Prancūzas Bruno Dumont’as – vienas svarbiausių Europos kino autorių. Režisieriaus filmas „Jos vardas Prancūzija“ (LRT Plius, 22 d. 21.33) – tai pikta šių dienų medijų pasaulio, politikos viršūnių satyra, kurios heroje tapo televizijos žurnalistė Frans. Originalų filmo pavadinimą „France“ galima perskaityti ir kaip šalies pavadinimą, ir kaip herojės vardą. Tai tik pabrėžia Dumont’o balansavimą tarp satyros ir tragikomiškos istorijos, juolab kad aristokratiška Frans pavardė „de Meurs“ taip pat sukelia asociacijų, priklausomai nuo to, kaip ją ištarsi. Vienu atveju bus galima traktuoti kaip „lieka“, kitu – kaip „miršta“, dar kitu – prisiminti posakį apie laikus ir papročius. Toks visą filmą trunkantis dviprasmiškas žodžių, vaizdų ir prasmių žaidimas Dumont’ui yra būdas išreikšti savo požiūrį į šiuolaikinę Prancūziją. Režisierius rodo absurdišką, nes gyvenančią pagal medijų ir socialinių tinklų taisykles, realybę ir net nebando slėpti, kad jos neapkenčia.
Léa Seydoux vaidinama Frans televizijoje veda autorinę laidą, filmuoja reportažus iš karo zonų. Filmas prasideda prezidento Emmanuelio Macrono spaudos konferencija. Joje Frans užduoda nepatogius klausimus (pabaigos titruose pažymėta, kad filme Macronas nedalyvavo – epizodas sumontuotas iš oficialių vaizdų). Taip Dumont’as iškart sako, kad jo filmas – tai klausimai Prancūzijai, kurioje melas ir veidmainiškumas tapo kasdienybės norma.
Bet iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad Dumont’as rodo žiniasklaidos žvaigždės istoriją, kurią galima padalyti į kelis aktus. Pirmajame – Frans kasdienybė, gražūs namai, vyras, nelabai sėkmingas rašytojas (Benjamin Biolay), sūnus ir ištikima asistentė (Blanche Gardin). Frans manieros, kalba, drabužiai – aukščiausio lygio, kaip ir jos laidos, kuriose formuluojamos svarbios visuomenei problemos. Bet visa tai lyg vitrina – Prancūzija nori save matyti būtent tokią. Režisierius leidžia žavėtis tobulais kostiumais bei jų spalvų gama, lyg sakydamas, kad Frans – tai tas Prancūzijos stiliaus įsikūnijimas, kurį formuoja „Louis Vuitton“, „Chloé“ ar „Dior“ mados namų reklama. Būtent tai ir paverčia Frans paprastų žmonių numylėtine. Asmenukė su Frans liudija jų dalyvavimą tame spindinčiame gyvenime, jų prancūzišką tapatybę. Perfrazuojant marksizmo klasiką, įžymybių ir vaizdų kultas tapo tikruoju opiumu liaudžiai.
Antrasis aktas – lyg holivudinės žvaigždės istorijos tęsinys: gatvėje Frans partrenkia motociklą vairuojantį arabą. Atrodytų, kad vieši atsiprašymai, lankymas ligoninėje ir ašaros – duoklė viešųjų ryšių taisyklėms, bet netrukus paaiškės, jog Frans jaučiasi kalta, kad nesugeba valdyti emocijų. Depresija, Alpių sanatorija, meilės romanas su naiviu lotynų kalbos dėstytoju tradiciniame pasakojime žada atgimimą, tačiau Dumont’ui visas tas Thomo Manno „Užburto kalno“ anturažas yra tik dar vienas būdas pasakyti, kad didžioji europietiškoji kultūros tradicija – tik negyva išnara, tik dar viena imitacija.
Paskui bus trečiasis aktas – Frans sugrįžimas į televiziją ir lemtinga profesinė klaida. Dumont’as tarsi sako, kad realybė jau nebeegzistuoja – ją pakeitė dirbtinė, kuriama pagal žiniasklaidos, kino, feisbuko taisykles. Ar gyventi joje patogiau, lyg ir atsako pati Frans, pabaigoje vėl grįžtanti prie „aktualių“ pokalbių, pavyzdžiui, su prievartautojo ir žudiko žmona. Frans kartu su savo žiūrovais nori suprasti tiesą. Tiksliau, visiems patiksiančią „tiesą“. Dumont’as pernelyg protingas, kad moralizuotų, gintų tiesą, orumą ir garbę. Tiesos niekam nereikia. Orumas ir garbė – senamadiškos sąvokos. Descartes’o ir Dumont’o Prancūzija mirė. Tegyvuoja Frans.
