7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Autorius: Rasa Murauskaitė

Rasa Murauskaitė

Opera ir gyvenimas kūrybinių dirbtuvių principu

Pokalbis su kompozitore Rūta Vitkauskaite

Londonas – tai didžiulis, kosmopolitiškas didmiestis. Ten pilna visko, taip pat ir labai aukšto lygio meno. Turbūt dėl to ten ir gyvenu, nes vien einant į miestą galima pamatyti daug nuostabių dalykų. Tiek iš meno kūrinių, tiek iš organizacinių struktūrų sąmoningai ar nesąmoningai semiesi įkvėpimo.

Metus teko dirbti „Birmingham contemporary music group“ edukaciniame departamente. Porą dienų per savaitę dirbau biure ir vieną dieną vaikams rengdavau kūrybines dirbtuves. Ten apmąstytas kiekvienas žingsnelis, nuo to kartais net pavargsti, bet kartu lydi ir nepaprastas saugumo jausmas. Tačiau būnant tos tvarkos dalimi labai apribojami žmogiški talentai. Lietuvoje žmonės daro viską, kartais tai tarsi chaosas, bet, man atrodo, čia jie laimingesni, nes visapusiškai save išreiškia. Anglijoje žmonės gana pilki.

Rūta Vitkauskaitė. Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Rūta Vitkauskaitė. Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Rasa Murauskaitė

Mirga Gražinytė-Tyla įskėlė ugnį

„Los Angeles Times“ apie lietuvių dirigentę

Jaunosios lietuvių dirigentės Mirgos Gražinytės tarptautinė sėkmė – džiugus reiškinys Lietuvai. Tarp orkestrų, su kuriais menininkei teko dirbti, patenka ne tik Lietuvos nacionalinis simfoninis, bet ir „Kremerata Baltica“, Mahlerio, Vienos, Lozanos kameriniai orkestrai, MDR Leipcigo Radijo simfoninis orkestras. 2011-aisiais ji dirbo antrąja kapelmeistere Heidelbergo teatre, o 2013–2014 m. sezoną buvo pirmoji kapelmeisterė Berno operos teatre. 2012-aisiais laimėjusi prestižinio Zalcburgo festivalio jaunojo dirigento prizą, šiuo metu M. Gražinytė stebina Los Andželą, kur dirba miesto filharmonijos orkestro vyriausiojo dirigento asistente, o 2014–2015 m. sezonui ji buvo paskirta ir Zalcburgo teatro pagrindine dirigente. Lietuvoje praėjusių metų kovą menininkė pasirodė diriguodama Lietuvos nacionaliniam simfoniniam orkestrui Johanneso Brahmso, Ramintos Šerkšnytės ir Ludwigo van Beethoveno kūrinius, o rugsėjį po kelių dienų darbo su Klaipėdos kameriniu orkestru ir choru „Aukuras“ interpretavo Broniaus Kutavičiaus ciklą „Jeruzalės vartai“.
 
Neseniai nepaprastą įspūdį jaunoji dirigentė paliko diriguodama Los Andželo filharmonijos orkestrui „Disney“ salėje – jos batutai pakluso Wolfgango Amadeus Mozarto, Igorio Stravinskio ir Ludwigo van Beethoveno kūriniai (beje, dirigentės debiutas su šiuo orkestru įvyko praėjusį rugpjūtį „Holywood Bowl“ salėje). Skaitytojų dėmesiui siūlome „Los Angeles Times“ (2015 03 02) spausdinto kritiko Marko Swedo atsiliepimo fragmentą. 

Mirga Gražinytė-Tyla. D. Matvejevo nuotr.
Mirga Gražinytė-Tyla. D. Matvejevo nuotr.
Rasa Murauskaitė

Į pasaulį ir namo

Choro „Jauna muzika“ 25-mečio koncerto „Keliautojo užrašai“ įspūdžiai

Keliauti laiku – ypatingas jausmas, o muzika bet kurią viešnagę padaro dar nuostabesnę ir nepamirštamą. 25-erius metus su muzika žengia Vilniaus savivaldybės kamerinis choras „Jauna muzika“ (meno vadovas ir dirigentas Vaclovas Augustinas), savo istoriją matuodamas spalvingomis programomis, apkeliautais kraštais, turtinga apdovanojimų skrynia, kūrybinėmis edukacinėmis iniciatyvomis ir neišdildomomis akimirkomis, žiūrovui suteikiančiomis meninę pilnatvę.
 
