Nendrės šlamėjimas

Suskubti apsilankyti Algirdo Šeškaus parodoje „Nendrės skaitymas“ skatino ne tik intriguojantis pavadinimas, bet ir – ne ką mažiau – noras pamatyti fotografo tapybą. Vis dėlto po parodos aplankymo pasitelkti „fotografo“, „tapytojo“ ir panašius įvardijimus ėmė atrodyti šiek tiek klaidinga. Vietoj jų, ko gero, tinkamiausia čia būtų „menininko“ sąvoka, šiuo atveju nurodanti ne apibrėžtumo stygių ar sąmoningą ambivalentiškumą, o gebėjimą prie to, kas rūpi, prieiti skirtingais būdais. Galbūt dėl to Šeškaus tapyboje galima įžvelgti tiek fotografijos, tiek tapybos tradicijų įtakas, susipynusias ir atsiskleidžiančias drauge. Šios ir kitos idėjos toliau aptariamos su parodos „Nendrės skaitymas“ kuratore Virginija Januškevičiūte.

Kaip klostėsi šios parodos rengimas? Kas konkrečiai motyvavo ją surengti? Algirdas Šeškus juk pirmiausia žinomas ne kaip tapytojas, o kaip fotografas. Man visuomet įdomu, kai menininkai kūryboje ima plėtoti kažką kita, nei tai, dėl ko jie jau yra pripažinti. Ar iš karto buvo nuspręsta rengti būtent tapybos parodą, o gal kuriam nors iš jūsų norėjosi įtraukti ne vien tik paveikslus?

Daug kam išties buvo siurprizas, kai Šeškus ėmė tapyti, taip pat ir man. Ir dar vienas siurprizas – kad jis ėmė tapyti jau ne pirmąkart. Ilgainiui vienas po kito į dienos šviesą grįžo prieš tris dešimtmečius jo kurti tapybiniai objektai, prieš penketą dešimtmečių kurta tapyba ant lentų, keletas kitų įvairiose kolekcijose buvusių paveikslų. „Visai neblogai, žiūrėk – dvigubas horizontas“, – atsiuntęs vieno marinistinio peizažo nuotrauką, pamenu, pakomentavo menininkas. Ilgainiui įpratau galvoti apie jį labiau kaip apie vaizdų kūrėją nei fotografą.

Menka paslaptis, kad jis nelabai mėgsta prisiminti ar juo labiau pasakoti savo biografiją. Pasirodo, pirmąkart pradėjo tapyti iškart po armijos, vėliau grįžo prie tapybos netrukus po to, kai padėjo į šalį fotoaparatą, apie 1985-uosius, ir tapė bent iki 1990-ųjų. Po daugybės kitų posūkių prieš daugiau nei ketverius metus vėl liovėsi fotografavęs ir vėl ėmėsi tapybos. Labai tikėtina, kad tapybos patirtis turėjo nemažai įtakos ir jo fotografinei raiškai.

Tikiu, kad platesnė Šeškaus kūrybos apžvalga dar laukia, o kiekviena personalinė jo paroda, kiekvienas kūrybos etapas yra tarsi atskiri sakiniai, kuriems būtina bent kartą suskambėti atskirai. Radvilų rūmų erdvėms šią parodą pirmąkart pasiūliau, ko gero, prieš dvejus metus, kai su muziejumi ruošėmės Rosalind Nashashibi parodai (Šeškui jos kūryba taip pat labai svarbi ir artima), tuomet ėmė ryškėti šio naujausio etapo kontūrai.

Šeškų įvardijate ne tik kaip žinomą menininką, bet ir kaip bičiulį. Gal papasakotumėte apie pažinties pradžią ir ankstesnį bendradarbiavimą.

Iš tiesų, man neįprasta kuruoti tapybos parodas, ir dėl šio atvejo tikrai kažkiek kalta bičiulystė su Šeškumi ar greičiau – dėmesys jo kūrybos visumai. Žvelgiu į jo tapybą pirmiausia kaip į ilgai jo plėtojamos meno praktikos dalį ir mane labai domina, kaip jis nutaria vienu ar kitu atveju elgtis su savo kūryba, kokius tam renkasi būdus ir formas.

Susipažinome, kai padėjau Raimundui Malašauskui įgyvendinti jo parodą „Fotofinišas“. Dar gana neseniai buvo pasirodęs pirmasis Šeškaus fotografijų albumas („Žaliasis tiltas“, 2009), ir Raimundas, netrukęs užsikrėsti visų mūsų entuziazmu (projektui ruošiantis dalyvavo gausybė žmonių), paprašė Gintauto Trimako nufotografuoti vieną knygos atvartų projekto kvietimui. Albumas išties buvo lyg tyčia sukurtas Raimundo projektui, kuris rėmėsi vaikystėje jo matyto Jaunimo teatro spektaklio idėja: spektaklyje tas pats personažas sutiko save skirtingais amžiaus tarpsniais, o Šeškaus fotografijos fiksavo kaip tik daugmaž tą laikotarpį, kada spektaklis buvo pastatytas. Pasirinktame atvarte du atletai, vyras ir moteris, demonstravo rytinės mankštos pratimus televizijos kamerai, nors kad atpažintum, kas ten vyksta, tikriausiai turėjai gyventi Sovietų Sąjungoje.

