7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Didysis LDS naratyvas

Karolina Rimkutė
Nr. 18 (1297), 2019-05-03
Dailė
Paroda „Spalva – Šviesa“ Dailininkų sąjungos galerijoje, nuotr. Vyto Nomado
Paroda „Spalva – Šviesa“ Dailininkų sąjungos galerijoje, nuotr. Vyto Nomado

Prieš kelias savaites prasidėjo ketvirtą kartą Lietuvos Dailininkų Sąjungos organizuojama dailės kvadrienalė, šįsyk išsiplečianti per Vilnių, Kauną, Klaipėdą ir Panevėžį. Aštuonios parodos buvo atidaromos skirtingu laiku, paskutinysis atidarymas galerijoje „Kairė – Dešinė“ įvyko dar prieš keletą dienų. Taigi, visos parodos jau atsidarė, pusė jų netrukus užsidarys. Šiųmetė projekto tema – „Memorabilia. Įrašyti į atmintį“ – kilo iš pernai LDS išleisto albumo „Memorabilia“, kuriame vystoma kvadrienalėje pristatoma atminties tema, konceptualizuota trijų menotyrininkių: Ritos Mikučionytės, Nijolės Nevčesauskienės ir Evelinos Januškaitės-Krupavičės. Tiek albumas, tiek parodos remiasi asmeninės ir kolektyvinės atminties koncepcija. Kaip pastebėjo sąjungos pirmininkė Edita Utarienė, atmintis yra būties įtvirtinimas, visi mes gyvename santykyje su asmenine arba kolektyvine atmintimi.[1] Iš pirmo žvilgsnio, su tokia plačia tematika gana sudėtinga prašauti grupinėje parodoje, nes dauguma meno kūrinių, vienaip ar kitaip, remiasi į asmeninių patyrimų refleksijas ar didžiojo naratyvo, formuojamo kolektyvinės atminties, konstruktus. Vis dėlto,  kvadrienalės mastelis tikrai didelis...

Kvadrienalės pranešimuose spaudai skelbiama, jog šiuolaikinės dailės kvadrienalės tikslas – pristatyti šiuolaikinę Lietuvos menininkų kūrybą. Kūryba išties yra šiandieninė – pristatomi per pastaruosius ketverius metus sukurti menininkų darbai. Tačiau, apsilankius pusėje kvadrienalės parodų, esančių Vilniuje, iškyla klausimas – kiek tai šiuolaikinė dailė? Galima išvysti vos keletą instaliacijų, ir keletą naujosios medijos kūrinių, dominuoja tapyba, grafika ir tradicinėmis laikomos skulptūros formos. Taigi kvadrienalėje veikiau išvystame tradicinės krypties dailę, t. y., šiuolaikinę tradicinių formų, simpatizuojančių tapybos grynumui, skulptūrinės formos apibrėžtumui ir disciplinų konkretumui kūrybą su keliomis išimtimis. Iš tokio pastebėjimo gali susidaryti įspūdis, jog grįžtama atgal, į saugesnes, laiko patikrintas kūrybines raiškas, o kvadrienalės anonsai kaip tik skatina tai daryti – projekto rėmuose susidaryti bendrą įspūdį apie šiuolaikinio Lietuvos meno įvairovę ir raidos tendencijas.

