Senos naujienos

Kiek atsimenu, „Jaunojo tapytojo prizo“ (rengia Julija Dailidėnaitė ir Vilmantas Marcinkevičius) projektas mane visuomet verčia sužvairuoti – viena akis, besidžiaugdama dėmesiu jauniems tapytojams, krypsta ekspozicijos vidun, bet kita nusisuka į jaunus kitų medijų kūrėjus. Nenorėčiau, kad šis mano žvairavimas atrodytų kaip priekaištas JTP, nes ši iniciatyva suteikia nemažai galimybių jaunai tapybai pasirodyti, įsiminti, parsiduoti. Menininkus pastebi tarptautinė komisija, jie eksponuojasi plačiai išreklamuotame projekte, gali gauti piniginį prizą, sutartį personalinei parodai, reziduoti užsienyje. Svarbiausia, kad vardas gali patogiai įsikuisti šiuolaikinės tapybos žemėlapyje net ir neužėmęs prizinių vietų, nes kabėdamas ten tu jau žinai, kad esi įtrauktas į Baltijos tapybos metraštį.

Vis dėlto ne tapytojams tokių galimybių nėra ir gana aišku kodėl. Tapyba dažniausiai yra fiziškai patogesnė, dvimatė meno medija, neturinti kopijų. Kitaip tariant, lengvai įkurdinama patalpoje, nereikalaujanti ypatingos priežiūros ir visuomet „ta vienintelė“. Ši disciplina, iki šiol vadinama tradicine, suteikia saugaus investavimo jausmą. Šiukštu nereikia manyti, kad esu kokia nors tapybos priešininkė, atvirkščiai, manau, jog nuo tokio dominavimo meno rinkoje labiausiai nukenčia ji pati, tik ne pardavimo, o vystymosi prasme. Saugumas, patogumas sukuria ribas ir skatina stagnaciją, tradicijų puoselėjimas veda į suvaržymus, kurie ne visuomet yra sąmoningi. Taigi, buvimas tapytoju ir buvimas ne tapytoju turi savų privalumų ir trūkumų. Viena vertus, atviresnės rinkos durys, kita vertus – priverta kūrybinė laisvė bei eksperimentavimas, ir atvirkščiai.

Todėl pradžiugina JTP bene kaskart eksponuojamas vienas kitas medijos atžvilgiu netradicinis kūrinys, o šiemet jų netgi trys! Pirmiausia į akis krinta Solveig Liil, kuri griebia ryškaus akrilo tūbas, suploja ištaškytas spalvas tarp poros penkių metrų ilgio plastikinių plokščių, jas pamauna ant grandinių ir pavadina tai „Taking power“ („Jėgos perėmimas“). Kūrinys rėksmingai išsišoka erdvėje, nuosaikesnio kolorito darbų apsuptyje, tik vargiai nustebina estišku sintetiškumu. Dar yra kritišką žvilgsnį į tapybos mediją nutaikęs Jurgis Tarabilda, kuris karšto oro šautuvu nulupo keliolika kartų užtapytos drobės sluoksnį. Tokiu būdu jis maištauja prieš tapybos dvimatiškumą ir tyrinėja žvilgsnio santykį su užtapytais, nuo jo paslėptais vaizdais. Kartu kūrinys primena, dėl kokių priežasčių drobės būna užtapomos, ir tarsi užsimena apie tai, kaip karikatūriška mąstyti apie tapybos dominavimą meno rinkoje ir iš to kylančius finansinius privalumus čia, Baltijos šalių jaunų menininkų parodoje.

Bet už buvusios bažnyčios kolonos pasislėpęs, iš dviejų juodų sušaudytų drobių suformuotas Gabrielės Vingraitės heterotopinis koridorius man suteikia stipriausias emocijas. Pasivaikščiojimas tarp pradrėkstos drobės blogųjų pusių yra kažkas tokio – neapibrėžiamo. Sušaudyta, išdraskyta, nulupta ir sutaškyta tapybos tradicija tokiais agresyviais veiksmais supurtoma, jos neužtenka, norisi atskleisti ją naujai.

