7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Odė bulvei

Aistės Kisarauskaitės paroda „Solanum tuberosum“

Karolina Rimkutė
Nr. 40 (1277), 2018-12-07
Dailė
Ekspozicijos fragmentas. L. Skaisgielos nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. L. Skaisgielos nuotr.

Vieną vasarą svečiavausi pas bičiulę Žirmūnuose, viename tų pilkųjų blokinių namų. Kartoninio buto, kurį draugė nuomojosi, balkone ankstesnysis gyventojas buvo palikęs nedidelį savo ūkį – žydinčią bulvę plastikinėje dėžėje. Esu mačiusi butuose auginamas prieskonines žoleles, pipirus, mažyčius pomidoriūkščius, kadaise ir pati svarsčiau baziliką vazonėlyje pasisėti, bet bulvės? Daugiabučio balkone? Iš tos nuostabos ir nežinojimo, ką ir begalvoti, garsiai užsikvatojau. Prisiminiau įvairius juokelius (keliuose jų ir tiesos būta) apie ožkas, karves, arklius, pastebėtus Lietuvos didmiesčių balkonuose. Kaip ten sakoma, kaimo iš žmogaus neišvarysi?..

 

Kaip augusiai viename centrinių sostinės rajonų, Žvėryne, daržas Vilniaus glūdumoje neturėtų atrodyti toks netikėtas reginys. Šalia kreivuojančių nuo senatvės medinių namų netgi keista to darželio neaptikti. Dar, prisimenu, vieną panašiai šiltą dieną, kaip tada pas draugę Žirmūnuose, tuščioje Vytauto gatvės pabaigoje mačiau ir įkinkytą juodbėrį, tempiantį vežimą su šieno kupeta, bei pinta skrybėle ir lininiais rūbais pasidabinusį barzdotą senelį. Mačiau juos tik vieną kartą, tikriausiai keliaujančius iš kokio teminio renginio. Ta akimirka, tas vaizdinys vienu metu man atrodė ir įprastai, ir neįtikimai, it iš kokio sapno. Viena vertus, tada dar nublukę žalsvi, rusvi ir žydri Vytauto gatvės medinukai nebuvo pradėti renovuoti, retas kuris langas pakeistas plastikiniu, šaligatvis ir kelias gerokai nusidėvėję – tikrai ne vienas praeivis galėjo akimirką užsimiršti ir leisti galvoje suvešėti fantazijai, kad vaikšto kažkokiame ne visai lietuviškame ir ne visai lenkiškame pakelės miestelyje. Kaimišką atmosferą iš tolo sutrikdė naujai pastatytas stiklinis dvylikaaukštis, neleidžiantis ilgam nutolti nuo fakto, kad stovi per maždaug pusę kilometro nuo sostinės centro.

 

Dabar mąstau, galbūt keistokas tas balkono ūkis man pasirodė būtent dėl to, kad buvo nedidelis. Ar verta įdėti tiek darbo, prižiūrėti augalą dėl vos keleto bulvyčių? Tačiau pati bulvė, nors ir pigi daržovė, savo prieinamumu ir atsparumu tikrai jau prieš amžių ar du pakeitė duoną ir tapo pagrindine lietuvių maitintoja. Nors skurdus naudingų medžiagų maistas, bulvė nusipelno pagarbos. Ji užkemša skrandį ir gelbsti nuo bado, kiekvienam perprantami nors keletas bulvių paruošimo vartojimui būdų. Ir dar ji žydi! O juk auginame tuos prieskonius, daržoves butuose ne tik pigumo ar šviežumo sumetimais, tai viso labo pretekstas. Tikrosios to priežastys yra gamtos ilgesys ir poreikis prie jos prisiliesti, ja pasidžiaugti. Juk čia pat ir parduotuvės, ir turgūs, kam šitiek vargo, jei nebūtų poreikio kažkaip kompensuoti gamtos trūkumą kasdieniame gyvenime?

 

Greičiausiai taip meditatyviai šį trūkumą kompensavo Aistė Kisarauskaitė parodoje „Solanum tuberosum“ (kuratorius Danas Aleksa), ant grindų ištiesusi akvarelės lapus, kurie užimtų turbūt pusę buto, ir liejusi rusvą lauką, besidriekiantį iki pat horizonto. Švelniai vesdama teptuku, Kisarauskaitė svajingai atkūrė bulvienojų stiebus, nužydėjusius žiedus, vieną kitą žemėje pasislėpusią bulvę. Galima sakyti, jog, kartodama šiuos kaimo vaizdinius, menininkė kūrė ir rūpinosi savo ūkiu, jame auginama liaudies maitintoja, o dabar, parodoje, kviečia žiūrovus pasigėrėti savo žemėmis ir tuo, kas liko po menamo bulviakasio. Žinoma, tiek liejimas, tiek žiūrėjimas į akvareles tėra vizualinis gamtos pakaitalas, tačiau jose glūdintis žemės pajautimas, iškabintas jaukioje galerijos prietemoje, užkrečia noru basomis perbraukti purią drėgną dirvą labiau nei su ja susidūrus realybėje.