Nuo 1989-ųjų, kai kolektyvą įkūrė dirigentas ir kompozitorius Remigijus Merkelys bei ilgametis choro direktorius Algimantas Gurevičius, o 1992-aisiais vairą perėmė kompozitorius Vaclovas Augustinas, iš išvykų parsivežta gausybė apdovanojimų, tarp kurių ir 1993 m. laimėtas itin prestižinis Grand Prix Europeo. Vartant „Jaunos muzikos“ istorijos puslapius, į akis krenta kolektyvo aplankytų šalių gausybė – skersai išilgai išmaišyta Europa, kiti pasaulio kampeliai, kur skambėjo lietuviška daina, žymios koncertų salės ir puikūs dirigentai, solistai bei kolektyvai, su kuriais chorui teko pasirodyti. Man, kaip jaunosios kartos žmogui, be abejo, įsimintinas šio choro rūpesčiu, bendradarbiaujant su Lietuvos kompozitorių sąjunga, jau aštuonis kartus surengtas jaunų kompozitorių konkursas „Vox juventutis“, kuris ne vienam jaunam talentui tapo svarbia pakopa įsitvirtinant profesionaliosios muzikos pasaulyje. Reikšmingų choro iniciatyvų, gerbtinų apdovanojimų daug, todėl visai nenuostabu, kad Vilniaus savivaldybės choras drąsiai vadinamas vienu geriausių chorų Lietuvoje.
 

Kamerinis choras „Jauna muzika“. R. Šeškaičio nuotr.
Kamerinis choras „Jauna muzika“. R. Šeškaičio nuotr.
Diriguoja Vaclovas Augustinas. R. Šeškaičio nuotr.
Diriguoja Vaclovas Augustinas. R. Šeškaičio nuotr.
Choro „Jauna muzika“ 25-mečio koncerto akimirka. R. Šeškaičio nuotr.
Choro „Jauna muzika“ 25-mečio koncerto akimirka. R. Šeškaičio nuotr.
Rasa Murauskaitė

Nuo klasikinės iki šiuolaikinės chorinės muzikos

IV tarptautinio Šv. Jokūbo festivalio įspūdžiai

Festivaliai šiuo metu yra populiarus, bet nepaprastai margas kultūrinio gyvenimo reiškinys. Jų koncertus gali jungti įvairiausi aspektai, patraukiantys atitinkamą žiūrovą. Ieškant bendro vardiklio rugsėjo 28 d. pasibaigusiam IV tarptautiniam Šv. Jokūbo sakralinės muzikos festivaliui, verta jį išreikšti ne tik žodžiais „choras“, „sakralinė muzika“ ar „bažnyčia“ – tai ir konkreti nuotaika, nuolatinis pakilumas ir džiaugsmingumas, šviesios emocijos, lydinčios iš koncerto į koncertą. Rodos, kad festivalyje buvo įgyvendintas įvairovės vienovėje principas. Viena vertus, pakankamai aiškūs koncepcijos rėmai neleidžia tikėtis juodos ir baltos kontrastų, juo labiau kad chorinė kūryba dėl pačios savo specifikos negali būti kardinaliai priešinga instrumentinei. Tačiau festivalio koncertuose pasirodę kolektyvai vis dėlto buvo labai įvairūs ir dėl pasirinkto repertuaro, ir dėl požiūrio į chorinę muziką, turinčią ir galinčią skambėti tokioje specifinėje scenoje.
 
