Reportažai iš kreivų veidrodžių karalystės

Lietuviškų televizijų naujienos kartais primena reportažus iš kreivų veidrodžių karalystės. Štai socialdemokratų partijos vadovė kviečia balsuoti už dešiniųjų pažiūrų prezidentą, o liberalas Artūras Zuokas rinkimuose žada palaikyti radikalų nacionalistą. Štai dar kartą keičiasi nacionalinio stadiono Vilniuje koncepcija, nes už statybas atsakingos bendrovės darbuotojas kazino pralošė apie trisdešimt milijonų eurų, o naujasis Vilniaus savivaldybės gelbėtojas statybų magnatas akivaizdžiai mėgaujasi savo didvyriškumu. Tarnybinės etikos taisykles pažeidęs šalies vadovas aiškina, kad jis nieko nepažeidė ir visada buvo artimas kultūrai. Pastarosios sąvoka, regis, nelabai aiški net tą kultūrą valdantiems ar skleidžiantiems, nes vis mažiau jos vartotojų ir gamintojų geba atskirti pramogą nuo kultūros. Manau, kad čia ir slypi eurovizijų, lietuviškų serialų, raudonųjų kilimų ir kitokių švenčių „popse“ iki ausų panirusios mūsų visuomenės esmė, juolab kad vienas ar kitas populiariosios kultūros įvykis vis dažniau įgyja politinį kontekstą. Tačiau pažinti žmogų ir pasaulį gali išmokyti tik aukštąja vis dar vadinama kultūra.

Tuos trisdešimt milijonų pradanginęs verslininkas kada nors taps lietuviško filmo herojumi, o kol kas siūlau prisiminti Roberto Luketico filmą „21“ (TV3, 12 d. 22.30). Jo herojus Benas (Jim Sturgess) baigia prestižinį Masačusetso technologijos institutą (MIT) ir nori tęsti studijas Harvarde, bet neturi nei pakankamai pinigų, nei kitokių akivaizdžių privalumų. Šansą praturtėti pasiūlo profesorius Mikis Rosa (Kevin Spacey). Dalyvauti jo specifiniame būrelyje reiškia atlikti sudėtingas matematines operacijas, tiksliau, lošti Las Vegaso kazino. Filmo pagrindas – reali istorija ir‚ priešingai nei lietuvių verslininkas, MIT studentai kazino išlošė kelis milijonus dolerių.

Priklausomybių būna įvairių. Michaelo Mohano filme „Vujaristai“ (LNK, 14 d. 22.30) jauna pora pradeda domėtis intymiu priešais gyvenančių kaimynų gyvenimu. Nekaltas smalsumas netrunka peraugti į nesveiką priklausomybę. Kaip ir „21“, šio filmo autoriai neišvengė didaktikos ir moralizavimo. Bet panašius filmus mėgsta dauguma žiūrovų – jie padeda patikėti ir net didžiuotis savojo padoraus gyvenimo teisingumu. Tai mielai išnaudoja ir prancūzų komedijų kūrėjai. Galima sakyti, kad jie remiasi klasikos patirtimi, juk dar Liudviko XIV laikais komedijų autoriai tyčiojosi iš ribotų miesčionių, aristokratų ir net pasipūtėlių valdovų. Kartais žiūrėdamas į lietuviškų gyvenimo būdo laidų herojus ir vedėjus prisimenu Molière’o personažus – Tartiufą ar miestelėną bajorą ir jų tarnus. Prancūzų komedijų autoriai moka juoktis iš savo miesčionių, nors tai kartu ir pagrindiniai jų žiūrovai. Todėl be konformizmo panašioje situacijoje neapsieisi.

Tokia ir Valérie Lemercier komedija „Mari Fransin“ (LRT, 10 d. 22.45), kurioje režisierė suvaidino pagrindinį vaidmenį. Jos penkiasdešimtmetė herojė per labai trumpą laiką praranda vyrą (jis išėjo pas jaunesnę), darbą (laboratorijoje rasta asbesto) ir butą (kol vyks skyrybos). Todėl mokslininkė genetikė priversta keltis pas tėvus – tipiškus smulkiosios buržuazijos atstovus, kurie vis dar mato ją kaip paauglę ir jaučia pareigą dukterį dresuoti. Tačiau Mari Fransin sutinka išsiskyrusį Migelį. Jis – geriausias šio provincijos miesto virėjas. Ir tai daug pasako, nes virėjų kultas vienija visus panašių filmų – košmariškų stereotipų, nejuokingų supaprastinimų, prastos vaidybos rinkinių – gerbėjus, nesvarbu, Prancūzijoje ar Lietuvoje.

Tokie filmai kaip Antonetos Alamat Kusijanović „Murena“ (LRT Plius, 15 d. 21.33) dabar vadinami brendimo (coming of age) kinu. Jų tema – paauglystė, pirmieji žingsniai į suaugusiųjų pasaulį, su tuo susijusios problemos ir dramos. „Murenos“ herojė septyniolikmetė Julija kartu su tėvais gyvena vienoje Kroatijos salų. Įtampa tarp nervingos Julijos ir despotiško tėvo vis didėja. Seno šeimos draugo atvykimas, kartu su juo namuose atsiradęs laisvės dvelksmas skatina Juliją priešintis tėvui. Rodydama savo heroję, atsidūrusią tarp prievartos ir geismo, režisierė pabrėžia merginos drąsą ir laisvės siekį. Kanų festivalyje „Auksine kamera“ už geriausią debiutą apdovanotos „Murenos“ vienas prodiuserių buvo Martinas Scorsese, o prancūzų kritikams filmas priminė Érico Rohmero kūrybą.

Tačiau brendimas Adrijos jūros pakrantėje „Murenoje“ susipina su neaiškia ateitimi ir klasiniais padalijimais. Apie pastaruosius kuria filmus keliomis Kanų „Auksinėmis palmės šakelėmis“ apdovanotas anglų režisierius Kenas Loachas. TV3 (11 d. 00.35) parodys 2019 m. pasirodžiusį jo filmą „Atsiprašome, neradome jūsų“. Loacho herojus lengva suprasti ir užjausti. Ne išimtis ir Rikas (Kris Hitchen). Jis sunkiai dirba, bandydamas įsukti savo verslą, o kol kas pristatinėja siuntas. Jo žmona Ebė (Debbie Honeywood) slaugo senus, neįgalius, paliegusius žmones. Jų gausu, tad socialinei darbuotojai tenka iškišus liežuvį lakstyti po miestą. Namams laiko lieka nedaug. Taip pat ir vaikams – žvitriai dukrelei ir paaugliui sūnui. Loachas – subtilus kasdienės rutinos stebėtojas, todėl patikėti herojų jausmais, jų meile ir problemomis visai nesunku.

Apie tai, kas taps jų dramos išeities tašku, kalbama ne viename režisieriaus filme. Riko darbdavys peržengs savo chamizmo ribas, klientai demonstruos panieką, ir filmo herojai pasijus bejėgiai prieš elementarų išnaudojimą. Socialinės dramos motyvus „Atsiprašome, neradome jūsų“ papildys pasakojimas apie šeimos ryšių eroziją. Kamerinės, puikiai suvaidintos Riko ir Ebės namuose filmuotos scenos, herojų pastangos išsaugoti žmogiškąjį orumą primins klasikinius neorealizmo filmus, ir turiu pripažinti, kad ne viena jų gali sužadinti užuojautą, empatiją ir skausmą. Gal todėl, kad tų žmonių realybė gerai pažįstama ne vienam mūsų.

Jūsų – Jonas Ūbis