Kalbant apie naujumo stygių, apie JTP kasmet pasigirsta keletas niūrių komentarų – tada buvo geriau, nieko naujo, nieko originalaus. Galima šiuos priekaištus nurašyti kaip amžiną pesimisto istoriją pavadinimu „viskas jau padaryta“ arba galima pasvarstyti, kad galbūt yra konkrečios šių nusiskundimų priežastys? Žinoma, į šią parodą kiekvienas eina su mintimi išvysti ką nors naujo, bet ne viskas yra nematyta neregėta, nes net pavardės kartojasi. Šiemet papildomą premiją pelniusi Liisa Krussmagi finalininkų ekspozicijai buvo atrinkta jau ketvirtą kartą, latvė Sandra Strele to paties ciklo kitą kūrinį rodė pernai, Tarabilda pernai irgi dalyvavo, laimėjo publikos prizą. 2017-ųjų JTP nugalėtojas Alexei Gordin apšilimą atliko dalyvaudamas 2016-ųjų finalininkų parodoje, pernykščiai finalininkai Grisli Soppe-Kahar ir Kristaps Priede irgi nebuvo naujokai, vienas buvo finalininkas 2016 m., kitas – 2015 metais. Komisijos įvertinimą gavęs Povilas Ramanauskas irgi jau buvo dalyvavęs prieš visą penkmetį, Vita Opolskytė eksponavosi 2017-ųjų parodoje, kaip ir 2016-ųjų, kur gavo papildomą premiją, kaip ir 2015-ųjų, kur gavo papildomą premiją. 2016-ųjų kita papildomos premijos laimėtoja Adriana Vignere JTP jau prisistatė metais anksčiau. Indrė Ercmonaitė 8-ajame JTP nebuvo naujokė, kaip ir nugalėtoja Rosanda Sorakaitė. Dvejus metus iš eilės į finalininkus buvo atrinkti Magone Šarkovska, Milda Gailiūtė, Alina Melnikova, Jolanta Kyzikaitė, Darius Jaruševičius, trejus metus iš eilės – Rodion Petrov, Linas Jusionis. Netgi ketverius – Eglė Karpavičiūtė. Dar po porą ar tris kartus dalyvavo Rūtenė Merkliopaitė, Kristi Kongi, Raitis Hrolovics, Kristina Ališauskaitė, Adomas Danusevičius. Pirmoji JTP laimėtoja Kristina Kurilionok vėliau finalininkų parodoje dalyvavo dar porą kartų, kol taisyklės leido dalyvauti anksčiau nugalėjusiems. O kurgi dar tos likusios besikartojančios pavardės, kurios nebuvo eksponuojamos finalininkų parodoje, bet kurias galėjai pamatyti internete ar kataloge.

Tik nereikia iš karto paviršutiniškai pulti ir kaltinti komisijos, kad atrenka vis tą patį iš 70–100 kandidatų. Užtenka perversti vos kelerių metų kandidatų sąrašus ir pasimato, kad vis dėlto nelabai yra iš ko rinktis – kasmet siūlosi nemažai tų pačių menininkų, o iš pastarųjų yra ir tokių, kurie kelerius metus iš eilės siūlo vis tuos pačius kūrinius. Bet kodėl gi nepabandžius vėl? Nors tuos pačius darbus kišantiems gal truputėlį trūksta gėdos, bet kiti, kurie kasmet parodo ką nors nauja, kodėl gi ne? Apie juos tikrai negalima pasakyti nieko blogo, menininkai išties įdomūs, turintys ką pasiūlyti, todėl ir atrenkami kelis kartus. Bet pažvelgus iš tolėliau gali susidaryti įspūdis, jog per visas tris Baltijos šalis daugiau jaunos, kokybiškos ir originalios tapybos nė su žiburiu nerasi. Gali pasirodyti, kad nieko naujo, viskas kartojasi, tapyba marinuojasi savo sultyse. Kita vertus, nederėtų pamiršti, kad ne visi kandidatuoja. Tuomet kyla klausimas, ar tikrai JTP atspindi naujas Baltijos šalių tapybos tendencijas, ar tikrai kasmet atskleidžia perspektyviausius jaunus tapytojus.

Vis dėlto kasmet JTP yra ir ko naujo pasižiūrėti, susipažinti, ir kai kurie susipažinimai tikrai malonūs. Šmaikštus Monikos Radžiūnaitės „Begginer’s Guide“ pagyvina ekspoziciją savo primityvumu ir naivumu. Folijos kepuraitėmis pasidabinę besišypsantys beveidžiai, takelio vedami, mano mintyse išlipa iš paveikslo siužeto ir tęsia pasivaikščiojimą po JTP ekspozicijos salę. Vienišas mažytis Ievos Juršėnaitės „A girl and a skeleton“ toks makabriškai mielas, kad norisi jį apkabinti. Prie netoliese kabančio Lindos Lagzdinos portreto, priešingai, nesinori liestis. Šleikštus makiažo riebumas persismelkia per atstumą, vien žiūrėdama jaučiu riziką išsitepti. Tokie yra mano subjektyvų skonį pradžiuginę JTP naujokai, bet jų yra daugiau. Manau, kad kiekvienas atrastų bent vieną iki tol šiame projekte neeksponuotą menininką, maloniai patraukiantį akį.

Taigi, naujų pavardžių kasmet išnyra nemažai, vis dėlto naujumo stygius neapleidžia, trūksta autentiškumo, originalumo, vis tiek brendama nusivylimo būsenon. Norom nenorom savus (t.y. lietuvius) vertiname ir pagal tai, kaip greitai atpažįstama mokykla ir kiek stipriai technika atspindi mokytojo įtaką, kiek ką primena siužetai ir taip toliau. Tokios niūrios mintys aplanko stovint priešais Kęstučio Juršėno nutapytą Žalgirio stotelę, darbą, kuris šiaip man patinka, bet negaliu jo nelyginti su kitais jaunų lietuvių kūriniais, ypač negaliu atsikratyti tematinės prekybcentrių asociacijos su 2016 m. JTP publikos simpatijas pelniusios Dovilės Bilkštienės darbu. O ir pasikartojančio žmonių svetimumo akcentavimo stebint pilką kasdienybę toli ieškoti nereikia – priešingoje pusėje matyti Airos Urbonavičiūtės „Route No. 395501“, lietuviško kolorito, gestiškų potėpių, iš kurių niekaip neišlendama. Abu kūriniai kalba apie migravimą, judėjimą, tačiau kartu nurodo į užsistovėjimą.

