Prie užšalusios jūros

Estijos Pernu uostamiestyje jau antrą kartą vyksta festivalis „Pärnufotofest“, kuriame dalyvauja tiek vietiniai, tiek kitų šalių menininkai iš Baltijos regiono. Pirmą kartą vykęs kaip eksperimentas, šiemet festivalis su tema „Ateitis buvo vakar“ įsivažiuoja pilnu tempu ir išsitęsia per keturias erdves. Parodų atidarymai suplanuoti beveik vienu metu, tik dvidešimties minučių skirtumu, taigi kad pavyktų viską pamatyti, teko paskubėti.

Nebuvo lengva, nes beveik visur informacija apie kūrinius ir autorius pateikiama tik estiškai, kai kur sudėtingas ekspozicijos išdėstymas iššūkiu pavertė ir mėginimą suprasti, kuris darbas kieno bei kur baigiasi ekspozicija. O koks atidarymas be minios meno gerbėjų, atidarymo kalbų, vyno ir pašnekesių! Kita vertus, sukantis it vijurkui tarp kitų įvykio dalyvių ir meno kūrinių gausos atmintyje įstringa tik tai, kas labiau patraukia akį. Taigi nusprendžiau surizikuoti ir pamėginti suvokti festivalį impresionistiškai, vien tik iš pirmųjų įspūdžių.

Festivalis prasidėjo 14-ąjį kartą vykstančio Pernu miesto fotografijos konkurso parodos atidarymu, eksponuojamu „Endla“ teatro galerijoje, į kurį žmonės sugužėjo ramiai ir iš lėto. Čia daugiau nei 40 vienodai išrikiuotų ant tokio paties formato plokščių atspausdintų fotografijų. Nors parodos aprašyme sakoma, kad bėgant metams konkurse ėmė dominuoti profesionali fotografija, vis dėlto akyse labiausiai šmėžavo sentimentalūs jūros ar miško peizažai, gėlės ir širdelės. Dar į akis krito fotografijų formatai, jie nebuvo vienodi ir taip šiek tiek darkė bandymą sukurti tvarką ekspozicijoje. Geriau įsižiūrėjus, trūko ir konceptualesnės fotografijų tvarkos. Žvilgsnis mėtosi tai šen, tai ten, kol galop sustoja ant fotografijos, kuriai konkurso formatas pritiko puikiai. Hanneso Paldrocko prizinę vietą užėmusi „Kirpykla“ ne tik nuramina simetrijos ir tvarkos parodoje ieškantį žvilgsnį, bet ir atsiliepia į šiųmetę festivalio temą. Vienas daugiabutis renovuotas, kitas – ne. Dešinėje naujai perdažyta, pakeistos durys, languose nematyti gėlių raštais nertų baltų dieninių užuolaidų. Sykiu suvokiant pastatų skirtingumą lieka ir suvokimas, jog tai yra visiškai vienodi pastatai. Dešinys pastatas nėra naujas, jis – vakarykštis, tik nudažytas. Rytoj jis bus kairėje, o dešinėje atsiras kitas toks pat, bet „kirpykloje apsilankęs“ pastatas.

Kitos parodos atidarymas – centrinėje Pernu bibliotekoje, visai netoliese. Ten, tarp knygų ir kompiuterių, laukia „F8“ – vietinės fotografų bendruomenės kūriniai. Praslinkus pro Danelo Rinaldo mažulytes, vos įžiūrimas ciklo „Nenuspėjama“ fotografijas šiek tiek pasimetu ekspozicijoje. Antran aukštan veda koridorius, ant kurio pusės sienos sukabinti darbai, o palei likusią pusę žemyn leidžiasi laisvi troseliai. Matyt, kažko nespėta, – liūdnai pagalvoju ir skubu į viršų, klaidžioju ten, ieškau kūrinių, neradusi nusileidžiu atgal į dar neapeitą pirmo aukšto salę. Akį patraukia Marko Toomasto tamsūs „Sanctus Obscurus“ kaleidoskopiniai vaizdai, šalia jų pajuntu, kad nebegirdžiu šurmulio – minia jau išskubėjo į pagrindinę festivalio parodą miesto rotušės galerijoje.

