Per žinias televizija rodo verkiančią moterį. Tai laimės ašaros, nes Lietuvai atstovaujanti ledo čiuožėjų pora Kaune vykusiame čempionate laimėjo bronzos medalį. Populiarioji kultūra nuolat primena, kad turime būti laimingi. Tuo mus nuolat įtikinėja psichologai, vadinamieji koučeriai, politikai, įvairaus plauko guru... Lyg egzistuotų konkretus laimingo žmogaus standartas – reikia tik jį atitikti. Kad ir patirti ekstazę džiaugiantis svetimais sporto laimėjimais.
Izraelio režisieriaus Niro Bergmano filmas „Štai ir mes“ (LRT Plius, 25 d. 21.33) kalba apie tai, kad neverta bet kokia kaina stengtis atitikti normos reikalavimus – laimę galima rasti ir už jos ribų. Režisierius pasakoja apie Aroną (Shai Avivi), kuris atsisakė menininko karjeros, kad galėtų prižiūrėti sūnų Urį (Noam Imber), šis yra autistas. Tik Aronui užtenka kantrybės ieškoti bendros kalbos su sūnumi. Pavyzdžiui, tik tėvas gali išmokyti sūnų nebijoti automatinių durų. Jie gyvena dviese, pasinėrę į savo kasdienišką rutiną, kuri skiriasi nuo mūsiškės. Netrukus ateis diena, kai Uris formaliai taps suaugęs ir privalės apsigyventi specialiuose globos namuose. Ar Uris tam pasirengęs? Tėvas mano, kad ne, bet gal jis pats nepasirengęs išsiskirti su sūnumi, juk jie abu yra priklausomi vienas nuo kito. Jie išsirengia į kelionę po Izraelį, kuri virs pabėgimu.
Bergmanas gimė 1969 m. Haifoje, užaugo netoliese įsikūrusiame menininkų kaimelyje Ein Hod, kuris vadinamas muziejumi po atviru dangumi. Mokykloje domėjosi menine fotografija, po tarnybos armijoje studijavo bibliotekininkystę Tel Avivo universitete, mokėsi aktorių kursuose, rašė scenarijus. 1998 m. baigė Jeruzalės kino ir televizijos mokyklą, sukūrė per dešimt filmų. „Štai ir mes“ rodytas oficialioje Kanų kino festivalio programoje.
Režisierius yra sakęs, kad Aronui sunku pamatyti kitą gyvenimo kelią, ir klausė, gal nenoras skirtis su sūnumi slepia ir Arono praeitį, gina jį nuo būtinybės pasižiūrėti į save, įvertinti savo nesėkmes, savo gyvenimą.
Galimybė pakeisti gyvenimą, pradėti jį iš naujo, įgyti naują tapatybę ar atskleisti tikrąją, iš naujo atrasti ryšį su tėvais – vieni gajausių populiariosios kultūros mitų. Tėvas ir sūnus – Jameso D’Arcy filmo „Atsiminimai iš Italijos“ (TV1, 21 d. 22.55) veikėjai – įgyvendins panašų scenarijų. Robertas (Liam Neeson) ir jo sūnus Džekas (Micheál Richardson) bendrauja retai, gal labiausiai juos sieja vila Toskanoje. Patyręs finansinių problemų Džekas kreipiasi į tėvą – siūlo parduoti vilą. Abu nori kuo greičiau tai padaryti, pasirašyti dokumentus ir grįžti į Londoną. Bet atvykę į Toskaną pamato, kad vila virsta griuvėsiais. Kad galėtų ją parduoti, reikia rimto remonto, todėl tėvas ir sūnus priversti ilgiau likti miestelyje. Jiems padeda vietos gyventojai, restorano savininkė. Robertas ir Džekas pradeda suprasti, kad laikas čia bėga lėčiau, kad Toskana yra ta vieta, kur verta viską pradėti iš naujo... Neabejoju, kad panašių filmų matėte ne vieną ir ne du, bet ilgais, tamsiais ir šaltais žiemos vakarais įmanomų permainų pažadas gali nuskambėti gal net įkvepiančiai.
Cédrico Klapischo filmo „Gyvenimas tarsi šokis“ (TV1, 20 d. 23.10) herojės klasikinės balerinos Elizos (Marion Barbeau) laukia šviesi ateitis. Jau dabar jos pasirodymai vyksta pilnose salėse, ją giria kritikai. Bet viskas akimirksniu nutrūksta – užtenka mylimo žmogaus išdavystės ir rimtos traumos. Elizos pasaulis griūva. Klapischas rodo savo herojės kelionę į išgijimą – fizinį ir psichinį, kuris nuves Elizą į Bretanę, šiuolaikinio šokio trupę, padės atkurti santykius su tėvu ir su naujai atrasta savimi. „Atsiminimai iš Italijos“ ir „Gyvenimas tarsi šokis“ – geri pavyzdžiai, kaip kinas geba užsiimti psichoterapija ir dar kartą įtikinti, kad kiekvienas esame savo laimės kalvis. Juk susitapatinti su panašiais herojais visai nesunku.
Viesturo Kairišo, filmas „Sausis“ (LRT, 21 d. 23 val.) sugrąžins į tragiškos 1991-ųjų žiemos Rygą bei Vilnių. Devyniolikmetis pradedantysis kino operatorius Jazis kartu su draugais bando įgyvendinti svajonę kurti ambicingus filmus. Jazio tėvas laikosi komunistų partijos linijos, mama dalyvauja protesto mitinguose. Kiekvienas filmo veikėjas suvokia vis blogėjančią šalies situaciją, didėjančią prievartą. Socialinės ir politinės permainos yra ir pagreitinto jaunųjų filmo herojų brendimo fonas.
Sovietų sistema žlunga ir netrukus Jazis atsidurs Rygos ir Vilniaus barikadose – pasipriešinimo patirtis taps svarbiausiu jo brendimo momentu. Barikadose filmavo ir tada vienas populiariausių sovietų kino dokumentininkų Juris Puodniekas, kurio dokumentinis filmas „Ar lengva būti jaunam?“ iškart tapo kultinis. „Sausyje“ jis yra kito filmo veikėjo – režisieriaus (jį įsimintinai suvaidino Juhanas Ulfsakas) – prototipas ir Jazio pavydo objektas: jaunuolis jam pavydi savo draugės Anos dėmesio, todėl sausio 13-ąją atvyksta iš paskos į Vilnių.
Šis filmas – autobiografinis žvilgsnis į nepriklausomybės pradžią ir bandymas išsiaiškinti menininko vaidmenį vykstant permainoms. „Sausyje“ susipina daug temų – pirmoji meilė, draugystė, maištas, svajonės, menas, tėvo ir sūnaus santykiai, mirtis. Į vientisą mozaiką filme jas sulipdo lenkų operatorius Wojciechas Starońis – priklausomai nuo to, kas rodoma, stilizuodamas kadrą à la rupus dokumentinis kinas, pabrėždamas Jazio filmuotų vaizdų poetiškumą ar naivų jo norą prilygti Andrejui Tarkovskiui, kurdamas kupiną nerimo ir laukimo 1991-ųjų sausio atmosferą.
Jūsų – Jonas Ūbis