Vis dėl to, saugesnės formos ketvirtoje kvadrienalėje tikriausiai dominuoja dėl kitų priežasčių, pavyzdžiui, dėl ekspozicinių erdvių pasirinkimo (pirmoji, 2005 m. vykusi kvadrienalė vyko Šiuolaikinio meno centre, bet taip pat ir miesto viešose erdvėse, kurios kūrinių eksponavimui duoda savitus parametrus; antroji kvadrienalė parodų rūmuose „Litexpo“ taip pat turėjo specifines duokles – laisvę didelių gabaritų kūriniams, tuo tarpu trečioji ir ketvirtoji kvadrienalės vyksta galerijose), arba – nes tai yra LDS organizuojamas renginys, o LDS yra ganėtinai konservatyvi sąjunga. Žinoma, konservatyvumo ir palankumo tradicijos tąsai šiukštu nereikia suprasti kaip kažkokio blogumo, ši pozicija turi būti gyva bendrame meno lauko kontekste. Tačiau lankantis kvadrienalėje derėtų atminti, kad ji atskleidžia iš esmės tik LDS šiuolaikinės dailės krypties poziciją. Nors konkurse galėjo dalyvauti visi menininkai, absoliuti dauguma dalyvių visgi yra LDS nariai, o kvadrienalės idėją sugeneravo ir parodas sukuravo LDS menotyrininkės LDS erdvėse. Ir, nors tai yra neabejotinai didžiausia savo kiekiu menininkų ir menotyrininkų sąjunga Lietuvoje, vienos organizacijos koordinuojamą projektą analizuoti kaip šiuolaikinės dailės tendencijų atspindį būtų, švelniai tariant, naivu.

Paroda „Spalva – Šviesa“ Dailininkų sąjungos galerijoje, nuotr. Vyto Nomado

Dar neseniai kažkur perskaičiau pasakymą, jog meno gerbėjai kvadrienalės laukia kaip knygiai laukia knygų mugės, bet nelabai suprantu tokios analogijos. Visų pirma, į galvą lenda šių renginių pobūdžio skirtumas – kvadrienalė, kitaip nei mugė, nereklamuoja eksponuojamų kūrinių kaip prekių ir neatrenka jų pagal rinkos tendencijas. Kitas dalykas, į knygų mugę susirenka skirtingos leidyklos ir švietimo įstaigos, kitos organizacijos, kurios kiekviena pristato savo remiamus ar atstovaujamus autorius ir leidinius. Kvadrienalė visgi yra vienos organizacijos projektas, koordinuojamas iš vienos perspektyvos. Prisiminkime kitas menininkų organizacijas ir įsivaizduokime – kaip atrodytų tarpdisciplininkų kvadrienalė, fotografų sąjungos kvadrienalė, Vilniaus dailės akademijos kvadrienalė? Skirtumai juk būtų velniškai dideli! Kita vertus, ir į Vilniaus meno mugę nereiktų dairytis ieškant objektyvumo – kaip jau minėjau anksčiau, į pardavimus orientuotas projektas taip pat neatspindi šiuolaikinių meno tendencijų, nors nuoširdžiai į bendrą ekspoziciją stengiasi įtraukti ir į pardavimus neorientuotus kūrinius, kas yra sveikintina.

Taigi, ką dabar belieka daryti, subliuškus meno tendencijas atspindinčio projekto pažadui? Galima liūdėti, galima fantazuoti, bet tikriausiai reiktų paprasčiausiai suvokti, kad nėra būtina to siekti ar ieškoti. Sukoordinuoti šiuolaikines dailės tendencijas atspindintį projektą būtų itin sudėtinga, nuolat grėstų nesuvaldymo galimybė. O štai LDS, sijodami eksponatus ir temas per savo rėtį, kvadrienalę suvaldė ganėtai gerai! Bendrai abstrakti šiųmetė tema parodose išskirstoma į siauresnes kuratorių sumąstytas potemes, kurių linijos nenutrūkstamai keliauja po ekspozicijas. Kūriniai gana įvairūs, tačiau daugelis užmezga nuostabius dialogus vieni su kitais, tad, turint stipriai pasiruošusias kuratores, ne tik išvengta makalynės, bet ir suteikti nauji sluoksniai menininkų kūrybos interpretacijoms.