Ten užsibuvau ilgiausiai. Parodą kuravę Marian Kivila, Janas Leo Grau ir Toomastas puikiai atrinko dialogą su festivalio tema mezgančius ir vienas kitą papildančius kūrinius. Gerai pažįstamo Laisvydės Šalčiūtės ciklo „Orlando: Biografija“ kūriniai, sulipdyti iš internete rastų vaizdų ir Džokondos veido, neriboti konkretaus laiko ir erdvės, žaidžia ne tik tapatybe, bet ir istorijos naratyvais, atkreipia dėmesį į tai, ką teigia parodos aprašyme minimas Walteris Benjaminas, – laikas nėra linijinis. Šalimais muziejiškai eksponuojamos Soili Ahra sukurtos III a. Efeso gyventojų „Vizitinės kortelės“ pasitelkia kitą kalbos formą, tačiau iš esmės taip pat tyrinėja tapatybės šuolius keičiantis laikui.

Gaila, kad griozdiškas eksponavimo stalas įsibrauna į parodos ritmą ir jį sugriauna, kad užgožia Arturo Valiaugos „Jūros garso atsiminimą“, kuris man įstrigo ir dėl asmeninių priežasčių. Žvelgdama į nakties ir dienos fotografijas, prisiminiau naktį prieš tai pirmą kartą matytą ir (ne)išgirstą užšalusią jūrą, koks siurrealus tai buvo jausmas – esi prie jūros, vaikštai joje, bet nieko nesigirdi, neošia. Pats miestas kaip diena ir naktis skiriasi vasarą ir dabar, žiemos miege. Vaikštinėjant vakare galima pasijausti it dvaselėms, mintyse įsivaizduojant šurmulingas gatves lygiai po pusės metų.

Gretima salė skirta sovietmečiui, čia pristatomas Gabrielės Gervickaitės ciklas „03“, kuriame sovietmečio medicininių knygų iliustracijos perkeliamos į kitą kontekstą, tokiu būdu atskleidžiant galios žvilgsnį, nuolat kontroliuojamą socialinį kūną. Greta kabo keletas Arnio Balčaus fotografijų iš serijos „Amnezija“, ten – atvirkščiai, dabartyje mėginama įscenizuoti praeitį, tipines sovietmečio situacijas, kurios neva dabar jau išnykusios. Žvelgiu į močiutę, sėdinčią prie televizoriaus, apsuptą sovietmečio interjero. Neseniai muziejuje mačiau panašų eksponatą – butaforinę to laiko svetainę – ir susimąsčiau, juk žmonės dar gyvena tokiuose butuose, bet pastarųjų jau yra ir muziejuje, tai gyvi muziejiniai eksponatai. Merginos baltomis kojinėmis ir rausvomis skarelėmis kieme žaidžia su guma, perrengtos, kad pavyktų atkurti vakar, bet fone stovinčio daugiabučio atkurti nereikia. Įstatyti plastikiniai langai, gal viduje atlikti jau taip pat muziejiškai skambantys euroremontai... Jaučiu, kaip mintimis grįžtu prie Paldrocko „Kirpyklos“ ir suskumbu į kitą salę, kol nepavėlavau.

Apskritame kambaryje it koks altorius Akselio Haagenseno fotoinstaliacija „Juodos dėžės“ žaidžia naratyvais iš informacijos nuotrupų. Interaktyvios dėžutės, kurios užsidega taip, kaip lankytojai jas išdėlioja, kupinos įvairių tekstų ir vaizdinių – sovietinių fotografijų aprašymų, frazių apie vaizdų cenzūravimą, miesto, gamtoje dirbančių žmonių, vaikų, karvių nuotraukų. Visgi daugelis nuotraukų ar tekstų atrodo iš praeities, tik viena kaladėlė mažu balkšvu šriftu praneša – „Sent from my iPhone“. Kiek toliau kabo Andrejo Strokinio „Kosminio liūdesio“ fotografijos, atliktos telefonu ir keltos į „Instagram“ tinklą kaip vaizdo dienoraštis, o naudojami spalviniai filtrai dabartį aprengia praeitimi.

