Kūno atminties asambliažai

Jau trečią savaitę vienam draugui negrąžinu pasiskolinto Witoldo Gombrowicziaus „Kosmoso“, mat niekaip neįstengiu perskaityti. Taip yra tikrai ne dėl to, kad man kaip nors neįtinka šis lenkų rašytojas ar stinga laiko. Priešingai, laiko skaityti atrandu ir, viena važiuodama troleibusu, vis iš naujo perskaitau keletą pirmųjų puslapių, kur aprašomos romano veikėjos Lenos lūpos: slidžios kaip šliužas, įkaitinančios slidų ir glitų kūnišką geidulį. Kaskart perskaitau ir paskęstu mintyse apie šį patrauklumo ir bjaurumo žaismą, kuris puikiai perteikia aistringą potraukį kūnui – trokštame jo gaivališkai, su visais jo syvais, kurie be geismo greičiausiai veiktų atstumiančiai, kaip slidus šliužas. Šie rašytojo žodžiai kuriam laikui apsigyveno mano sąmonėje ir nukeliavo į „Vartų“ galeriją, kur susitiko su taip pat geidulingai gličia Adomo Danusevičiaus kūryba tryliktoje personalinėje jo parodoje „Purvas ir gėlės“.

Spalvingų gėlių žiedų ir drėgnos žemės draugystė yra siejama skysčių, vandens lašų, kurie išaugina augalą purve, taip pat skysčiai pulsuoja ir toliau, pačioje gėlėje. Vanduo žymi transgresuojančią gyvybę ir pro kraštus besiveržiantį geismą gyventi. Geisme atsirandantys patrauklūs kūniški skysčiai šioje parodoje nurodo į pirmapradį būties elementą – vandenį, kuris apvalaus kristalo forma pasirodo ir pačioje ekspozicijoje. Panašiai kaip Gombrowicziaus šliužiškas slidumas, skysčiai erotika tvinkčioja Danusevičiaus keramikos glazūroje, blizgioje perlų motinos tapyboje ir, sumišę su trykštančiu kūniškumu, virsta neapibrėžiamų formų kosminiu erosu. Vaizdiniai tarsi ištirpsta tapyboje, o tapyba kaip medija sukūniškėja, tampa labiau keramiška nei tapybiška. Glitus spindesys apgaubia ne tik vulvakriaukles ir vulvažuves ar fališkus grybus ir koralus – jis padengia ir savo dažo mase klampius paveikslus, atrodančius it drėgnas purvas.

Žinoma, ne visi eksponuojami objektai tviska ir jie kalba ne vien apie kūniškus jausmus. Jolantos Marcišauskytės-Jurašienės kuruotoje parodoje galima išvysti atrinktą pastarųjų trejų metų Danusevičiaus kūrybą – laikotarpio, kuriame lietuviams nuo 2008-ųjų puikiai pažįstama menininko kūrybinė linija pradeda smarkiai keistis. Anksčiau tyrinėjęs hegemoniško vyriškumo maskuotes homoseksualiai tapatybei, vėliau menininkas pradėjo gilintis į tam priešingą – subordinuotą vyriškumą ir kempo estetiką, kurią Lietuvoje dar prieš porą metų pristatė „The Rooster gallery“. Keletas kūrinių, eksponuotų ten, matomi ir čia, tačiau taip pat yra ir daug daugiau nedidelio kelioninio formato tapybos darbų iš įvairių 2016–2019 m. sukurtų menininko ciklų, kalbančių ne tik apie kempiškąjį blizgesį (beje, tapybos kūrinių mozaika ant sienos, beveik įsirėmusi į puošnų galerijos frizą, smagiai sustiprina sąsają su kempo estetika), bet ir geismo reprezentavimą už reprezentacijos ribų.