Vis dėlto, kažko LDS vis tiek ieško. Viena kuratorių, Nijolė Nevčesauskienė, pastebi, kad Dailininkų sąjunga atsinaujina, jog jauni kūrėjai netgi „spaudžia“ vyresniuosius[2]. Galbūt taip yra LDS viduje, tačiau kvadrienalėje spaudimas nesijaučia, netgi priešingai. Šiose parodose eksponuojamų jaunuolių dauguma (keli iš keleto) kaip tik palaiko vyresniuosius ir tęsia jų puoselėjamas tradicijas. Kalbant apie skirstymą į jaunus ir nebejaunus, iš Vilniuje pristatomų menininkų, oficialiai jaunų kūrėjų, t. y., iki 35 m. amžiaus, yra nedaugiau penktadalio, o gimusius dešimtajame dešimtmetyje būtų galima suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų. Apskritai, parodose dominuoja vidurinioji menininkų karta, gimusi 7-ame ir 9-ame dešimtmečiuose. Taigi, nei menine raiška, nei dalyvių kiekybinėmis proporcijomis kokios nors konfrontacijos, o juolab spaudimo nesijaučia. Užtat gana inovatyviai atrodo kvadrienalės  internetinė svetainė, kurioje pristatomi dauguma dalyvaujančių menininkų ir jų konkursan siūlyti kūriniai, mygtukai siūlo parašyti asmeninę žinutę menininkui arba pasidalinti patikusio kūrinio nuotrauka socialiniuose tinkluose.

Tačiau, vėlgi, akcentuoti atjaunėjimą ir naujoves nėra būtina. Nors kvadrienalė netviska šiuolaikiškumu, tai nereiškia, kad joje nėra ko pamatyti. Nors Dailininkų sąjungos galerijoje veikianti Ritos Mikučionytės kuruota „Spalva – Šviesa“ turbūt geriausiai iliustruoja konservatyvų tradicijų puoselėjimą LDS, abstraktaus meno gerbėjams tikrai yra kur akis paganyti. Ar tai būtų itin skirtingos Aušros Andziulytės „Mirusių kopų“ abstrakcijos, kurios, tarsi patirtų ten būsenų žemėlapiai, atskleidžia asmeniškus menininkės potyrius, ar Ramūno Čeponio prislopintas laikas „Dykumos punktyruose“, Sauliaus Rudziko atmintyje sureikšminta paprastai nereikšminga „Praeivio“ akimirka... Apie atminties fragmentiškumą kalba Gintaro Palemono Janonio keturis kartus nutapyta bažnytėlė – gana aiški jos pagrindinio fasado forma, koloritas, bet aplink – tuštuma, prisimenamas tik reikšmingu suvokiamas vaizdo fragmentas. Ir net reikšmingasis fragmentas kas kartą prisimenamas vis apsišlifuoja, kol išlieka tik tai, kas simbolizuoja pačią atsiminimo esmę, kuomet visa kita virsta nebesuvokiamu daugiasluoksniu triukšmu, kaip fonas Aistės Juškevičiūtės „Rožinyje“. Spalvinėje atmintyje kolektyviai vis atsikartoja raudona spalva, ji figūruoja ir Kunigundos Dineikaitės atsitiktinėje telefono užfiksuotoje jos rankos šviesos nuotraukoje, pertraukia sodrios mėlynos ir juodos šaltį ir siurrealistiniuose Vidmanto Jusionio atminties simuliakruose, panašiai tamsiuose, kaip ir faktūriškoje Gintauto Vaičio kūryboje.

Gintautas Vaičys, „Nuo Nemuno II“, nuotr. organizatorių

„Spalva – šviesa“ pratęsiama neseniai atsidariusioje galerijos „Kairė – dešinė“ parodoje. Tiesa, čia sodrių spalvų esama tik Eglės Einikytės-Narkevičienės egzistencialistinėse skulptūrose. Likusių eksponatų koloritas žymiai santūresnis, nors spalva juose nemažiau svarbi, kaip antai blankūs Arvydo Baltrūno ar tamsesni Manto Kniubo natiurmortai, kuriuose spalva sukuria formą. Vytautas Kaunas ir Eglė Želnytė kaip susitarę drauge kontempliuoja šviesos kaip atminties ir tamsos kaip užmaršties simbolizmą, o rausvo monochromo Mildos Gailiūtės peizažų spalvinis sprendimas sukuria dirbtinę žiūrovo nostalgiją svetimam atsiminimui. Ir staiga vėl atsišaukia sodri raudona, šios spalvos praskleista užuolaida atidengia tamsų drėgną mišką Ingos Likšaitės „Kelionėse“.