Matto Rosso „Šaunusis kapitonas“ (TV3, 17 d. 22 val.) taip pat kalba apie senojo pasaulio pabaigą, tik kitaip. Filmo herojus yra šešių vaikų tėvas Benas (Viggo Mortensen). Šeima gyvena miške, po atviru dangumi, toli nuo civilizacijos. Benas moko vaikus ne tik išgyventi ar medžioti, bet ir kvantinės fizikos, kalbų. Jis atvirai atsakinėja į klausimus, net jei penkerių metų duktė klausia, kas yra lytinis kontaktas. Vietoj „Hario Poterio“ vaikai skaito Eliotą ir Dostojevskį, klausosi Bacho ir vietoj Kalėdų švenčia litvakų palikuonio Noamo Chomsky gimtadienį. Bet psichiatrijos klinikoje nusižudo vaikų mama, todėl šeimai teks išsirengti į platųjį pasaulį – į jos laidotuves. Pakeliui teks susipažinti su kapitalizmu ir civilizacija.
Olivier Assayaso filmo „Kubos voratinklis“ (LNK, 20 d. 22.30) pagrindas – tikrais faktais paremta brazilų žurnalisto Fernando Moraiso knyga, bet Assayasui įdomu panagrinėti išdavystės ir patriotizmo klausimus iš individo perspektyvos, kai didvyriškumas gali tapti šeimos katastrofa. Vienas filmo veikėjų Kubos karo lakūnas Renė (Edgar Ramirez) 1990-aisiais pabėga į JAV. Kuboje lieka žmona (Penelope Cruz ) ir dukrelė. Renė bendrauja su Floridoje įsikūrusia išeivių organizacija, siekiančia nuversti Fidelio Castro režimą. Netrukus į JAV pabėga ir kitas pilotas. Chuanas (Wagner Maura) kariavo Angoloje ir greit užmezga kontaktus su amerikiečių žvalgyba. Kubos šnipai ne tik sėkmingai vykdo savo misiją, bet ir įtraukiami į pogrindinę prekybą kokainu.
Šventinis savaitgalis bus ilgas, perkrautas pompastiškų minėjimų ir skambių žodžių. Bus daug lietuviškų filmų. Šįvakar (LRT Plius, 16 d. 21 val.) verta prisiminti vieną jų – Karolio Kaupinio „Nova Lituania“. Nors filmo veiksmo laikas įvardytas, tai greičiau atskirais tarpukario istorijos faktais pagrįsta parabolė apie neįmanomą kitokią Lietuvą. Išeities tašku Kaupiniui tapo Kazio Pakšto idėja iškelti Lietuvą į kitą geografinę erdvę, kur šaliai nekiltų nuolatinė grėsmė būti okupuotai. Bet neverta ieškoti tiesioginių sąsajų tarp Pakšto ir filmo veikėjo Felikso Gruodžio (Aleksas Kazanavičius) ar tarp premjero Juozo Tūbelio ir Jono Servuso (Vaidotas Martinaitis). Realūs prototipai – tik laiko ženklai. Gruodis apsėstas idėjos sukurti atsarginę Lietuvą, jis neišmano politikos. Servusas, atvirkščiai, pernelyg gerai žino, kas ir kaip valdo Lietuvą, suvokia Prezidento (Valentinas Masalskis) logiką ir silpnumą. Ne todėl, kad būdamas premjeru rašė Prezidentui kalbas, o todėl, kad yra įžvalgesnis, išmintingesnis ir atsakingesnis. Servusas suvokia realią situaciją, nenori ir nesugeba jos keisti. Bet jis susidomi Gruodžio projektu.
Baldų prikimštuose interjeruose, valstybės įstaigų koridoriuose, universiteto auditorijose, net prabangiame restorane „Nova Lituania“ veikėjai, regis, jaučiasi nejaukiai, lyg būtų uždaryti sau svetimose moderniose erdvėse. Jos pernelyg sterilios, gal neatitinkančios, matyt, iš kaimo atsineštų įsivaizdavimų apie grožį ir jaukumą. Šitoje Lietuvoje (peršasi įtarimas, kad ji parodyta tokia, kokią ją mato Prezidentas) viskas lyg ir atrodo gerai: Kauną puošia modernūs pastatai, veikia funikulierius, amatų mokykloje mokosi paklusnūs vaikai, o universitetas spindi naujumu – jam antrina ir šviesūs studentų veidai. Šita nauja Lietuva baugina savo ankštumu, į ją negali prasiskverbti ir joje negali prigyti ne tik Gruodžio utopija, bet ir naujos idėjos. Todėl ji ir pasmerkta.
Jūsų – Jonas Ūbis
