Autorius: Linas Vildžiūnas
Linas Vildžiūnas
Griovio istorija
Miesto veidas
Reformatų (tuomet taip nevadintą) skverą atsimenu nuo 1954 metų, nuo vaikystės. Kapinės jau buvo sunaikintos, voliojosi vos vienas antkapinis akmuo ir skvero gilumoje stovėjo XVIII a. barokinė Šreterių (veikiausiai Schroetherių šeimos) koplyčia – „LTSR architektūros paminklas, saugomas valstybės“. Tačiau buvo išlikusi pagrindinė senosios posesijos ašis – plati senų tuopų alėja, nuo kitapus gatvės stovinčios bažnyčios įkalniui vedanti prie sinodo pastato.
Dabar šios ašies veik neįmanoma įžvelgti – statant paminklą tarybiniams partizanams ir pogrindininkams, vilniečių pramintiems „skenduoliais“, po pat Kultūros ministerijos langais buvo nušluota Šreterių koplytėlė, o išilgai skvero, suardant buvusį reljefą, išgremžtas gilus „prieštankinis griovys“, ant kurio pakopų ir buvo patupdyta skulptūrinė „skenduolių“ grupė. Sinodo pastatas, beje, puikus XVIII a. vilnietiško baroko pavyzdys, kad netrukdytų „skenduoliams“, buvo nuo jų atitvertas aukšta silikatinių plytų siena. Štai ir visa istorija…
Linas Vildžiūnas
Sunki kelionė
Rūtos Vanagaitės „Mūsiškių“ kontekstai
Nuo kitų Holokaustą Lietuvoje aptariančių knygų Rūtos Vanagaitės „Mūsiškiai“ pirmiausiai skiriasi tuo, kad ji buvo sumanyta ir rašyta kaip bestseleris. Kaip populiarios autorės, gerai išmanančios apie viešuosius ryšius, apeliacija į šiandienos Lietuvos visuomenę, iškeliant jai skaudžiausią ir aktualiausią, nors giliai pasąmonėn nustumtą, istorinės atsakomybės problemą. Autorė nevengia jos suasmeninti (kitaip turbūt ir neįmanoma – tai asmeninės pozicijos, asmeninės atsakomybės klausimas), užaštrina kampus, pasitelkia makabrišką juodąjį humorą, jai nesvetimas tam tikras aplombas ir pranašumo jausmas. Pastarieji dalykai gali erzinti, kita vertus, autorė turi tam pakankamai pagrindo. Visa tai galima vertinti ir kaip papildomą poveikio priemonę taikant į dešimtuką (ar tiesiai į kaktą), ir smūgis tikslą pasiekia.
Rūtos Vanagaitės palydovas „kelionėje į tamsumas“ Efraimas Zuroffas, kurį autorė pabrėžtinai tituluoja „priešu“, taip apibūdino dar tik rengiamos knygos ypatumą: „(...) jūs man sakėte, kad Lietuvoje apie Holokaustą beveik viskas parašyta ir beveik niekas neperskaityta. Štai kodėl ši knyga tokia svarbi. Ji istorikų atskleistą tiesą padarys suprantamą daugeliui žmonių, nes tai bus knyga paprastiems žmonėms. Apie paprastus žmones.“ (p. 283) Vargu ar tokia „vidinė recenzija“ dėtina į patį tekstą, bet ji tiksliai nusako knygos adresatą. R. Vanagaitė kreipiasi į tuos, anot jos, „geruosius lietuvius“, kurių „giminėje niekas o niekas niekur nei dalyvavo, nei pažinojo žydų“, nei gviešėsi jų turto, kurie gimė po Holokausto, tad neturi ir nenori turėti su juo nieko bendro, tačiau kažkas (žinoma, tie patys žydai) vis bando jiems kažką primesti. Audringa reakcija internete ir jau keturi knygos leidimai rodo, kad ji buvo ir bus perskaityta.
Linas Vildžiūnas
Roterdamo akcentai
Iš kino festivalio sugrįžus
Tarptautinis Roterdamo kino festivalis (IFFR) šiemet paminėjo savo 45-ąsias metines ir pasitiko permainas. Aštuonerius metus jam vadovavęs kultūrologas Rutgeris Wolfsonas užleido savo postą prodiuseriui Bero Beyeriui. Tai gana simptomiška, nes su biudžeto formavimo sunkumais vis dažniau susiduriantys kino festivaliai patenka vis didesnėn vadinamosios kino industrijos įtakon ir tampa specifiniais verslo subjektais. Mažėja jų aukštosios ambicijos, aktyvėja rinkodaros retorika, stiprėja orientacija į platųjį vartotoją ir kūrybos standartą. Ypač svarbūs tampa viešieji ryšiai, kino kritikus peržiūrose jau senokai pakeitė žurnalistai.