 

Šalia akvarelių ryškiai apšviestas kabo iškastus griaučius primenantis arklio balnas. Praktiškai jau beveik muziejinis eksponatas priverčia apmąstyti ne tik eilinių bulvių valgytojų ir gamtos susvetimėjimą, bet ir ūkininkų patyriminį nutolimą nuo jos. Arkliai laukams išarti jau retai kada bekinkomi, našumą didinančiomis mašinomis praturtinta ūkininkystė nebesaisto savęs nei su darbiniais gyvuliais, nei su tiesiogine prasme purvinu darbu. Arklinius plūgus pakeitė geresni, tempiami mėlynų „Minsko“ traktorių, žmogui nebereikia eiti per purvą ir jame klūpoti, tik užvesti variklį ir patogiai vairuoti. Perlamutrine mėlyna menininkės padengti objektai pertraukia gamtos tonus parodoje panašiai kaip tas stiklinis administracinis pastatas mano nupasakotą kaimišką akimirką miesto centre. Kūnišką ryšį su valgomosios bulvės auginimo ypatybėmis šiandien išlaiko greičiausiai tik tie, kurie ją auginasi sau sodybose, nedideliuose darželiuose, balkonuose.

 

Automobilių dažais padengtas ne tik arklinis plūgas, bet ir metalinė tara su čiaupu. Nors skirta tikrai ne tam, negaliu atsiriboti nuo asociacijų su bulvine namine, neskania, bet pigia degtine, išplitusia vystantis pramonei, kai gaminti tokią degtinę pasidarė lengviau nei ruginę. Nors Kisarauskaitės objektai žadina sentimentalumą kaimui, dar giliai pasąmonėje besisiejantį su jaukumu bei ramybe, ne paslaptis, kad lietuviškas kaimas tikrovėje – prarastas. Rodos, pernai atliktame tyrime paaiškėjo, jog Lietuvos kaimuose girtuokliaujama dvigubai daugiau nei miestuose, ir tai visai nestebina. Nereikėtų suabsoliutinti ir kliautis gaja nuomone, jog Lietuvoje visi kaimai prasigėrę, tačiau bendras vaizdas vis dėlto liūdina. Darbo nėra, laisvalaikis skurdus, tad kas belieka...

 

Nors kaimas miręs, agrarinė kultūra vis dar suvokiama kaip lietuviško identiteto pamatas, galbūt todėl Kisarauskaitės išlieti poetiški dirvos fragmentai apgaubia šiluma, bet šalia gulintys blizgiai perdažyti seni žemės ūkio rakandai atskleidžia šio suvokimo dekoratyvumą, nusidėvėjęs balnas išduoda smarkiai pasikeitusią ir nutolusią nuo gamtos žmogaus buitį, kuri, nepaisant patogumo, vis tiek persmelkta ilgesio. Kaimo iš žmogaus neišvarysi. O purvina ir neišvaizdi, į daugelio mitybos racioną dažnai įtraukiama kuklioji bulvė, žemėmis ištepanti delnus net žmogui, niekada nedirbusiam lauke, išlieka vienu pagrindinių šio ilgesingo ryšio kanalų.

 

Paroda veikia iki gruodžio 9 d.

Projektų erdvė „Sodų 4“ (Sodų g. 4, Vilnius)

Dirba trečiadieniais–sekmadieniais 15–19 val. arba susitarus tel. +370 627 28274

Ekspozicijos fragmentas. L. Skaisgielos nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. L. Skaisgielos nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. L. Skaisgielos nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. L. Skaisgielos nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. L. Skaisgielos nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. L. Skaisgielos nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. L. Skaisgielos nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. L. Skaisgielos nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. L. Skaisgielos nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. L. Skaisgielos nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. L. Skaisgielos nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. L. Skaisgielos nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. L. Skaisgielos nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. L. Skaisgielos nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. L. Skaisgielos nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. L. Skaisgielos nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. L. Skaisgielos nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. L. Skaisgielos nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. L. Skaisgielos nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. L. Skaisgielos nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. L. Skaisgielos nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. L. Skaisgielos nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. L. Skaisgielos nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. L. Skaisgielos nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. L. Skaisgielos nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. L. Skaisgielos nuotr.