Autorius: Karolina Rimkutė
Karolina Rimkutė
Kaip skaityti svetimus dienoraščius?
Ne naujiena, kad į Lietuvą dažniausiai atkeliauja neįspūdingi pasaulinių meno įžymybių kūriniai, jeigu jų apskritai kas nors atveža. Finansų stygius ir menka auditorija, žemas kultūrinio švietimo lygis vietoj ikrų ir šampano tegali pasiūlyti kiaušinių ir alaus. Vis dėlto žymios pavardės pritraukia daugelį, tai yra gana sėkmingas būdas prisikviesti daugiau lankytojų. Todėl, pirmą sykį išgirdusi apie galerijoje „Vartai“ planuojamą parodą „Moi, non-moi“, truputėlį šyptelėjau – ar nebus tai kažkas panašaus į Salvadoro Dali parodą, prieš keletą metų vykusią Klaipėdos kultūrų komunikacijos centro parodų rūmuose? Pasimokyta masalo strategija, kaip dar tuomet įvardijo Monika Krikštopaitytė („Genijaus peleninė ir gimnasto vienatvė“, 2014 02 14, 7md.lt)?
Karolina Rimkutė
Nuo vieno kraštutinumo prie kito
Adomo Danusevičiaus paroda „Penis Mushroom Series“
Mobilioje jaunąją Lietuvos menininkų kartą reprezentuojančioje galerijoje „The Rooster Gallery“ atsidarė naujausios Adomo Danusevičiaus kūrybos paroda tiesmuku pavadinimu „Penis Mushroom Series“. Gal toks pavadinimas ir nustebintų, jei tai būtų kito Lietuvos tapytojo personalinė paroda, tačiau vieno pirmųjų pradėjusių tyrinėti vyriškumo tematiką ir lig šiol nuosekliai dominuojančio šiame lauke menininko parodai toks serijos vardas ne tik pritinka, bet ir atrodo gana nuspėjamas. Vis dėlto plakatui pasirinkto kūrinio nuotrauka sukelia nuostabą – linksmai nusiteikęs molinis grybas-falas konstatuoja, jog aštuntojoje personalinėje Adomo Danusevičiaus parodoje išvysime... Keramiką?
Viena atrodo iškart aišku – menininką dominanti tematika išlieka nepakitusi. Danusevičius toliau analizuoja lytiškumo konstruktus ir reflektuoja queer tapatybės santykį su visuomene. Tačiau šį kartą jis tai atlieka kitu rakursu ne tik kalbant apie kūrybinę mediją, formą, bet ir apie patį vyriškumą. Pradėjus nuo hegemoninio vyriškumo kaip kamufliažinės maskuotės pereinama prie subordinuoto vyriškumo ir kempo estetikos (camp siekia perkoduoti socialinius konstruktus, kurių kultūrinė galia ir įtaka trukdo juos demontuoti ar ignoruoti; atsiskleidžia per išgalvojimus, stilizavimą, teatralizavimą, ironiją, žaismingumą ar hiperbolizavimą), o ši esti viena iš homoseksualių vyrų raiškos alternatyvų.
Karolina Rimkutė
Ša! Moteris kalba
Performansas „Platonių puota“ VDA parodų salėse „Titanikas“
Bekeliaudama į spalio 23 d. „Titaniko“ parodų salėje vykusį feministinį performansą „Platonių puota“ išties nekantravau išvysti keleto į puotą užsukusių vyrų reakcijas, kai jiems, šį ypatingą vakarą neturintiems teisės kalbėti, įklotais bus užklijuojamos burnos, kaip prieš keletą metų pasakojo Neringa Mikalauskienė, išvydusi performansą Paryžiuje. Didžiam nusivylimui, Vilniuje šio elemento atsisakyta – menininkės iš Prancūzijos nenorėjo išgąsdinti ne itin pažįstamos lietuviškos publikos.
O publikos visgi susirinko nemažai, atrodo, lyg ir neužteko visiems išdalinti lietuviškai atspausdintos Platonės Faidros kalbos, duodamos paskaityti, kol neprasidėjo puota. Įžengę į salę, visi apstojome užklotą stalą ir dar kiek paramstėme sienas, kol po užklotu kažkas pradėjo judėti – žiūrovų apsuptyje iš daugiadienių išgertuvių kėlėsi Platonės. Žiovaudamos jos dairėsi į svečius, rąžėsi, galop prasibudinusios įpylė sau ir kitiems iš po stalo traukiamo vyno (vienas butelis sudužo ir tapo netyčine auka dievams), abejingai ragavo gėrybes, kartu su gėlėmis nuklojusias stalą. Netikėtai stalo centre išvydome Faidros galvą. Stebėjosi ne tik ji, bet ir likusios Platonės – iš pradžių jos niekinančiai tampė galvos plaukus ir į ją baksnojo, bet vėliau, Faidrai prakalbus, puotos dalyvės pradėjo dažyti jai veidą ir puošti gėlėmis ištampytus plaukus.
