Autorius: Jonas Ūbis

Vienas šviesiausių pernai mano matytų filmų – Keno Loacho komedija „Angelų dalis“ (LRT Kultūra, 15 d. 21 val.). 2012 m. Kanuose jis buvo apdovanotas Žiuri prizu. Filmą sukūrė bene svarbiausias britų socialinio kino režisierius, gyvasis klasikas. Nors ir šiame filme Loachas realistiškai ir nuoširdžiai rodo šiuolaikinius atstumtuosius ir nuskriaustuosius, kurie bando išsiveržti iš bet kokias pastangas naikinančios aplinkos, „Angelų dalis“ yra pasaka. Jos veiksmas perkelia į šiuolaikinį Glazgą, kur gyvena jaunas banditėlis Robis. Jis nori atsikratyti kriminalinės praeities ir pradėti dorą gyvenimą. Nori to visai nuoširdžiai, nes jo mylimoji laukiasi kūdikio. Tačiau merginos šeima daro viską, kad Robis dingtų iš savo vaiko gyvenimo. Regis, juo tiki tik socialinė darbuotoja, kurios dėka Robis už muštynes eilinį kartą vis dėlto neatsidurs kalėjime. Teismas Robiui skirs viešuosius darbus, o apvaizda – tų darbų vadovą Harį, didelį viskio žinovą. Haris vežios savo globotinius – keistuolius ir nevykėlius – po viskio degustacijas, daryklas ir kitokias įdomias vietas. Tad visai nekeista, kad Robio ir jo draugų galvose netrukus subręs genialus planas...

Ar jau sudarėte naujametinių pasižadėjimų sąrašą? Aš dar ne, bet baigęs šį tekstą būtinai jį pradėsiu, nes nėra nieko saldesnio, kaip įsivaizduoti, kad ateinantieji bus šviesesni ir dosnesni ir kad tu pats būsi tobulesnis. Net jei tai ir netiesa. Tik nesitikiu, kad pasikeis politikai ir televizijos. Tai patvirtina ir šventinės TV programos. Tik užmetęs į jas akį supratau, kad LRT ir BTV entuziastai turės tenkintis begaliniu lietuvišku ir rusišku „popsu“. Koncertai seks vienas paskui kitą, o prie gerokai pabodusių žvaigždžių LRT pridėjo dar vieną – Arūną Valinską. Kaip koks vaiduoklis praėjusį šeštadienį jis pasirodė „Eurovizijos“ atrankos koncerte. Kas nešė politikos klouną į LRT galeras? Gal būsimi rinkimai? Kitas klausimas, kodėl lietuviai tokie ištikimi brangiai ir išlaidžiai „Eurovizijai“, kai konkurso atsisako vis daugiau šalių? Gal tikisi, kad likus mažiau konkurentų kada nors ims ir laimės?

Vienas garsiausių šių dienų amerikiečių rašytojų Jonathanas Franzenas tvirtina, kad „Twitter“ ir „Facebook“ jam primena aštuntą vidurinės mokyklos klasę. Pasak jo, tada turi būti nuolat apsuptas kitų aštuntokų, nes be minios esi niekas. Franzenas mano, kad negalima praleisti viso gyvenimo vidurinėje mokykloje. Rašytojo patosas nukreiptas prieš naujų technologijų diktatą, nes būtent jos paverčia visus vidutinybėmis. Viename nesename interviu Franzenas sakė: „Pavojingais tempais mus užlieja nemokamos, mėgėjiškos žurnalistikos banga, kuri eufemistiškai vadinama nepriklausoma. Po penkerių metų pasaulyje gal apskritai nebeliks profesionalių žurnalistų.“

Coky Giedroyć gimė Honkonge, užaugo Anglijoje, kino režisūros mokėsi Bristolio universitete. Jos tėvas Michałas Giedroyćas – iš kilmingos lietuvių ir lenkų bajorų giminės kilęs istorikas, tarp artimiausių režisierės giminaičių – ir legendinis Paryžiuje leisto žurnalo „Kultura“ redaktorius, Czesławo Miłoszo draugas Jerzy Giedroyćas. Coky Giedroyć režisavo ne vieną garsų BBC serialą („Šerlokas“, „Oliveris Tvistas“, „Karalienė mergelė“ ir kt.), ji turi damos titulą, nes yra baroneto Thomaso Weylando Bowyer-Smytho žmona. (Pastarąjį titulą paminėjau specialiai lietuviams, kurie mėgsta, kai juos vadina senjorais, riteriais ar damomis. Matyt, tai kompensuoja valstietiškus kompleksus.)

