesniuose darbuose, kuriuos nufilmavo lėlinės animacijos technika, kino ekranus praturtino dar vienu animacijos šedevru.

Ugo Bienvenu „Arko“

Ansi „Kristalu“ apdovanotas klasikinio stiliaus ilgametražis animacinis filmas „Arko“ dar sykį parodė, kad klasika yra labai gyvybinga ir jaudinanti, puoselėjanti gilias idėjas ir kurianti santykius tarp žmonių. Prancūzų režisieriaus ir iliustratoriaus Ugo Bienvenu debiutinis filmas „Arko“ – žavinga istorija apie paauglių draugystę, kuri perteikia meditaciją apie ekologinę katastrofą. Filmo premjera įvyko Kanuose kaip specialusis seansas, o Ansi festivalyje jis pelnytai atsidūrė konkursinės programos viršūnėje. Jo prodiuserė Natalie Portman taip pat įgarsino vieną iš vaidmenų. 

„Arko“ herojus – dešimtmetis Arkas, kuris gyvena tolimoje ateityje, 2932 metais, dangaus platformų salose ir svajoja apie keliones laiku. Tai pavojinga. Keliauti įmanoma tik sulaukus 12 metų. Arkas nenori laukti, pavagia vyresnės sesers specialų kostiumą ir šoka nuo uolos į debesuotą bedugnę. Ir jo kaktoje sužimba žvaigždė... Jis nukrinta į praeitį, į 2075 metus. 2075 metais (gal jau ne tokioje tolimoje ateityje?) dešimtmetė Iris pamato iš dangaus krintančią vaivorykštę, kuri virsta sąmonę praradusiu berniuku, vilkinčiu vaivorykštinį kostiumą. O kas, jeigu vaivorykštės yra ateities vyrai ir moterys, atvykę pamatyti praeities? Mergaitė Iris turi jaunesnį brolį, todėl žino, kaip elgtis su berniukais, ir gali pasirūpinti paslaptingu nepažįstamuoju. Be to, Arko jau nusižiūrėjo keli keisti vyrai su vaivorykštės akiniais, ir protu nesuvokiama, kodėl mielą berniuką šie monstrai siekia suplėšyti! Taigi Arko atsiduria Iris namuose ir ji bando padėti berniukui grįžti namo. Jų nuotykiai vyksta kritiniu Žemės istorijos laikotarpiu ir tampa pamoka abiem vaikams apie gamtos pasaulį ir ilgalaikį prasmingų ryšių poveikį. 

Mokslinės fantastikos rašytojai dažnai rodo mirštantį pasaulį, ateitį, kurioje beveik visada neįmanoma gyventi ir išlikti. Laikai, kuriais gyvename, sudėtingi ir sunkūs. O ši istorija suteikia vilties ir kviečia įsivaizduoti ne pasmerktą rytojaus pasaulį, bet tokį pasaulį, kuriame gera gyventi. „Arko“ siekia įkvėpti veiklai ir atsikratyti nevilties, teigdamas, kad pats galingiausias įrankis, kurį gali pasitelkti jaunosios kartos kūrėjai, yra jų vaizduotė.

Tiek apie du pagrindinius Ansi laimėtojus. Festivalyje buvo daug kitų puikių filmų, kurie pelnė prizus ir sužavėjo žiūrovus. Tai ir puikūs klasikiniai ilgametražiai, ir Vladislavo Starevičiaus sekėjo filmas, kuris tiesiog pribloškė savo stiliumi, tokiu artimu lėlinės animacijos pradininko kūriniams. Apie juos kitame straipsnyje.