Karolina Rimkutė
Galva už galvą
Nezaket Ekici paroda apie nužudytas Turkijos moteris Pamėnkalnio galerijoje
Laimos Kreivytės kuruotos parodos „Postidėja IV. Karas“ tęsinyje Pamėnkalnio galerijoje pirmą kartą Vilniuje pristatoma turkų kilmės Berlyno menininkė Nezaket Ekici ir jos videoinstaliacija „Dantis už dantį – nužudytoms Turkijos moterims atminti“. Tamsioje, tuščioje salės erdvėje aidi riksmai, sienose išrikiuotos performansų atlikėjos kaltina tragiškai žuvusių moterų likimų lėmėjus ir prieš juos smurtauja. Energingi menininkių veiksmai apverčia galios struktūrą – prievartautojai ir žudikai tampa agresijos aukomis, smurto objektais. Apie įvykius jos kalba ne susitapatindamos su aukos vaidmeniu, o iš negailestingo teisėjo pozicijos (ir šitaip pasipriešina moters pažeidžiamumo įvaizdžiui). „Gyvybė už gyvybę, akis už akį, dantis už dantį“ – skelbia prieš maždaug 3,5 tūkstančių metų iškaltas teisinis principas, kuriuo vadovaujasi Özge Yüksel, nekoordinuotais judesiais puolanti vienuolikmetės žudiką ir klausianti: „Ar skauda? Ar jauti?“ Išmušti dantis grasina ir projekto sumanytoja Nezaket, linkėdama niekintojui išgyventi tokį patį skausmą vis iš naujo.
Karolina Rimkutė
Karas prasideda galvoje
„Postidėja IV. Karas“ VDA parodų salėse „Titanikas“
Keletu mėnesių vėliau nei įprastu intervalu prasidėjusi ketvirtoji „Postidėja“ mane ne juokais išgąsdino, jog „mažasis“ (tikriau – ignoruotasis) moterų meno naratyvas tradiciškai nebesitęs. Nejaugi lyčių pusiausvyra atrodo atkurta, nejaugi „Plote“ pasitūsino ir viskas baigta?.. Džiugiai žiniai, „Postidėja“ tik laukė rudens, kad simboliškai stabtelėtų kiekviename metų laike.
Į šį poetiškai melancholišką metų ketvirtį karo tema įsilieja gana natūraliai, bet ne tik dėl niūrios prieblandos ar žvarbesnio oro – šiuo metu laiku prasidėjo ir baigėsi Antrasis pasaulinis karas, prasidėjo tarptautinio karo su terorizmu kampanija, Euromaidanas. Tiesa, po šio masinio protesto sekę įvykiai karu nevadinami, netgi vadinami bet kuo, tik ne karu. Ar trūksta oficialaus vienos šalies prisipažinimo, o gal pompastiškos kariuomenės vietoje žalių žmogeliukų? Šiaip ar kitaip, mūsų šalyje bauginimo netrukus prasidėsiančiu karu netrūksta. Įvesta privalomoji tarnyba, žiniasklaida praneša gandus apie naujai kuriamus ginklus, klaidinančios antraštės kalba apie jau vykstančias mažų miestelių apgultis (kurios, pasirodo, tėra mūsiškių apmokymai) – galbūt jau apsipratome, bet dar neseniai masės buvo labai įbaugintos žiniasklaidos, nemažai žmonių net pradėjo kaupti konservus, planuoti slaptavietes ar emigraciją. Kadangi medijomis labai lengva manipuliuoti, tai tampa neatsiejamu šiuolaikinio karo elementu. Informacinė manipuliacija karą žmonių akyse gali paversti neegzistuojančiu, o taiką – nejaukia tyla prieš šovinių audrą. Aiškiau suvokti vizualinės manipuliacijos galią padeda vienos „Postidėjos“ veteranių, Jurgos Barilaitės kareivėlių kambarėlis.