Nors parodos ekspozicija nėra išdėstyta chronologiškai, ji atvirai kviečia nuodugniau patyrinėti akivaizdų Danusevičiaus meninės raiškos kismą. Šalia įėjimo padėta menininko daktaro disertacija plačiai supažindina su teorinėmis ir praktinėmis įtakomis jo kūrybai, salėse išklijuotos Gerharto Hauptmanno ir Karlo Gustavo Jungo apybraižos atitolina žiūrovą nuo seniau matytų subordinuotų ir hegemoninių vyriškumo formų tyrinėjimų, nurodo jų pabaigą. Išsilaisvinus nuo kamufliažinio vyriškumo ir kempiško blizgesio sociovizualinių koduočių queer kontekste analizės, prasideda naujas menininko kūrybinis etapas, kuris yra labiau queer nei bet kada iki šiol. Anksčiau Danusevičius kalbėjo apie queer tapatybę, o dabar jis išgyvena ir išjaučia vaizdinius iš kūniškosios atminties ir pateikia tai per queer estetiką – besivadovaudamas vizualiais metodais, kurie priešinasi reprezentaciniams režimams. Anksčiau apibūdinti kaip gestiški, dabar tapybos objektai darosi vis labiau fragmentiški. Kaip LRT laidoje „Kultūros diena“ transliuotame interviu įvardijo pats autorius, tai – smūginė tapyba.

Menininkas nebesistengia reprezentuoti tapatybės ar jos problematikos heteronormatyvioje aplinkoje, nors kūryba toliau kalba apie seksualumą ir lytiškumą. Jaučiami tam tikri lyčių skirtingumai, parodoje dominuoja grėsmingos dantytos kriauklės, žuvys ir koralai, primenantys vulvas, tačiau čia pat žiūrovo mėginimas paviršutiniškai pritempti kūrinius į lyčių galios žaidimų diskursą yra sutrukdomas, nes šalia ant grindų taip pat pūpso ir slidžiai švelnios, malonios kriauklės, o tekstas ant sienos siūlo užuominą: visa tai juk apie gaivališką seksualumą, kai „vienoje pusėje šiepiasi nasrai, kitoje – bučiniui pražiotos lūpos.“

Kitaip tariant, darbams, kupiniems kartais žaismingos ir švelnios, kartais žvėriškai agresyvios, tačiau visuomet erotinės energijos, taikoma antireprezentacinė prieiga – nėra apibrėžto kūno, kuris galėtų būti paverčiamas objektu, jis pernelyg ištirpęs arba užslėptas, atvaizduojamos tik abstrakčios dalys arba formos, nustumiančios kūną už reprezentacijos ribų. Tai veikiau kūno atminties asambliažai, veikiantys be kūniškosios tapatybės. Kaip savo disertacijoje teigia Danusevičius, susapnuotas gėlėmis pražydusių fragmentiškų galvų motyvas žymi kokybinį perėjimą kūryboje, pradedama koncentruotis į meninę raišką nemedijuojant paties vaizdo, o kuriant naujas realybes.

Čia galima pastebėti gilų sąryšį su Gilleso Deleuze’o ir Felixo Guattari plėtota „kūno be organų“ sąvoka, kuri paneigia tapatybę ir per eksperimentus, disartikuliacijas kuria ją iš naujo. Tokiam meniniam perkonstravimo siekiui padeda Danusevičiaus kūryboje išliekanti kempiška estetika, savo esme perkoduojanti socialinius tapatybės konstruktus, juos ignoruojanti ir taip išlaisvinanti objektą nuo reprezentacinių režimų. Taigi vaizduojamas kūnas tampa antireprezentacinis ir todėl veikia kaip kūniška jausmo išraiška, šiuo atveju – geismo įkūnijimas.

Lenos lūpos Gombrowicziaus „Kosmose“ neatsiskiria nuo Lenos tapatybės. Ne lūpos, bet Lena redukuojama iki slidaus kaip šliužas geismo objekto, nes lūpos yra jos kūno, jos kūniškosios tapatybės dalis. Čia ir išryškėja vienas esminių išskirtinumų Danusevičiaus naujoje kūryboje – vulvakriauklės ir falagrybiai neturi savininko, kaip kūno asambliažai jie egzistuoja savaime, o tai panaikina galimybę kito žmogaus kūną sudaiktinti. Vaizduotėje atpažįstamos užuominos į žmogiškas kūno dalis tėra užuominos, todėl vujeristinis žvilgsnis negali atsirasti. Danusevičius sugamtina seksualinę simboliką ir tokiu būdu išlaisvina geismo raišką į tai, kas yra neapibrėžiama, – paverčia abstrakčiu fragmentu, iš kurio pulsuoja glitus kūniškos gyvybės geismas.

Paroda veikia iki gegužės 10 d.