Kraštutinai kitokia yra Evelinos Januškaitės-Krupavičės kuruota paroda „Ne_fiksuojanti laikmena“ Arkos dailės galerijoje. Pirmasis žiūrovo susidūrimas su ekspozicija – nepatogus. Galima pasirinkti – eiti į juodomis užuolaidomis uždengtą kiek baugų juodą kambarėlį, ar į akinančią ir, rodos, artėjant vis ryškėjančią Petro Pyrohovo šviesos instaliaciją. Tamsiajame kambarėlyje taip pat kinta šviesa, pagal kurios choreografiją žiūrovas turi šokti, jeigu nori pamatyti visas Marijos Marcelionytės-Paliukės instaliacijos „Atminties tulpės“ dalis, kurios reikalauja skirtingo apšvietimo. Už tulpių – dar vienas tamsus kambarėlis su Julijos Pociūtės video darbu „Miškas“. Kuo giliau į mišką, tuo daugiau medžių: pašokus su šviesa, tamsa, tulpėmis ir medžiais, staiga vėl susidūrimas su tamsa – salė aptraukta juodomis užuolaidomis,  virš pakaušio kabo laidų lajos, ant baltos sienos mirguliuoja melsva šviesa, akys ieško aiškumo ir eina toliau. Pasitinka Valdos Verikaitės iškreiptų reprezentacijų instaliacija „Iliuzija“, iš kitos pusės kabo tamsoje pasislėpę Rodiono Petroffo nutapyti merginų veidai, dar kabo apšviestas Eglės Pilkauskaitės „Dialektinis kraštovaizdis“, atrodantis tarsi yranti oda. Galiausiai, labiau apšviestoje salės dalyje įvyksta dar viena nepatogi žiūrovo konfrontacija – R. Petroffo kūrinys „akis į akį“ žiūri atgal, ir žiūrėjo visą laiką, kol žiūrovas blaškėsi po salę.

Nustebinusi, paslaptinga ir kiek painoka parodos pradžia atrodo kaip LDS bandymas įsileisti truputėlį tarpdiscipliniškumo ir anonsuose reklamuojamo šiuolaikiškumo į savo naratyvą. Visgi eksperimentiški, neapibrėžti ir elektra besimaitinantys kūriniai tik apšildo. Išlindus iš tamsos, pasitinka saugūs kūriniai, nors ir kupini slogios ramybės: Vaivos Kovieraitės-Trumpės sunykę ciklo „Liminalinė laikmena“ portretai, sustingęs monochrominis Ingos Likšaitės jūros atvaizdas ir Vilmos Šileikienės aliejinių rožių atspaudai išvien kalba apie atminties laikinumą ir mirtį. Asociacijas su mirtimi kelia ir  Vyginto Orlovo „Pavogti prisiminimai“ – fotografijos iš sendaikčių parduotuvės, nors pats fotografijų įsigijimas sukuria naują prisiminimą.