Man atrodo, tąkart skambinau Šeškui prašydama leidimo naudoti nuotrauką, ir gerai nepamenu kaip, bet matytis pradėjome nuolat. Juodu su Milda (jo žmona) be galo svetingi, jų kieme buvo pristatomos visos vėlesnės Algirdo knygos. Visi jomis besidomintys kuratoriai buvo svetingai priimami ir galėdavo valandų valandas leisti menininko archyve – gali iki šiol. Dažnai jam vertėjavau. Mus sieja visas kalnas bendrų draugų, pažinčių ir kelionių. Intensyviausi mūsų bendro darbo periodai – kūrinių atranka ir pasiruošimas parodai „TV“ Šiuolaikinio meno centre bei 2017-ųjų „Documentai“. O dabar – dvejus metus trukęs ruošimasis tapybos parodai. Ačiū Dievui, su Algirdu malonu bendrauti ir ne darbo reikalais, todėl galime drąsiai prisigalvoti ir neįgyvendinamų ar niekam nereikalingų dalykų, bet taip būna retai.

Kvietimu į mano kuruotą 12-osios Baltijos trienalės parodą 2015 m. tapo Šeškaus rankraštis – dalis jo knygos apie meno filosofiją juodraščio. Vėliau jis šią idėją metė ir paskiri užrašai niekad netapo knyga. Gaila, nes kartu su juo ir iš jo galima daug išmokti lankant ne tik parodas ar jo studiją, bet ir Atėnų šventyklas, arba nuolat geriant kavą toje pačioje vietoje. Pagrindinė tos ištraukos mintis buvo ta, kad menininkas neturi trukdyti menui ir kurti jam kliūčių, pavyzdžiui, „pūstis“ pats. Meno kūrinys Šeškui – gera forma, kurioje telpa daug meno.

Kažkur praeityje liko ir kita neįgyvendinta knyga, jo senosios fotografijos albumas pavadinimu „Paliaubos“.

Mano supratimu, parodoje augalas (nendrė) tampa kone protagonistu, kurio numanomas žvilgsnis pirmumą ir svarbą dalijasi su žmogaus / Šeškaus žvilgsniu. Galbūt žvilgsnio ir žiūros reikšmė čia pasireiškia dėl fotografijos praktikos? Atrodo, kad menininko tapyba įsilieja į posthumanistinį diskursą bei apmąsto Kitą ir kito numanomą žvilgsnį, kuris vis dėlto tegali būti siektinas, bet vargu ar kada pasiektas. Kiek, jūsų manymu, Šeškui rūpi toks įsijautimas į kitokią, nei savo paties, perspektyvą?

Savo klausimu iškeliate man tikrai nelengvą užduotį pabandyti apibendrinti Šeškaus kūrybos principus – nenustebkime, jei mano bandymas bus nevykęs ar jei galiausiai išsisuksiu! Jau matau, kaip Algirdas šypsosi linkėdamas sėkmės ir palieka mus vienus narplioti savo pačių susigalvotas problemas. Bet man, kaip ir jums, įdomu, kad jo kūryba išties tarsi pasitinka posthumanistinį diskursą, likdama gana nuosekli ištisus dešimtmečius.

Priešingai nei dauguma mums žinomų su posthumanizmu siejamų menininkų, jis mažai dalyvavo šiuolaikinio meno diskurse ir dar mažiau deda pastangų jam formuoti. Tačiau tokie posthumanizmo principai, kurie šiuo metu reiškiasi šiuolaikiniame mene, išaugo iš skirtingų kultūros ir minties tradicijų bei jų jungčių. Ne veltui Venecijos bienalėje Lietuvą šiemet pristatys Pakui Hardware ir Marija Teresė Rožanskaitė, už Šeškų dar bent dešimčia metų vyresnė menininkė.

Įsivaizduokime Šeškų pirmiausia kaip menininką, susiformavusį pokario laikotarpiu (ar greičiau karo – jis ne kartą yra pabrėžęs, kad karas Lietuvoje baigėsi tik sulig nepriklausomybės atkūrimu). Karo patirties įtaka meninei pasaulėžiūrai ne kartą aptarta, ir Šeškus, net fotografuodamas pačius trivialiausius siužetus, kažkaip neleido savo temoms susmulkėti. Patvoryje išsitiesęs girtuoklis, sena žydė lange, ordinais nusagstytos uniformos televizijos eteryje, signalinės raketos vietoj fejerverkų – tik patys ryškiausi epochos ženklai. Net be jų jo kūryba persmelkta tam tikro keistumo, kurį galbūt galima būtų pavadinti patirties susvetimėjimu, tam tikra disociacija. Net žmonės jo fotografijose vieną ar kitą dalyką veikia tarsi nepaisydami savęs. Jau vien tai man stipriai rezonuoja su karo tema.

