Pagal užsienio žiniasklaidą
Rusų kino sąjungos „Kinosojuz“ nariai atsakė į ukrainiečių kinematografininkų kreipimąsi, kuriame buvo prašoma neleisti įsiplieksti kariniam konfliktui tarp abiejų šalių. Ukrainiečių kino kūrėjai (tarp pasirašiusiųjų laišką – režisieriai Kira Muratova ir Romanas Balajanas, aktorė Larisa Kadočnikova, kritikas ir Ukrainos kinematografininkų sąjungos pirmininkas Sergejus Trimbačius) kvietė rusų kolegas „pasakyti „ne“ planams atskirti mūsų tautas, pasėti pyktį, kuris gali katastrofiškai atsiliepti ir mūsų didžiajam menui“.
Krėsle prie televizoriaus
Martinas Scorsese tapo tuo režisieriumi, kuris sutaiko skirtingas sinefilų kartas, priverčia laukti kiekvieno naujo jo filmo, kaip tai buvo senais laikais, kai visi laukdavo naujų Federico Fellini, Ingmaro Bergmano ar Andrejaus Tarkovskio kūrinių. BTV (13 d. 21.30) programoje pamatęs „Kietus vyrukus“ (1990), nusiteikiau nostalgiškai, prisiminiau tuos laikus, kai kino teatrai užsidarinėjo, o piratiškos naujų filmų vaizdajuostės būdavo tik improvizuotose nuomose. Filmą reikėjo suspėti pamatyti, kol ant jo nebus įrašytas kitas. Kokybė, žinoma, buvo prasta, bet iki šiol prisimenu, kaip žiūrėjau „Kietus vyrukus“ pirmą kartą.
Pagal užsienio žiniasklaidą
Krėsle prie televizoriaus
Televizija vis dažniau man asocijuojasi su prabanga. Nesijuokite. Didžiausia prabanga – laisvas laikas, o jo paprastai stinga. Prie televizoriaus prisėdu, kai jo staiga atsiranda. Tada jaučiuosi lyg koks turtuolis, kuris gali nieko neveikti ir stebėti margus vaizdelius. Suprantu, kad skamba absurdiškai. Logiškai sektų, kad Lietuvoje yra daugybė turtingų žmonių, kurie dienas ir naktis leidžia prie televizoriaus, o pastaruoju metu, kai kiekvienas kanalas turi daugybę įvairiausių pokalbių ir kitokių šou, – ir televizijos studijose, kur valandų valandas sėdi vertinimo komisijose arba susodinti ant laiptelių klausosi įžymybių diskusijų apie nieką. Atspėjote: kanalai taip pat turtingi, nes gali skirti neįtikėtinai daug laiko ne tik pokalbiams apie nieką, bet ir paties nieko gamybai. Sunku patikėti, kad kadaise televizijos paprasčiausiai nebuvo. Aš dar prisimenu. Tada žmonės vaikščiojo į darbą, kiną, šokius, pasimatymus, ir niekas nesibraudavo į jų šventą laiką.
Pokalbis su Nerija Putinaite
Pastaraisiais metais, ypač kai kalbama apie meną, pastebėjau tendenciją parodyti, kad sovietinis pasaulis buvo „normalus pasaulis“. Beveik normalus pasaulis. Sakoma, kad buvo kai kurių dalykų, prie kurių menininkai turėję prisitaikyti, jie gudravę, kartais apgaudinėdavę... Bet iš esmės tai buvęs normalus gyvenimas. Kai kada nurodoma, kad ir šiandien esą vienokių ar kitokių apribojimų menininkų kūrybai.
Atidaroma nauja ekspozicinė erdvė Vilniaus dailės akademijos Naujųjų rūmų pirmajame aukšte (Malūnų g. 5)
Naujos ekspozicinės erdvės „5 Mills“ („5 malūnai“) atidarymas Vilniaus dailės akademijos Naujųjų rūmų pirmame aukšte įvyks vasario 27 d. 18 val. grojant grupėms „Baltasis kiras“ ir „Garbanotas bosistas“.
Ekspozicinė erdvė „5 Mills“ suteikia daug vilčių ypač Vilniaus dailės akademijos studentams. Galerija kuriama VDA grafikos katedros vedėjos Marijos Marcelionytės-Paliukės ir magistrantės Mildos Dainovskytės iniciatyva. Erdvės pavadinimo idėja, gimusi iš konkretaus adreso, nėra tik pagalbinis orientyras lankytojui, miesto svečiui, – tai nuoroda į beįsisukantį procesą.
Pagal užsienio žiniasklaidą
Italų režisierius Matteo Garrone 2008 m. išgarsėjo Roberto Saviano knygos „Gomora“ ekranizacija. „Gomora“ buvo apdovanota Kanų Didžiuoju prizu ir Europos kino akademijos apdovanojimu geriausiam metų filmui. 2012 m. Kanuose rodytas jo naujausias filmas „Reality“ tokio atgarsio jau nesulaukė. Šį pavasarį Romoje Garrone filmuos savo pirmąjį filmą anglų kalba. Tai bus „Pasakų pasaka“ („The Tale of Tales“), kurioje pagrindinius vaidmenis kurs Vincent’as Casselis ir Salma Hayek. Šios istorinės fantazijos pagrindas – trys pasakos iš Giambattistos Basile’s knygos „Lo cunto de li cunti“.
Krėsle prie televizoriaus
Prieš kelerius metus jauno amerikiečių režisieriaus Behno Zeitlino filmas „Pabaisos iš laukinių pietų“ (LRT kultūra, 26 d. 21 val.) sulaukė didžiulio atgarsio: filmą apdovanojo Sandanso ir Kanų kino festivaliai, režisierius buvo lyginamas su didžiausiais kūrėjais. Pasakojimas apie šešerių metų mergaitę Hašpupę (Quevenzahné Wallis), kuri kartu su mirštančiu tėvu gyvena nuo pasaulio vandens atskirtame kaimelyje Misisipės deltoje, – tai šiuolaikinė pasaka apie gyvenimą po katastrofos. Filme ji tiesiogiai neįvardijama, nors veiksmo vieta iškart primena matytus televizijos reportažus, o dekoracijos buvo sukurtos iš nuo Katrinos uragano nukentėjusio miestelio liekanų. Studijų metais Zeitlino suburta vienminčių grupė „Court 13“ į Luizianą persikėlė dar 2007-aisiais, kai režisierius kūrė trumpametražį filmą apie nuo uragano nukentėjusiųjų artimuosius.
Pagal užsienio žiniasklaidą
Vienas garsiausių Irano kino režisierių Mohsenas Makhmalbafas, gyvenantis emigracijoje, pradėjo rengtis naujausio filmo filmavimui Tbilisyje. „Prezidentas“ bus pirmasis jo vaidybinis filmas po penkerių metų pertraukos. Tai pasakojimas apie diktatorių ir jo anūką, kuris nori pažinti paprastų žmonių gyvenimą ir surengia valstybės perversmą. Vienas iš filmo prodiuserių yra vokiečių režisierius Werneris Herzogas.
Krėsle prie televizoriaus