Iš koncertuose girdėtų lietuvių kolektyvų šįkart didžiausią įspūdį paliko kauniečių vokalinis ansamblis „Acusto“ (meno vadovas ir dirigentas Kęstutis Jakeliūnas). Išklausius nepaprastai įvairią programą – nuo lietuvių iki užsienio kompozitorių, nuo Renesanso iki šių dienų muzikos – galėjo atrodyti, kad koncertas tarsi neturi bendros ašies, bet šįkart tokia kūrinių mišrainė iš vėžių neišmušė ir netgi labai gražiai sugulė į organišką visumą. Toks sprendimas savotiškai įdomus, nes kiekviena kompozicija tarsi vis iš naujo kelia susidomėjimą, atnešdama ką nors nauja ir netikėta, neleisdama atitraukti dėmesio nė akimirkai. Puikų toną vakarui davė pirmasis programos kūrinys – Vaclovo Augustino „Anoj pusėj Dunojėlio“. Kompozicija, turinti lietuviškos magijos, o paprastai tariant, maloni ausiai, buvo labai suvoktai, jautriai bei žavingai atlikta. Vokalinio ansamblio profesionalumas jautėsi viso koncerto metu, nors labai norėdamas visada rasi prie ko prikibti – labiausiai užkliuvo Ryčio Mažulio „Canon solus“ atlikimas. Tačiau ne visuomet šios smulkmenos svarbios, ypač kai bendra visuma nuoširdžiai pradžiugina.

Festivalio uždaryme choras „Vilnius“ ir ansamblis „Musica humana“. V. Dranginio nuotr.
Festivalio uždaryme choras „Vilnius“ ir ansamblis „Musica humana“. V. Dranginio nuotr.
Švedų choras „Vocal art Ensemble of Sweden“. V. Dranginio nuotr.
Švedų choras „Vocal art Ensemble of Sweden“. V. Dranginio nuotr.
Latvių choras „Daugava“. V. Dranginio nuotr.
Latvių choras „Daugava“. V. Dranginio nuotr.
Rasa Murauskaitė

Sustoti ir išgirsti

Prasidėjo IV tarptautinis Šv. Jokūbo sakralinės choro muzikos festivalis

 

Profesionaliosios muzikos lopšys – aukšti, į dangų žvelgiantys bažnyčios skliautai, po kuriais subrandinta ji pasklido po pasaulį. Dievui garbinti skirtus kūrinius ilgą laiką rašydavo žymiausi ir labiausiai pripažinti kompozitoriai, kurių muzikos klausantis neįmanoma nepastebėti to nuostabaus pakylėjimo aukščiau kasdienybės ir materialumo. Trumpam sugrįžti į šį nepaprastą dvasios muzikos pasaulį visą rugsėjį kviečia IV tarptautinis Šv. Jokūbo sakralinės muzikos festivalis, prasidėjęs jaukią praėjusio sekmadienio popietę Šv. apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčioje Vilniuje. Čia koncertinę programą pristatė vienas festivalio organizatorių valstybinis choras „Vilnius“ (meno vadovas ir vyriausiasis dirigentas – Povilas Gylys).
 
Paradoksalu, kad visai šalia įvairiausiomis linksmybėmis šurmuliuojančio prospekto nemenkas būrys rimtosios muzikos gerbėjų susirinko prie Dievo altoriaus susikaupę paklausyti „balsų orkestro“ – sakralinės choro muzikos. Festivalio atidarymo koncertui pasirinkta viduramžių epochos giesmės-sekvencijos Mergelei Marijai „Stabat mater“ tema – skambėjo keturių kompozitorių opusai pagal šį religinį tekstą.
 