Kuo didesnis visuomenės netikrumas ir baimė, tuo labiau jai reikia įvairių burtininkų, parapsichologų ir šamanų, – teigia kultūrologai. Kuo primityvesni politikai, tuo intensyviau jie siekia „paprastų žmonių“ (įdomu, kodėl ne tiesiog žmonių?) pritarimo, tuo labiau jiems imponuoja žodžiai „dvasinis“, „tautinis“, „išskirtinis“, – pridurčiau aš. Kai politikai aiškina, kad uždaryti Pirmąjį Baltijos kanalą buvo teisinga, siūlau jiems pasižiūrėti, ką tas kanalas rodo dabar. Toks įspūdis, kad nuo ryto iki vakaro jis transliuoja įvairius vadinamųjų parapsichologų šou. Taip ir noriu paklausti tų garsiai rėkiančių apie rusų propagandos grėsmę asmenų, ar dabar jau esate patenkinti? Ir pradedu įtarti, kad jie patys žiūri pasakojimus apie raganas, stebuklingus išgijimus ir nuo visų ligų gydančius „parapsichologus“.

Šiandien LRT Kultūra pradeda Europos filmų savaitę. Pasitinkant metinę apdovanojimų ceremoniją (ji vyks gruodžio 7 d. Berlyne), Europos kino akademija savaitę rengia kartu su „The European Broadcasting Union“ (EBU). Visuomeninės ES televizijos ir radijo stotys pristatys Europos kino kultūros fenomeną. Buvo atrinkti 25 filmai, iš jų kiekvienas rodytojas galėjo pasirinkti, ką pristatys savo programose. LRT kultūra, kuri filmus visą savaitę rodys kasdien, regis, nusprendė akcentuoti skirtingų geografinių platumų kiną – programoje bus airių, italų, serbų, olandų, vokiečių bei lietuvių ir latvių filmai. Dauguma jų – ne festivalių laureatai, o tiesiog kino repertuaro eiliniai, tad bus gera proga palyginti juos su lietuviškais, tais, kurie rodomi mūsų kino teatruose ir, regis, net nepretenduoja į festivalių laurus. Tai – nebrangūs filmai, juose nevaidina žvaigždės, bet, manau, kad ir jų funkcija ne visada atitinka festivalių siekius propaguoti naująjį kino meną: šie filmai vienaip ar kitaip dažnai turi parengti gana konservatyvią auditoriją papročių ar kitokioms permainoms, sutaikyti žmones su pernelyg greit kintančia tikrove. (Žinoma, dabar tokio terapinio poveikio dažniau siekia serialai, ypač rusų, kuriuos juk neatsitiktinai paskutiniu metu rodo beveik visi lietuviški kanalai.)

Praėjusį savaitgalį pabandžiau išgyventi be interneto ir pagaliau pažiūrėti televizorių. Prisipažinsiu, buvau sukrėstas. Ryte „perbėgau“ savo kabelinės televizijos kanalus. Dauguma rodė kulinarines laidas. Maistą gamino visi, kas tik netingi, – lietuviai, rusai, europiečiai ir kitų žemynų gyventojai. Menininkai ir „popsininkai“, virėjai ir apsišaukėliai. Toks įspūdis, kad pasaulis ilgai badavo ir dabar negali atsigrožėti maistu, įvairiausiomis jo variacijomis ir kombinacijomis. Maisto gaminimas tapo saviraiška, menu, privalomu „žvaigždės“ atributu. Bet lietuviai nebūtų lietuviai, jei to viso pasaulio neperspjautų. Juk tik mums pavyko įgyvendinti proletariato vado Vladimiro Lenino svajonę, esą ateityje kiekviena virėja galės valdyti valstybę. Žiūrėdamas lietuviškas žinias ar politikos laidas kaskart įsitikinu, kad vado svajonė tapo realybe.

Ko gero, teisūs tie lietuvių patriotai, kurie tikina, jog mūsų žiniasklaida visokių blogybių mokosi iš rusų. Štai LRT kultūra, iš visko sprendžiant, savo niekinamam elitui skirtus filmus anksčiau rodė trečiadienio vakarais, dabar jau naktį. Visai kaip tų patriotų nekenčiamas Pirmasis Baltijos kanalas, kuris įdomiausius filmus ir diskusijas apie juos rodo gerokai po vidurnakčio. Todėl ir pats kontroversiškiausias ateinančios savaitės filmas – Steve’o McQuinno „Gėda“ (LRT kultūra, 20 d. 24 val.), matyt, skirtas tik nemigos kamuojamiems piliečiams, arba smalsiems paaugliams, arba nedirbantiems žmonėms. Ar tai potenciali šio filmo auditorija? Žinoma, kad ne! Bet užtat koks puikus įrodymas, kai nori, kad geras filmas negautų jokio „reitingo“.