O kartu – iš pastarojo meto man įdomiausi fotografiniai jo portretai, kuriuose užfiksuoti jo stebėti žmonės, paskendę savo mintyse ir kartu tarsi geriantys į save aplinką, kaip koks smėlis ar medžio žievė. Užvaldyti ramybės, dėmesio, meno kūrinio ar saulėkaitos, nugrimzdę į transą, tarsi užhipnotizuoti ir hipnotizuojantys. Šeškaus kūryboje disociacija turi daug veidų.

Manau, jis siekė būti tokiu pačiu fotografu, kaip girtuoklis buvo girtuokliu, o žydė – žyde. Kad ji žydė, beje, žinau iš Šeškaus – tikriausiai žinojo visas Vilnius. „Tai nebuvo teatras, todėl blogų spektaklių nebuvo“, – yra sakęs Šeškus, pasakodamas apie tai, kaip įsitaisydavo kokioje nors vietoje ir laukdavo kadro. Kameros buvimas keičia realybę – tuo jis galėjo įsitikinti dirbdamas televizijos operatoriumi. Tad jis buvo laikantis kamerą, su nuostaba stebintis, kaip gyvi ir judantys kūnai tampa stačiakampiais atvaizdais. „Kitas“ žvilgsnis šiame jo kūrybos etape – tai per kameros ieškiklį žvelgiančios akies perspektyva, kuriai rūpi šviesos žaismas, veidu nubėganti emocija, nesibaigianti kaita.

Ir nepaisant to, kad Šeškaus kūryboje nuolat atsikartoja vis tos pačios temos, jis kviečia nekreipti į tai dėmesio ir išsijausti – nesuteikti nei temoms, nei jam pačiam per daug reikšmės. Gretindamas savo naujausius kūrinius su nendrių stebimais popierėliais jis tarsi kviečia išsijausti ir iš tapybos. Nendrės neužima menininko vietos, bet nukreipia nuo jo dėmesį.

Šeškų stipriai veikė XX a. meno kontekstas. Tiek lietuviškoji humanistinė fotografijos mokykla, tiek ekspresionizmas tapyboje kvietė įsijausti, reikštis, su(si)reikšminti – tokia buvo jo aplinka, tad nenuostabu, kad jis savo žodyne gan dažnai operuoja šių tradicijų neiginiais. Tačiau didesnę įtaką jam padarė Rytų filosofija (ilgą laiką intensyviai studijavo ir praktikavo tam tikrą budistinės meditacijos tradiciją). Mene jis studijavo ir klasiką, ir į Maskvą atvežamas amerikietiško poparto parodas, kurios jam stipriai imponavo tiek plastikos raiška, tiek požiūriu į individualumą ir atvaizdus. Muzika, ypač giedojimas, elektroninės muzikos abstrakcijos – jam labai artimos vizualios kūrybos paralelės.

Galiausiai kaip, jūsų manymu, pavyko paroda? Juk neretai pirminė idėja kiek pakinta, pirminis įsivaizdavimas gali nesutapti su pasiektu rezultatu – tiek blogąja, tiek gerąja prasme. Man ekspozicija atrodo vykusi, neperspausta ir elegantiška, tačiau tuo pat metu ir neatskleidžianti visų kortų, parodoje jaučiamas sąmoningas kažko neišsakymas, apgalvotas nutylėjimas. Šiuo atveju tai laikau privalumu, nes tai glumina ir kelia smalsumą, o iš meno dažnai būtent to ir tikimasi.

Sutinku, kad tam tikra prasme paroda asketiška. Matyt, galvojome, kad ir paroda menui neturi trukdyti. Parodą instaliuoti ir atrinkti jai kūrinius padėjo Gintaras Didžiapetris, Algirdo knygos „TV“ (o dabar – dar ir naujausios jo knygos „Nendrės skaitymas“) sudarytojas. Nemaža dalis naujosios Algirdo kūrybos nei į parodą, nei į knygą tiesiog netilpo, žiūrovams dar tikrai bus ką atrasti ateityje. Dauguma šių kūrinių pirmąkart paliko menininko studiją ir pasirodė viešai – čia yra tam tikro jaudulio, neužtikrintumo, išbandymo. Norėjosi, kad paroda būtų kiek galima skaidri ir neklaidintų, ir, man atrodo, tą pavyko pasiekti.

Paroda veikia iki kovo 3 d.

Radvilų rūmų dailės muziejus (Vilniaus g. 24, Vilnius)