Galbūt jaunieji tapytojai sąmoningai nustoja siekti autentiškumo, originalumo dėl manymo, kad „viskas jau padaryta“, ir leidžia sau laisviau, be kaltės megzti dialogus su įkvėpėjais, juos interpretuoti? Žinoma, čia dar reikia paisyti savęs ieškojimų etapo, bet ilgai galvos krapštyti nereikia, kad atminty iškiltų tikrai savitai kuriantys jaunuoliai, kurie gal ir turi įžvelgiamą štampą „iš ten, mokėsi pas tą“, visgi išsiskiria iš kitų. O metai po metų lankantis JTP, atrinkti tokie kūriniai neatrodo panašūs, bet kiekvienas atskirai labai primena ekspozicijoje nesančius. Apie tai man prabyla Eglės Norkutės rožinė netvarka. Daug triukšmo, persisluoksniavimų, vos ne fetišistinių meno objektėlių, kurie lyg ir turėtų inspiruoti, bet įvyksta perteklius, žengiamas vienas žingsnis pirmyn ir du atgal. Sandra Strele pernai labai nudžiugino augalija ir žalsva pelkių spalva, o šiemet, kaip ir dažnas kitas jaunas tapytojas, mezga dialogą su Davidu Hockney. Bijau, kad dialogams su Davidu Hockney man jau išsivystė alergija, kaip ir dialogams su Frida Kahlo.

Kaip tyčia nugalėtoja pripažinta ir iškart JTP čempionų olimpan nunešta Monikos Plentauskaitės drobė yra ne kas kita, o Kahlo autoporteto parafrazė. Emancipuotos moters kūrėjos povyzoje Plentauskaitė nutapo save kaip tikrą matroną, tik, priešingai nei Kahlo autoportrete, išvaizda tapytoja neperima maskuliniškų elementų, o nutapo save palaidais plaukais, ilgu nevaržančiu sijonu, lakuotais kojų pirštų nagais. Norėtųsi pasakyti, kad jei jau yra noras megzti dialogą su žymiaisiais, tai čia jis mezgamas tinkamai. Autorė išlaiko savastį, naujai iškelia seną problemą perimdama kompoziciją, bet ne koloritą, stilių, tikslingai pakeičia kiekvieną elementą. Dar ir bendrą kompoziciją pakeičia, pasukdama veidrodžio principu. Kalbant apie perteikiamą moterų menininkių statuso problematiką, tai įsisenėjusi bėda, Lietuvoje vis iš naujo aktualizuojama dešimtmečius. Visgi retas kūrinys, narpliodamas šitą skaudulį, užduoda tokį pozityvų toną. Pro suspaustas tapytojos lūpas prasiskverbiantis šypsnio kraštelis sukuria lengvą patosą, pakilia nuotaika užpildantį visą drobę. Ir faktas, kad ši drobė laimėjo, tik sustiprina spinduliuojamą pakilumą tarp kitų JTP nugalėtojų kūrinių.

Taigi, nors dešimtajame JTP tikrai yra ką pamatyti, liežuvis neapsiverstų sakyti, kad pamatyta kažkas naujo visomis šio žodžio prasmėmis. Laimėjo kūrinys, kalbantis apie socialines meno pasaulio problemas. Kaip ir pernai. Apskritai, kaip ir ne kartą šiame projekte, yra keletas darbų šiomis temomis. Kaip ir ne kartą, yra jaunų tapytojų, vis dar sunkiai atsiplėšiančių nuo mokytojo potėpių. Kaip ir kasmet, vienas kitas ieško būdų naujai pažvelgti į tapybą kaip į mediją, vienas kitas interpretuoja klasiką ir kuria dialogą su kitų menininkų kūryba, na ir atsiranda vienas kitas, vertas rimtesnio dėmesio. Šiandien viskas kitaip negu vakar, sykiu ir taip pat. Susidaryti įspūdį apie Baltijos šalių jaunosios tapybos tendencijų kismą iš šio projekto finalininkų nepatarčiau. Kaip metraštis jis pernelyg subjektyvus, kaip tendencijų žemėlapis – pernelyg netikslus. Ir vis dėlto džiaugiuosi šio projekto egzistavimu, džiaugiuosi kasmetine jaunų tapytojų globa sudarant jiems galimybę konkuruoti, pasirodyti platesniam spektrui žmonių, taip pat ir tuo, kad tai yra vienas iš nedaugelio meno projektų, sugebančių privilioti ir netipinį parodų lankytoją. O dabar belieka laukti kito karto.

Daugiau informacijos ypp.lt