Paroda „Mitas – Tikrovė – Užmarštis“ Pamėnkalnio galerijoje, nuotr. Vyto Nomado

Galiausiai, Nijolės Nevčesauskienės kuruotos parodos Pamėnkalnio ir Šv. Jono gatvės galerijose kalba apie kolektyvinės atminties konstruojamus naratyvus ir didžiųjų naratyvų konstruojamą kolektyvinę atmintį. Parodoje „Mitas – Tikrovė – Užmarštis“ tyrinėjamos tiek praeities, tiek dabarties kartoms svarbūs naratyvai: Sigitos Maslauskaitės prisimenamas Judėjų demonas Asmodėjas ar Romualdo Inčirausko Egzodas kolektyvinėje atmintyje turbūt buvo panašiai ryškūs religinėms bendruomenėms, kiek lietuviams dabar vis dar ryškūs Beno Alejūno aktualizuojama tremtinių tema ar Andriaus Zakarausko Sausio 13-osios įvykiai. Tikriausiai dėl (ne)reikšmingumo, kuris priklauso nuo laiko ir nuo to, kaip stipriai dalyvauja dabartiniame didžiajame naratyve, šmaikštauti taip, kaip Žygimantas Augustinas šmaikštauja inscenizuodamas Žygimantą Augustą, galima tik su jau nutolusiais įvykiais ar veikėjais. Kolektyvines istorijas pasakoja ne tik įvykių ar veikėjų fragmentai, bet ir daiktai – Dainius Trumpis pristato 9–10 dešimtmečiuose namų sąlygomis iš sugadinto foto popieriaus plačiai gamintas ir naudotas lošimo kortas, kurios vieniems sukelia asmeniškus prisiminimus, o kitiems konstruoja naratyvą apie laikmetį, tuo tarpu Aušra Vaitkūnienė į šį kontekstą įterpia kaip kūno atminties saugotoją ir drabužį.

Kita to paties pobūdžio paroda „Užmarštis – Mitas – Tikrovė“ kiek kritiškesnė naratyvų konstravimų ir kolektyvinės atminties atžvilgiu. Gelsvai rusvos spalvos Prano Grilišio „Viso pasaulio bitės darbininkės vienykitės“ ir Jurgitos Erminaitės-Šimkuvienės „Tai tik laiko klausimas“ kalba ne tik apie vabzdžius ir politiką, bet apie jų santykį su laiku. Socialinius lytiškumo, meilės ir kitus žmogų kontroliuojančius konstruktus tyrinėja, ardo, pašiepia Kristina Kurilionok, Laisvydė Šalčiūtė, Augustas Bidlauskas, Arūnas Daugėla, o kūniškumą ir iš jo sklindantį seksualumą parodoje šmaikščiai analizuoja Simona Bagdonaitė-Gubinienė. Ir tai – tik dalis menininkų, kurių naujus darbus tikrai verta pamatyti, jų yra kur kas daugiau!

Tačiau, grįžtant prie kolektyvinės atminties konstruojamų naratyvų ir didžiųjų naratyvų konstruojamos kolektyvinės atminties, galbūt taip aukštai užsibrėžti kvadrienalės tikslai nereiškia paprasčiausio mėginimo įkuisti savo poziciją kaip didįjį šiuolaikinio Lietuvos meno naratyvą – juk bandymas įterpti naujovių įvyko – nors ir kuklus, bet žingsnis žengtas. Klausimas, kur koja eis toliau – pirmyn ar atgal? Ar kitą kartą atvers duris dar plačiau? O gal užsidarys, sąmoningai apsiribodama savo erdvėmis, savo kuratorėmis, savo menininkais ir savo tradicijų tąsos naratyvu? Pamatysime 2024-aisias!

 

4-oji šiuolaikinės dailės kvadrienalė „Memorabilia. Įrašyti į atmintį“ veikia:

Vilniuje

2019 05 12 – 06 06 Arkos dailės galerijoje (Aušros Vartų g. 7),  Pamėnkalnio galerijoje (Pamėnkalnio g. 1), Dailininkų sąjungos galerijoje (Vokiečių g. 2), Šv. Jono gatvės galerijoje (Šv. Jono g. 11), 2019 05 30 – 06 25 Vilniaus grafikos meno centro galerijoje „Kairė-dešinė“ (Latako g. 3)

Klaipėdoje

2019 05 19 – 06 12 Klaipėdos kultūrų komunikacijų centre (Didžioji vandens g. 2)

Kaune

2019 05 24 – 06 18 Meno parko galerijoje (Rotušės a. 26)

Panevėžyje

2019 05 29 – 06 16 „GalerijaXX“ (Laisvės a. 7)

 

[1] Evelina Joteikaitė, „Prasideda kvadrienalė „Q19:Memorabilia. Įrašyti į atmintį“, in: Lietuvos žinios, 2019 04 12, [interaktyrvus], žiūrėta 2019 05 03, https://www.lzinios.lt/Kultura-ir-pramogos/prasideda-kvadrienale-q19-memorabilia-irasyti-i-atminti-/285631

[2] Ten pat.