Tolimesnės salės skirtos natiurmorto žanro atgimimui. Vienoje apsupa nespalvoti Arnne Maasik architektūriški fotonatiurmortai. Menininkas kuria statinius iš nebereikalingų nerūdijančio plieno objektų siekdamas sudaryti simetrijos iliuziją. Kitoje salėje – spalvingi vieno parodos kuratorių Jano Leo Grau fotokoliažai, čia telefonu darytomis, skaitmeniškai redaguotomis nuotraukomis žaismingai perteikiami kasdieniai daiktai. Natiurmortus nustelbia fotokoliažo principo videokilpas „Nepertraukiamas procesas“, kur ant susmulkintų į skutelius nuotraukų fono įsiterpia karvės širdis, plakanti taip garsiai, jog girdisi visose salėse. Linksmų, bet nespalvotų koliažų pamatau ir siaurame koridoriuje, kur Svenas-Erikas Stamberis sumišusioje laiko erdvėje tarp žmonių ir pastatų įtaiso sočius išsipūtusius katinus.

Kičinių objektų ir brutalaus posovietinio palikimo pilnos Tomo Urbeliono fotografijos iš ciklo „Trys Dievai“ šiurkščiai įsiterpia tarp šių fotokoliažinių žaidimų, o parodą užveria (arba atveria) Lilios Li-Mi-Yan ciklas „Šeimininkai ir tarnai“. Fotografijose naujai prikeliamas šeimos portreto žanras, tik čia portretuojami turtuoliai su namų patarnautojais. Ne tik fotografijose, bet ir jas lydinčiuose tekstuose priešpriešinami skirtinguose socialinės hierarchijos poliuose esantys, tačiau kartu gyvenantys žmonės, tarpusavyje susiję asmeniniais galios santykiais. Atrodo, užtektų tik atvaizdo, kad kiaurai permatytum kardinaliai skirtingai susiklosčiusius gyvenimus, tačiau aprašymuose pastebimi panašumai tik dar labiau sustiprina atskirtį. Viename jų rašoma:

Lenova Tatjana, 41 metų amžiaus. Tatjana gimė Maskvoje. Ji baigė Tarptautinę dizaino mokyklą. Susituokusi, turi du vaikus. Tatjana šiuo metu nedirba. Ji džiaugiasi savo gyvenimu ir daug keliauja.

Elisejeva Jelena, 45 metų amžiaus. Turi aviacijos inžinieriaus aukštąjį išsilavinimą. Ji susituokusi antrą kartą, jos pirmasis vyras mirė nuo alkoholizmo. Jelena turi du vaikus – sūnų ir dukterį, jos dukra yra neįgali. Ji tikra optimistė ir yra užtikrinta, kad gyvenime yra kai ką pasiekusi. Paskutinius 6 metus ji dirba namų šeimininke.

Norėtųsi stabtelėti ir perskaityti visus tekstus, tačiau metas keliauti į paskutinę festivalio erdvę. Pernu menininkų namuose pristatomos dvi atskiros parodos. „Foku“ galerija rodo geriausios menininkės prizą Vilniaus meno mugėje pernai pelniusios Lauros Kuusk personalinę parodą „Žmonės kaip tu“. Čia pamačiau ir dar kartą pasigėrėjau mugėje eksponuota stiklinių butelių ir į juos besidaužiančių šaukštų instaliacija. Šalia eksponuojama videoserija „Pasiūlymas laimei“, joje filmuoti miško peizažai, kuriuos vis perskrodžia šviečiančios grėsmingos atrakcionų konstrukcijos, tyliai girdisi riksmai ir žviegimas. Kitoje salėje „Galerija Positiiv“ pristatė Meeli Laidvee fotografijų ciklą apie maskulinizmą „Prikabintas pasirinkimas“, fotografijų objektas – vidutinio amžiaus vyras ir jį supanti aplinka. Kai kuriuose kūriniuose interpretuojami siužetai ir kompozicijos iš klasika tapusių kūrinių, kaip antai mąstytojas, sėdintis ant tuščių alaus skardinių krūvos. Žiūriu ir mąstau, ar „Prikabintas pasirinkimas“, o ir Laura Kuusk nėra šiek tiek prikabinti prie festivalio?

Fotofestivalio atidarymų virtinė baigiasi, pamažu įsivyrauja ramybė. Ištinka vizualinio persivalgymo jausmas, norisi truputėlį pailsėti. Akivaizdu, jog pagrindinė paroda buvo favoritė. Tad kitą dieną, dar iki autobuso, grįžtu į ją dar kartą, apžiūriu įdėmiau, perskaitau visus vaizdus ir tekstus – dabar galiu ramiai išvažiuoti. Be skubos pabuvusi parodoje ir prie užšalusios jūros.