Karolina Rimkutė
Moralės žala
Paroda „Moralės refleksas“ Šiuolaikinio meno centre
Visi pažįstame bent vieną moralizuotoją, įkyriai besistengiantį detaliai paaiškinti viską, ką darai ne taip. Paskambina saulėtą dieną, o gal netyčia sutinka kur nors gatvėje, persimeta keliais žodžiais ir pradeda... Turiu tokią vieną, vis bambančią, kaip netinkamai gyvenu, bet neseniai pastebėjau keistą dalyką – jos moralės nuostatos pasikeitė. Galvoju, ar nebeliko mėgstamiausios TV laidos, ar pamaldų vedėjas naujas, o gal pamėgtame žurnale įvairesni autoriai pradėjo rašyti? Galop tai nelabai ir svarbu – aš vis dar bloga, priežastys tos pačios, tik siūlomi sprendimai pasikeitę.
Nuolatinį moralės kismą liudija Heidi Ballet, demonstruodama dokumentus, knygas ir nuotraukas, piešinėlius iš viduramžių, romantizmo ir praeito amžiaus, kuriuose atsispindi siaurų socialinių ratelių nuomonės, tyrėjos žodžiais tariant: „Kas buvo už kaimelio ribų, buvo laikoma maištinga ir chaotiška.“ Remiantis tokia logika, itin paprasta suvokti, jog bet koks ateivis ar vietinis, tačiau siaurų normatyvų neatitinkantis asmuo laikytinas nepadoriu, amoraliu. Nors istorijai slenkant socialinis ratas didėjo ir žvilgsnio horizontai platėjo (šiandien dažno asmens gyvenimas susidaro iš įvairiai aproprijuotų tradicijų ir kultūrų), vis dar susiduriame su moterų, etninių ar seksualinių mažumų engimu. Šios socialinės grupės, jų patiriamos negerovės persipina klaidžiojant po Heidi kuruotą „Moralės reflekso“ salyną, iš tamsių palubių nusileidusį į pagrindinę Šiuolaikinio meno centro salę.
Karolina Rimkutė
Fluxus lavonai, kyšantys mums iš burnų
Apie „Fluxus is Fun, Fun is Fluxus“ renginius Kaune
Karolina Rimkutė
Siaubingas žodis iš f raidės
Dailininkės Aliutės Mečys (1943 – 2013) paroda Mykolo Žilinsko dailės galerijoje
Harpijos nuo seno žinomos kaip bjaurios, kerštingos būtybės, turinčios sparnus ir aštrius, nuodingus paukščių nagus. Pagal graikų mitologiją, jos buvo Dzeuso padėjėjos, jam vogdavo įvairius daiktus, o kartais – ir žmones iš mirtingųjų pasaulio. Šiandien harpijomis pravardžiuojamos stiprios, dominuojančios moterys, kurios kiekvieną besimaišantį kelyje be gailesčio gali sudraskyti į skutelius dėl savo tikslo. Tikriausiai Lietuvoje tokios moterys dažniau vadinamos raganomis, kadangi ši būtybė artimesnė mūsų tautosakoje. Pasak antropologės Marijos Gimbutienės, Raganos vardas susijęs su „regėti“, „numatyti“, „žinoti“. Tautosakoje raganos gali skraidyti pasivertusios paukščiais arba joti ore ant pagalio ar seno kelmo, gyvena tarp žmonių ir yra mirtingųjų bei dievybių pasaulių tarpininkės, padedančios dievams išlaikyti harmoniją. Kartais jos tapatinamos su laumėmis – baisiomis moterimis vištos kojomis, ilgomis rankomis ir aštriais nagais. Aplink Uteną kalbama, kad nurengtos laumės kūnas atrodo it paukščio. Liaudies dainose ir sakmėse laumės dažnai vagia kūdikius, žiauriai elgiasi su žmonėmis, juos valgo, tačiau doriesiems padeda, juos apdovanoja.
Karolina Rimkutė
Du pasaulius tyrinėjant
Jurgos Barilaitės ir Indrikio Gelzio parodos „Vartuose“
Prisipažinsiu – lankydamasi parodoje niekada neskaitau pateiktos informacijos apie kūrybą ir parodos idėjas. Kartais mėgstu įsivaizduoti, kad esu seklys Morka ir klaidžioju po sales tvirtai nežinodama nieko, tik kūrinių pavadinimus. Tik grįžusi namo, mintyse susidėliojusi savo versiją, tikrinu oficialiąją. Jei matau ryškių neatitikimų, žingsniuoju parodon dar kartą ir nuodugniai vėl viską ištyrinėju. Džiaugiuosi, kad tokių baisiai gėdingų kuriozų yra buvę vos vienas kitas – galiu sau leisti įsivaizduoti, jog kaltas parodos eksponavimas. Tiesa, nepavykusius tyrimus būtinai papasakoju kitiems ir laukiu pritariamo linktelėjimo: taip taip, išdėstymas prastas.