Paroda „Spalva – Šviesa“ Dailininkų sąjungos galerijoje, nuotr. Vyto Nomado
Paroda „Spalva – Šviesa“ Dailininkų sąjungos galerijoje, nuotr. Vyto Nomado
Paroda „Spalva – Šviesa“ Dailininkų sąjungos galerijoje, nuotr. Vyto Nomado
Paroda „Spalva – Šviesa“ Dailininkų sąjungos galerijoje, nuotr. Vyto Nomado
Ramūnas Čeponis, „Dykumo punktyrai“, nuotr. organizatorių
Ramūnas Čeponis, „Dykumo punktyrai“, nuotr. organizatorių
Gintaras Palemonas Janonis, „Pradžia“, nuotr. Vyto Nomado
Gintaras Palemonas Janonis, „Pradžia“, nuotr. Vyto Nomado
Gintautas Vaičys, „Nuo Nemuno II“, nuotr. organizatorių
Gintautas Vaičys, „Nuo Nemuno II“, nuotr. organizatorių
Eglė Einikytė-Narkevičienė, „Mėlynas aksomas“, nuotr. organizatorių
Eglė Einikytė-Narkevičienė, „Mėlynas aksomas“, nuotr. organizatorių
Inga Likšaitė, „Kelionė“, nuotr. organizatorių
Inga Likšaitė, „Kelionė“, nuotr. organizatorių
Marija Marcelionytė-Paliukė, „Tulpių mėnulis“, nuotr. organizatorių
Marija Marcelionytė-Paliukė, „Tulpių mėnulis“, nuotr. organizatorių
Julija Pociūtė, „Miške“, nuotr. organizatorių
Julija Pociūtė, „Miške“, nuotr. organizatorių
Valda Verikaitė, „Iliuzija“, nuotr. organizatorių
Valda Verikaitė, „Iliuzija“, nuotr. organizatorių
Rodion Petroff, „Noise appeareance“, nuotr. organizatorių
Rodion Petroff, „Noise appeareance“, nuotr. organizatorių
Pranas Grilišys, „Viso pasaulio bitės darbininkės vienykitės“, nuotr. Vyto Nomado
Pranas Grilišys, „Viso pasaulio bitės darbininkės vienykitės“, nuotr. Vyto Nomado
Vaiva Kovieraitė-Trumpė, „Liminalinė laikmena“, nuotr. organizatorių
Vaiva Kovieraitė-Trumpė, „Liminalinė laikmena“, nuotr. organizatorių
Paroda „Mitas – Tikrovė – Užmarštis“ Pamėnkalnio galerijoje, nuotr. Vyto Nomado
Paroda „Mitas – Tikrovė – Užmarštis“ Pamėnkalnio galerijoje, nuotr. Vyto Nomado
Paroda „Mitas – Tikrovė – Užmarštis“ Šv. Jono gatvės galerijoje, nuotr. Vyto Nomado
Paroda „Mitas – Tikrovė – Užmarštis“ Šv. Jono gatvės galerijoje, nuotr. Vyto Nomado
Žygimanto Augustino darbai, nuotr. Vyto Nomado
Žygimanto Augustino darbai, nuotr. Vyto Nomado
Dainius Trumpis, „Foto kortos“, nuotr. organizatorių
Dainius Trumpis, „Foto kortos“, nuotr. organizatorių
Augustas Bidlauskas, „REX“, nuotr. organizatorių
Augustas Bidlauskas, „REX“, nuotr. organizatorių