Prieš savaitę, šeštadienį, atsinaujinusi lenkų „TVP Info“ tiesiogiai transliavo 79-ąsias Aušvico-Birkenau konclagerio išvadavimo metines. Svarbiausi iškilmių svečiai buvo apie dvidešimt gyvų buvusių kalinių. Iškilmės vyko barake, kuriame kalėjo Halina Birenbaum. Savo kalboje ji prisiminė, kaip 1944-aisiais eidama į darbą sandėlyje, iš kurio kalinių daiktai buvo gabenami į Vokietiją, sutiko ką tik į lagerį atvežtų Vengrijos žydų koloną. Juos varė į dujų kameras, bet atvykėliai to nežinojo. Vienas vyras tada penkiolikmetės Halinos paklausė, ar jau greit prieis vietą, kur jo žmona galės pamaitinti išalkusį kūdikį. Halina į jo klausimą neatsakė.
Toje vengrų žydų kolonoje galėjo būti ir Kornélio Mundruczó 2021 m. filmo „Evoliucija“ (TV1, 3 d. 23.05) herojė, nuolat sugrįžtanti į karo laikus. Jos duktė neturi laiko, o nuo nepakeliamos šeimos praeities bėgantis anūkas priverstas ieškoti savo tapatybės daugiakultūriame metropolyje – veiksmas vyksta Berlyne. Į tris epizodus padalytas filmas pasakoja apie kelias žydų kartas, susiduriančias su Holokausto trauma.
Teatro ir kino režisierius Mundruczó ne vienam įsiminė filmais „Delta“, „Baltasis dievas“ ar „Moters dalys“. Jo kūryba nuolat sulaukia prieštaringų vertinimų, bet filmai įstringa atmintyje. Jie dažnai susiję su didžiąja istorija, kuri braunasi į šeimos ar konkretaus žmogaus istoriją, ją griauna. Vengrų kinas niekad nesibodėjo teatrališkumo, simbolizmo, metaforų ar grotesko, bet kartu išliko realistiškas, rodydamas vidinį, intymų gyvenimą. Šią tradicija savaip tęsia ir Mundruczó.
Pastaraisiais metais jis dirba kartu su dramaturge, scenariste Kata Wéber. Po „Evoliucijos“ premjeros paklausta apie filmo sumanymą, Wéber sakė, kad jo atsiradimą paskatino motinos liga: „Jaučiau, kad noriu papasakoti apie išeinančią kartą. Apie paskutinius žmones, kurie yra istorijos apie Holokaustą nešėjai. <...> Pradėjau rinkti medžiagą ir po kurio laiko ja pasidalinau su mama. Mūsų pokalbis tapo scenarijaus dalimi. Dabar jį galima pamatyti filme – Evos ir Lenos scenoje virtuvėje. Dauguma žodžių ten yra mamos. Laimei, ji nebuvo konclageryje. Bet svarbūs jos prisiminimų fragmentai apie žydų gyvenimą po 1945-ųjų, komunizmo laikais. Dažniausiai tuo nesidomime, nes manome, kad tikroji trauma atsitiko anksčiau. Filme man svarbiausia buvo gyvenimo po Antrojo pasaulinio karo perspektyva, todėl ieškojau istorijų apie Holokaustą išgyvenusius kūdikius arba konclageriuose gimusius vaikus. Iš tų ieškojimų gimė pirmoji filmo dalis.“
Wéber mano, kad traumos ir tapatybės erdvėje nebūna akivaizdžių dalykų, todėl menas padeda suprasti, kokia viso to prasmė, ką pasirinksi, kokia kryptimi judėsi: „Mano kartai trauma yra atspirties taškas. Dirbame jausdami kaltę, su klausimais, kurie nuo mūsų nepriklauso.“
Tapatybės problemų kyla ir Davy Chou filmo „Sugrįžimas į Seulą“ (LRT Plius, 8 d. 21.33) veikėjai Fredei (Park Ji-min). Ji gimė Pietų Korėjoje, bet buvo įvaikinta prancūzų šeimos. Jau suaugusi moteris grįžta į Aziją pažinti savo šaknų. Ieškodama biologinių tėvų Fredė suvokia, kad korėjiečiams ji nėra nei korėjietė, nes nemoka kalbos ir nežino vietos papročių, nei prancūzė, nes jos veido bruožai rytietiški. Tačiau kultūrinis „nepritapimas“, buvimas tarp skirtingų kultūrų, regis, tik skatina merginą pažinti save. Ji kovoja dėl savo vietos naujoje tikrovėje. Kartu nuolat vyksta žaidimas su lūkesčiais ir stereotipais, nesvarbu, ar Seulo klubuose, baruose, ar prie šeimos stalo. Režisierius skatina žiūrovus suvokti kontrastų ir prieštaravimų kupino mūsų pasaulio niuansus. Manau, kad „Sugrįžimas į Seulą“ aktualus ir tiems, kam gyventi kaime gera, kas širdyje yra lietuvis, ir panašių stereotipų gerbėjams.
