Prieš dvejus metus Rusija užpuolė Ukrainą. Nuo tada karo vaizdai kasdien mirga televizoriaus ekrane, bet iki šiol prisimenu užplūdusį siaubą, stebint rusų tankų judėjimą link Kijivo, griūvančius namus, Charkivo ir Kijivo metro pasislėpusius žmones ir Svyatoslavą Vakarchuką iš „Okean Elzy“, dainuojantį bombarduojamo Mariupolio gatvėse. Nežinau, ar jo daina pateko į Mstyslavo Chernovo filmą „20 dienų Mariupolyje“ (TV3, 24 d. 22 val.), bet filmo laukiu. Ne tik todėl, kad jis jau apdovanotas Amerikos režisierių gildijos premija, Britų kino ir televizijos meno akademijos premija BAFTA, nominuotas „Oskarui“ ir tapo žiūrimiausiu dokumentiniu filmu Ukrainos istorijoje.
Filme rodomos karo pradžios dienos, kurias žurnalistas Chernovas kartu su savo kolegomis iš „Associated Press“ praleido apsiaustame Mariupolyje. Fiksavo visą karo siaubą, ištikusį miestą ir jo gyventojus. Tai truko iki kovo 15-osios, kai jie buvo priversti palikti Mariupolį humanitariniu koridoriumi. Filmo kūrėjams padėjo vienas jo herojų – policininkas Vladimiras. Jis rizikavo savo ir šeimos gyvenimu, kad pravestų žurnalistus su paslėptomis kameromis, kietaisiais diskais, failų originalais per penkiolika Rusijos „blokpostų“. Chernovas prisipažino suprantantis, kad visus galėjo ištikti Manto Kvedaravičiaus, bandžiusio išvažiuoti iš Mariupolio tuo pačiu keliu, likimas. Interviu BBC Chernovas sakė, kad per tuos dvejus metus filmas įgijo naujų sluoksnių ir nebėra tik filmas apie Mariupolį: „Jis tapo visų per pastaruosius dvejus metus Rusijos sugriautų Ukrainos miestų simboliu.“
Šią savaitę televizijos rodo daug filmų apie Ukrainą, bet iš jų išskirčiau ir kolektyvinį lietuvių autorių „Laišką Ukrainai“ (LRT Plius, šįvakar, 23 d., 21.30; LRT, 25 d. 00.00 val.). Jame – jautriai užfiksuotos pirmosios Ukrainos palaikymo valandos Lietuvoje, čia prisiglaudę karo pabėgėliai, žmonės, kurie jaučia pareigą rinkti aukas, remti karius, globoti pabėgėlius, dalintis su jais viskuo. Tai savaip įkvepiantis filmas, nes rodo, kiek daug gali paprasti žmonės, kai jie sugeba susivienyti bendram tikslui. Bet kartu ir kokie bespalviai yra lietuvių politikai jų fone. Ryt LRT visą dieną garsiai – populiariosios muzikos ir lietuviškų popso žvaigždžių koncertais – užbaigs akciją „Radarom“.
Ilgąjį šventinį savaitgalį dalis tautiečių stebėjo „Eurovizijos“ finalą, nesibaigiančias krepšinio rungtynes, klausėsi iškilmingų politikų kalbų ir džiaugėsi lietuvių plaukikų rekordais kažkur Dubajuje. Dalis sekė Aleksejaus Navalno mirties dramą. Kolonijoje už Arkties rato nužudytas svarbiausias Putino priešas buvo prisimintas ir mitinge Vilniuje. Navalno mirtis žadina daug klausimų apie jo aukos prasmę ir amžinai tylinčią rusų liaudį, abejingai stebėjusią ne vienus metus trukusį politiko žudymą.
Abejingumas prievartai, svetimai mirčiai, nenoras atgailauti ir pripažinti savo kaltes – svarbi Lauryno Bareišos filmo „Piligrimai“ (LRT, 25 d. 21.53) tema. Filmo herojai Indrė (Gabija Bargailaitė) ir Paulius (Giedrius Kiela) negali susitaikyti su mylimojo ir brolio nužudymu. Jie važiuoja į miestelį, kuriame buvo žiauriai kankinamas ir mirė Matas. Žudikas jau nuteistas ir kali, bet žaizdos negyja. Indrė ir Paulius žingsnis po žingsnio atkuria Mato kelią iš oro uosto į mirtį. Pamažu aiškėja, kad ne vienas miestelio gyventojas buvo nusikaltimo liudininkas, tačiau niekas nesustabdė žudiko, nepranešė apie tai, kas vyksta, policijai. Dauguma jų iki šiol tyli ir nepripažįsta savo kaltės. Bareiša nemoralizuoja, neanalizuoja socialinių nusikaltimo aplinkybių ar žudiko priešistorės. Jis gilinasi į Indrės ir Pauliaus psichologinę būseną, rodo jų piligrimystės poveikį miestelio gyventojams, tačiau tada supranti, kad ne tik miestelis, bet ir jų pasaulis niekad nepasikeis.
Geriausias vaistas nuo užplūstančios nevilties dažnai yra pasakos. Nežinau, ar tos, kurias žadu rekomenduoti, padės, tačiau pabandyti verta. Populiaraus aktoriaus Louis Garrelio filmas „Tas naujas pasaulis“ (LRT Plius, 29 d. 21.33) – ekologinė fantazija tėvams ir vaikams. Abelis (pats Garrelis) ir Mariana (Laetitia Casta) supranta, kad trylikametis sūnus Žozefas (Joseph Engel) slapta išparduoda vertingiausius daiktus – dizainerių drabužius, kolekcinius laikrodžius, brangius vynus... Bet paaiškėja, kad tokių kaip Žozefas visame pasaulyje yra šimtai. Vaikai susivienijo, kad įgyvendintų paslaptingą projektą. Tiksliau, kad išgelbėtų planetą nuo ekologinės katastrofos ir sukurtų jūrą Sacharoje. Neatsitiktinai originalus filmo pavadinimas skamba „La Croisade“ – „Kryžiaus žygis“.
Garrelis rodo pasaulį vaikų akimis. Ir tai gana liūdnas vaizdas. Suaugusieji užsiėmę savo reikalais, darbais, santykiais, daiktais. Už viso to vizualinio gyvenimo triukšmo sunku pastebėti, kad kažkas vyksta ne taip. Galima sakyti, kad Garrelis idealizuoja vaikus, rodo juos kaip didvyrius, bet tai vis tiek vaikai. Jie mokosi gyventi, draugauti, įsimylėti. Pasaulį turėtų gelbėti jų tėvai.
Nuo tada, kai būdamas paauglys perskaičiau „Grafą Montekristą“, mėgstu pasakas apie kerštą. Apie tai ir Martino Campbello filmas „Žudikų kodeksas“ (TV3, 28 d. 22.30). Jis prasideda 1991-aisiais, kai svarbią užduotį Azijoje vykdantis samdomas žudikas Mudis (Samuel L. Jackson) viename name randa kelis vietinių banditų lavonus. Nusikaltėlius pribaigė mergaitė, kurią Mudis rado spintoje. Kas ji tokia ir kaip čia atsidūrė?
Praeis daug metų ir mergaitė taps savo globėjo keliais einančia Ana (Maggie Q). Ji ir pavojinga žudikė, ir retų knygų krautuvėlės savininkė. Kartu su Mudžiu jie vykdo sudėtingiausias užduotis. Tačiau gyventi tarp žudikų reiškia nuolat laukti smūgio į nugarą. Vienas toks taps Anai staigmena.
Jūsų – Jonas Ūbis