Šv. Jokūbo sakralinės choro muzikos festivalio atidarymas Šv. apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčioje. V. Dranginio nuotr.
Šv. Jokūbo sakralinės choro muzikos festivalio atidarymas Šv. apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčioje. V. Dranginio nuotr.
Chorui „Vilnius“ diriguoja Povilas Gylys. V. Dranginio nuotr.
Chorui „Vilnius“ diriguoja Povilas Gylys. V. Dranginio nuotr.
Choras „Vilnius“ ir Povilas Jacunskas.V. Dranginio nuotr.
Choras „Vilnius“ ir Povilas Jacunskas.V. Dranginio nuotr.
Rasa Murauskaitė

Sulaužyti stereotipai

Koncerto „Muzika, kurią reikia išgirsti“ Vilniaus rotušėje įspūdžiai

XX ir XXI a. eksperimentai iš profesionaliosios muzikos paraščių traukia visa, kas nepelnytai buvo pamiršta ar neįvertinta. Tokia tendencija gaji visur – pradedant muzikiniais žanrais, kūrinių tematika, baigiant muzikinės kalbos priemonėmis, koncertinėmis erdvėmis ar instrumentais. Taip muzikos istorija apsuka dar vieną ratą, į kurio vidurį ne visuomet suspėja klausytojas, savo mąstymą ir girdėjimą pamažu pratindamas prie postmodernų (galbūt jau ir postpostmodernų) pasaulį reflektuojančio meno. Tad nenuostabu, kad Vilniaus rotušėje vykusio Lietuvos akordeono muzikos intelektualu vadinamo Raimondo Sviackevičiaus ir jo kolegų koncerto „Muzika, kurią reikia išgirsti“ vedėja muzikologė Jūratė Katinaitė šį įvykį pavadino savotišku „underground’u“ – ir dėl tuo pat metu Vilniaus scenas užvaldžiusio Vilniaus festivalio, ir dėl patį instrumentą lydinčių stereotipų.

Mindaugas Bačkus ir Raimondas Sviackevičius. A. Rimgailaitės nuotr.
Mindaugas Bačkus ir Raimondas Sviackevičius. A. Rimgailaitės nuotr.
Mindaugas Bačkus, Ona Švabauskaitė, Raimondas Sviackevičius, Povilas Jacunskas. A. Rimgailaitės nuotr.
Mindaugas Bačkus, Ona Švabauskaitė, Raimondas Sviackevičius, Povilas Jacunskas. A. Rimgailaitės nuotr.
Rasa Murauskaitė

Vaizduotės dialogai

Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro baigiamasis sezono koncertas

Apie ką byloja skirtingų epochų muzika? Šiuo atviru klausimu baigėsi 25-asis Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro (meno vadovas ir vyr. dirigentas Gintaras Rinkevičius) koncertinis sezonas, kurio finalui buvo pakviesti du iškilūs menininkai – geriausiu Rusijos violončelininku vadinamas Aleksandras Kniazevas bei prancūzų smuikininkas Augustinas Dumay. Deja, atlikėjui susirgus, smuikininką pakeitė jo mokinys, jaunosios kartos virtuozas Nikita Borisoglebskis. Pakito ir programa – neskambėjo prancūzų kompozitoriaus impresionisto Maurice’o Ravelio rapsodija smuikui „Čigonė“, o jos vietą užėmė Piotro Čaikovskio Variacijos Rokoko tema,op. 33. Pastaroji kompozicija tapo tam tikra programos ašimi, sujungusia prieš tai skambėjusius Wolfgango Amadeus Mozarto kūrinius ir vokiečių romantiko Johanneso Brahmso kūrybą.

Aleksandras Kniazevas, Gintaras Rinkevičius ir Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras. V. Balkūno nuotr.
Aleksandras Kniazevas, Gintaras Rinkevičius ir Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras. V. Balkūno nuotr.
Rasa Murauskaitė

Magiška kelionė laiku

Lietuvos kamerinio orkestro, Rūtos Lipinaitytės ir Indrės Baikštytės koncertas Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje

Į sezono baigiamąjį koncertą Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje gegužės 3 d. pakvietė Lietuvos kamerinis orkestras (meno vadovas Sergejus Krylovas). Pasaulyje pripažintas jau penkis dešimtmečius gyvuojantis kolektyvas, nuolatos rengiantis programas su žymiais Lietuvos bei užsienio atlikėjais ir dirigentais, sezono pabaigos programą parengė kartu su dirigentu Martynu Staškumi, ryškiomis jaunosios kartos lietuvių atlikėjomis, tarptautinių konkursų laureatėmis – smuikininke Rūta Lipinaityte ir pianiste Indre Baikštyte bei perkusininkais Pavelu Giunteriu ir Sigitu Gailiumi.

