Ironiškoji Faina Ranevskaja yra sakiusi, kad egzistuoja du iškrypimai – lauko ledo ritulys ant žolės ir baletas ant ledo. Pastarojo šią savaitę būta daug, bet tai ne vienintelė priežastis, kodėl atsidaręs televizijų atsiųstas programas atsidusau. Filmus televizijos kartoja bedieviškai, tačiau dešimtą kartą rašyti net apie pačius genialiausius neįdomu. Tada renkuosi tuos, kurie pretenduoja žiūrovams paaiškinti, kodėl verta elgtis gerai ir teisingai. Tiesą sakant, vis labiau kalbančių žmonių žurnalais virstančios televizijos kalba apie tą patį, nes pokalbiai su laidų herojais pamažu tampa patarimų rinkiniu. Kartu su laidų vedėjais prie stalų ir staliukų, ant kėdžių ir sofučių susėdę garsiais laikomi žmonės rimtu veidu kalba apie save, dalijasi valgių receptais ir prisiminimais, moko, kaip ieškoti Dievo, nepaisyti paso, „realizuoti save“, gyventi kaime ir kitokių gudrybių. Yra ir tokių, kurie moko mylėti tėvynę. Ir taip nuo ankstyvo ryto su retomis pertraukomis žinioms ar sporto transliacijoms.
Tiesą sakant, stebint, kas vyksta televizoriaus ekrane, dažnai apima svetima gėda, kaip kad sekmadienį žiūrint žinių reportažą iš Šiaulių arenos apie Šiaulių vyskupijos šeimų šventę, kurioje pirmoji pora atnaujino santuokos įžadus. Bet panašiais atvejais visada sakau sau, kad tokia yra tikrovė, kurioje gyvenu, ir neverta nuo jos bėgti, o pasiilgti profesionalų diskusijų apie idėjas, šalies situaciją, ateities vizijas, kurių neturi mėgstantys pasipuikuoti galia politikai, – taip pat yra žmogiška. Nuo panašaus ilgesio nepabėgsi kaip nuo televizoriaus. Gal todėl ne vienas bando ieškoti įkvėpimo svetimuose gyvenimuose.
Roaldo Amundseno vardą dar žino dažnas, net jei nelabai sugeba paaiškinti, kad tai pirmas žmogus, pasiekęs Pietų ašigalį, keliautojas, humanistas, kurio vardu pavadintas pasas XX amžiuje išgelbėjo ne vieno karo ar revoliucijos pabėgėlio gyvybę. Espeno Sandbergo filmas „Amundsenas“ (LRT, šįvakar, 12 d., 22.45) norvegų tyrėjo ekspedicijoms skiria palyginti nedaug laiko, nes labiau gilinasi į tai, koks Amundsenas (Pål Sverre Hagen) buvo kasdienybėje ir kaip atsitiko, kad jam pavyko įgyvendinti tai, kas daugumai atrodė neįmanoma. Stebime skirtingus gyvenimo įvykius, užgrūdinusius Amundseną fiziškai, bet kartu sugriovusius jo psichiką ir palikusius daug kartėlio, kurio nepavyko atsikratyti iki mirties. Matome keliautojo, kurį siejo saldžiai kartūs santykiai su ekspedicijas iš dalies finansavusiu broliu Leonu, romaną su kanadiete Bess Magids. Matome, koks jis buvo asmeniniame gyvenime ir koks laive, kai situacija reikalavo greito sprendimo. Amundsenas svajojo atrasti naujas žemes. Savo tikslui jis paaukojo šeimos ryšius, draugystę, viso gyvenimo meilę. Jo laukė ledo dykumos, nežmoniškas šaltis, audros ir amžinas įšalas.