Naujasis direktorius deklaravo reikšmingus struktūrinius IFFR programos pokyčius, pabrėžė jos įvairovę, drąsą bei iššūkius, nors įprastiniame filmų sraute visa tai buvo nelengva pastebėti. Festivalio formulė iš esmės nepakito, jis tebeskelbia propaguojantis viso pasaulio, neaplenkiant nė „periferijų“, jaunųjų kūrybą, o tai šiais menininkų perprodukcijos laikais neišvengiamai susiję su pilka vidutinybe. Senstelėjęs globėjo vaidmuo nežada IFFR nieko gero.
Linas Vildžiūnas
Karo šešėlis
Įspūdžiai po Tarptautinio Roterdamo kino festivalio
Linas Vildžiūnas
Turkiškas Čechovas
Nauji filmai – „Žiemos miegas“
Linas Vildžiūnas
Grafomanijos legitimacija
„Auksinį scenos kryžių“ geriausiai metų režisierei teatrologų komisija šiemet skyrė Tadeuszo Słobodzianeko „Mūsų klasę“ Lietuvos nacionaliniame dramos teatre pastačiusiai Yanai Ross, ir tai nori nenori verčia kelti klausimą apie teatro kritikos profesinį prestižą bei atsakomybę. Komisijos sprendimas – tai ne pavienio kritiko nuomonė, ne jo subjektyvios simpatijos ar antipatijos, tai oficialus valstybinis įvertinimas, kuriuo galima mojuoti kaip pergalės vėliava.
Linas Vildžiūnas
Ar pasiliko atskirtas?
Icchokas Meras (1934–2014)
Vienas labiausiai gerklę gniaužiančių Icchoko Mero apsakymų man yra „Paskutinė vakarienė“. Trumpas, devynių puslapių, jame nepaprastai taupia prisiminimų fragmentų forma perteikta ir negyjanti Katastrofos trauma, ir dvigubo (ar net trigubo – žydo, lietuvio, izraeliečio) likimo našta. Pacituosiu šio apsakymo pabaigą. Manau, Jis neprieštarautų.
Linas Vildžiūnas
Moterų filmai Roterdame
43-iajam tarptautiniam kino festivaliui pasibaigus
Metinį festivalių ciklą tradiciškai pradedantis Tarptautinis Roterdamo kino festivalis (IFFR) šiemet patyrė netikėtą nuostolį: nebaigusį rengti programos, jo meninį direktorių Rutgerį Wolfsoną ištiko sunki liga. Galbūt todėl IFFR atrodė kiek sumenkęs, nors jo dienos (sausio 22 – vasario 2) tekėjo kaip įprasta: vyko vaidybinių ir trumpo metražo filmų konkursai, veikė informacinės sekcijos ir teminiai rodymai. Tik svečių ir žiūrovų pastebimai sumažėjo. Idėjinis 43-iojo festivalio branduolys buvo Wolfsono dar spėta sudaryti programa „Europos valstybė“ – turnė po ES šalis, mėginant įvertinti jų autorinio kino patirtis, tarp kurių dominavo imigrantų problemos.
Linas Vildžiūnas
Vieno medžio lapai
Baigėsi Tarptautinis Roterdamo kino festivalis
Užtat meniniai šiemetinio IFFR (International Film Festival Rotterdam) standartai buvo pastebimai aukštesni nei keletą paskutiniųjų metų. Panašu, kad naujoji festivalio komanda pasimokė iš pernykštės nesėkmės, persirgo vaikiška eksperimentavimo liga ir grįžo prie gerai subalansuotos programos. IFFR vizitinė kortelė tebėra jaunų režisierių ir Azijos bei Lotynų Amerikos šalių kinas, o jį žiūrėti – gana
Linas Vildžiūnas
Rudens „Kinas“
Lenkų filmų savaite šiandien prasideda tikras kino renginių maratonas, beveik be pertraukos vykstantis iki lapkričio pabaigos, tad naujasis „Kinas“ pirmiausiai ir skuba juos visus pristatyti. Tai Vilniaus dokumentinių filmų festivalis, Tarptautinis Kauno kino festivalis, dokumentinių filmų festivalis „Ad Hoc: nepatogus kinas“, tarptautinis animacinių filmų festivalis „Tindirindis“ ir galiausiai – Europos šalių kino forumas „Scanorama“, šiemet minintis dešimtąją sukaktį. Kinomanams kils nemažai galvosūkių, ką pasirinkti, nes šių renginių programose daug šiuo metu linksniuojamų filmų, pavyzdžiui, šiemetinis Kanų laureatas Michaelio Haneke’s „Meilė“ ar dokumentinis Beno Riverso „Dveji metai prie jūros“. Daug ir retrospektyvų, pradedant specialiąja programa „Siurrealizmas lenkų kine“ ir baigiant Ingmaro Bergmano filmais „Scanoramoje“.