Rūta Lipinaitytė. D. Matvejevo nuotr.
Rūta Lipinaitytė. D. Matvejevo nuotr.
Indrė Baikštytė. D. Matvejevo nuotr.
Indrė Baikštytė. D. Matvejevo nuotr.
Martynas Staškus ir Lietuvos kamerinis orkestras. D. Matvejevo nuotr.
Martynas Staškus ir Lietuvos kamerinis orkestras. D. Matvejevo nuotr.
Rasa Murauskaitė

Pasikalbėjimai per muziką

VII tarptautiniam Stasio Vainiūno pianistų ir kamerinių ansamblių konkursui pasibaigus

Savaitė nesibaigiančios muzikos – taip galima apibendrinti balandžio 6-ąją Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje pasibaigusį VII tarptautinį Stasio Vainiūno pianistų ir kamerinių ansamblių konkursą, kuris džiugino ne tik dalyvių gausa, bet ir ryškiomis meno pasaulio asmenybėmis. Dalyvius vertino rimta tarptautinė komisija, o pirmuosius turus Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje stebėjo „Alink-Argerich“ fondo vadovas Gustavas Alinkas. Jis ne tik rengė straipsnį apie konkursą Nyderlandų spaudai, bet ir ieškojo istorinės medžiagos – G. Alinkas yra pripažintų knygų apie profesionaliosios muzikos konkursus autorius. Jo žmona, pianistė, fondo tarybos narė Akemi Alink-Yamamoto, konsultuojanti profesionaliosios muzikos konkursų organizatorius, buvo ir kamerinių ansamblių grupės komisijos narė. Pirmą kartą konkurse viešėjo bei pianistų vertinimo komisijoje dalyvavo Škotijos karališkosios konservatorijos profesorius Aaronas Shorras, o pirmininkauti kamerinių ansamblių komisijai tradiciškai pakviestas Vienos muzikos ir scenos menų universiteto profesorius Avedisas Kouyoumdjianas. Atidarymo kalboje jo pasakytas linkėjimas „pasikalbėti per muziką“ buvo labai gražiai įgyvendintas – savo muzikos, kultūros, pasaulio suvokimu dalijosi muzikantai iš 20 valstybių.

Thibault Lebrun ir Lietuvos kamerinis orkestras. Dž. Barysaitės nuotr.
Thibault Lebrun ir Lietuvos kamerinis orkestras. Dž. Barysaitės nuotr.
Kamerinių ansamblių kategorijos laureatai ir komisijos nariai. Dž. Barysaitės nuotr.
Kamerinių ansamblių kategorijos laureatai ir komisijos nariai. Dž. Barysaitės nuotr.
Pianistų kategorijos laureatai ir komisijos nariai. Dž. Barysaitės nuotr.
Pianistų kategorijos laureatai ir komisijos nariai. Dž. Barysaitės nuotr.
Rasa Murauskaitė, Paulina Nalivaikaitė

Talentų varžybos: staigmenos ir kasdienybė

Pirmieji įspūdžiai iš tarptautinio Stasio Vainiūno pianistų ir kamerinių ansamblių konkurso

Tarptautinis Stasio Vainiūno pianistų ir kamerinių ansamblių konkursas nepaprastai pagyvino Lietuvos muzikos ir teatro akademijos kasdienybę – prasidėjus pirmosioms perklausoms koridorius užplūdo organizatoriai su savanorių komanda, iš skirtingų pasaulio valstybių atvykę profesoriai, komisijos nariai ir besijaudinantys dalyviai, kurių šiais metais susirinko nepaprastai gausiai.

Džojos Barysaitės nuotr.
Džojos Barysaitės nuotr.
Elenos Kairytės nuotr.
Elenos Kairytės nuotr.
Elenos Kairytės nuotr.
Elenos Kairytės nuotr.
  < PUSLAPIS IŠ 8  >>> Archyvas