Jei Pietų Korėjos neužtenka, siūlau surizikuoti ir pasižiūrėti Tailando režisieriaus Prachya Pinkaewo „Šokoladą“ (BTV, 6 d. 21 val.). Tai pasakojimas apie Zin, kuri praeityje kovojo gaujų karuose, bet paliko kovas, kai įsimylėjo japonų gangsterį. Iš meilės jam gimė Zen (JeeJa Yanin). Mergaitei diagnozuotas autizmas, bet ji tobulai įvaldė kovų meną per televiziją žiūrėdama klasikines kovas. Kai Zen pradeda išnaudoti savo sugebėjimus, visos scenarijaus skylės tampa nesvarbios, nes kovų scenos puikios, režisieriui nepristinga humoro, jis gerai išnaudoja įvairias miesto erdves. Zen kovų stiliui būdinga fantazija ir lengvumas, net žiaurūs smūgiai pateikiami beveik baletiškai grakščiai.
Rašytojai taip pat patiria meilės dramų, todėl ir tampa filmų herojais. Neseniai kino teatruose rodyto Margarethe von Trotta filmo „Ingeborga Bachmann – kelionė į dykumą“ gerbėjams, ko gero, bus įdomu pamatyti kitą šio filmo veikėjo prototipo, šveicarų architekto ir rašytojo Maxo Frischo, meilės istoriją. Filmą „Grįžimas į Montoką“ (LRT Plius, šįvakar, 2 d., 22 val.) Volkeris Schlöndorffas sukūrė pagal autobiografinį Frischo romaną „Montokas“. Jo herojus garsus rašytojas Maksas Zornas (Stellan Skarsgård) iš Berlyno vyksta į JAV, į Montoką. Tai susiję su naujos knygos pristatymu. Bet jis turi ir kitą tikslą – susijungti su idealizuojama praeitimi, susigrąžinti prarastą laiką, atnaujinti ryšius su kadaise mylėta Rebeka (Nina Hoss). Kai Maksas pasirodo Rebekos namuose, ji neatrodo sužavėta, bet pasiūlo nukeliauti į Montoką, kur jie buvo kartu. Tada paaiškėja, kad Zornas nesugeba skirti praeities faktų nuo fikcijos, kurią pats sukūrė.
Kad nereikėtų knistis internete, pasufleruosiu: 1974-aisiais JAV Frischas susipažino su amerikiete Alice Locke-Carey ir kartu su ja praleido savaitgalį Long Ailende. Abu vėl susitiko 1980 m. ir gyveno kartu iki 1984-ųjų. „Montoką“ Frischas išleido 1975 m., ir tai, ko gero, svarbu, norint suvokti ne tik filmą, bet ir tai, kaip gyvenimas pasielgia su mūsų mintimis bei planais.
Jūsų – Jonas Ūbis