Vis dėlto abejoju, ar „Amundsenas“ yra pamokantis filmas. Užtat Scotto Waugh „Žemiau 6. Kalno stebuklas“ (TV3, 18 d. 22.30) – tikrai. Veikėjas, kurį suvaidino Joshas Hartnettas, – taip pat realus žmogus, jo istorija ir tapo filmo pagrindu. Baigęs sportininko karjerą ledo ritulininkas Erikas jau negali gyventi be adrenalino. Dabar jo ieško narkotikuose ir snieglenčių sporte. Kai kalnuose artėjant audrai uždaromos visos trasos, Erikas nusprendžia nusileisti paskutinį kartą ir patenka į mirtinus sniego spąstus. Jis supranta, kad pasiklydo. Lieka viltis, kad jį ras gelbėtojai arba jam pavyks išgyventi 40 laipsnių šaltyje.
Filmas prasideda užkadriniu herojaus monologu. Prisistatęs jis iškart pacituoja Bibliją ir tampa aišku, koks tai bus kinas, mat „Žemiau 6. Kalno stebuklas“ – demonstratyviai pamokantis religinis filmas apie nusidėjėlį, kuris išgyveno ir grįžo į doros kelią, nes motina (Mira Sorvino) už jį meldėsi. Nors artėjant filmo kulminacijai Erikas jau nebegalėjo net šliaužti – jo koja gangrenavo, o jėgų liko vis mažiau. Jokios ironijos, jokių abejonių – tai labai rimtas, nuoširdus ir naivus filmas. Žinoma, skirtas ir visokių šeimų švenčių dalyviams. Kita vertus, „Žemiau 6. Kalno stebuklas“ įrodo neišmanėliams, kad reikia klausytis orų prognozių, gerbti gamtą, mamą ir, žinoma, Dievą, nuo kurio viskas priklauso.
Pagarbos mamai nestinga Raphaelio Balboni ir Anne Sirot filmo „Įsimylėję gyvenimą“ (LRT Plius, 18 d. 21.33) herojams Aleksui su Noemi. Jie norėtų turėti kūdikį, bet viskas komplikuojasi, kai elegantiškai ir charizmatiškai Alekso mamai diagnozuojama Alzheimerio liga. Būdama šešiasdešimt šešerių ji tampa tikruoju poros kūdikiu. Įkvėptas tikrų įvykių filmas „Įsimylėję gyvenimą“ – tai lyg gyvenimo situacijų rinkinys, bet stebimas geranorišku žvilgsniu. Kino filme gal ir nedaug, bet įsimena motiną vaidinanti Jo Deseure ir užuojauta šios dramos veikėjams.
Jono Lucaso ir Scotto Moore’o filmo „Blogos mamos“ (TV3, 15 d. 22.30) herojė Emi (Mila Kunis) – ideali žmona, puiki motina, daranti sėkmingą karjerą. Ji turi du vaikus, šunį ir vyrą, kuris tarsi ir dirba, bet didžiąją laiko dalį praleidžia ant sofos. Emi nieko nespėja, tačiau pažintis su vieniša mama Karla (Kathryn Hahn) ir užguita namų šeimininke Kiki (Kristen Bell) privers ją iš naujo pažvelgti į pasaulį ir savo vietą jame. Užuot kompleksavusi, Emi nusprendžia numoti į viską ranka ir su naujomis draugėmis surengti sau šventę.
„Blogos mamos“ pasirodė 2016 m., kai jau tik tinginiai nekalbėjo, esą Holivudas feminizuojasi. Filme yra viskas, ko reikia šiuolaikinei komedijai „suaugusiesiems“, – besišlapinančios moterys, lesbietiški bučiniai ir net viena nuoga mergina, – bet siaubingai stinga originalumo. Užtat seksizmas liejasi per kraštus. Vyrai filme (išskyrus vieną) – infantilai, idiotai, smurtautojai ir ožiai. Jie domisi tik savimi, darbe užsiima niekais, todėl gali skirti daug laiko namams ir vaikams. Pamenu, videotekų laikais panašūs filmai buvo vadinami „gyvenimiškais“. Toks apibūdinimas tik patvirtina, kad pasakos apie Pelenę – pačios tikroviškiausios.
Jūsų – Jonas Ūbis
