Kuo didesnis visuomenės netikrumas ir baimė, tuo labiau jai reikia įvairių burtininkų, parapsichologų ir šamanų, – teigia kultūrologai. Kuo primityvesni politikai, tuo intensyviau jie siekia „paprastų žmonių“ (įdomu, kodėl ne tiesiog žmonių?) pritarimo, tuo labiau jiems imponuoja žodžiai „dvasinis“, „tautinis“, „išskirtinis“, – pridurčiau aš. Kai politikai aiškina, kad uždaryti Pirmąjį Baltijos kanalą buvo teisinga, siūlau jiems pasižiūrėti, ką tas kanalas rodo dabar. Toks įspūdis, kad nuo ryto iki vakaro jis transliuoja įvairius vadinamųjų parapsichologų šou. Taip ir noriu paklausti tų garsiai rėkiančių apie rusų propagandos grėsmę asmenų, ar dabar jau esate patenkinti? Ir pradedu įtarti, kad jie patys žiūri pasakojimus apie raganas, stebuklingus išgijimus ir nuo visų ligų gydančius „parapsichologus“.
Esu iš tos kartos, kuri tikėjo, kad net šiuolaikinį pasaulį galima suprasti. Kitas klausimas, ar jį galima pagerinti. Įtariu, kad meksikiečių režisierius Alejandro Gonzálezas Iñárritu sau užduoda panašius klausimus. Tačiau jo filmai sukelia prieštaringus jausmus. Vieniems – ašaras, kiti linkę režisierių kaltinti tiesiog pigia pažemintųjų ir nuskriaustųjų temos eksploatacija.
Prieš kelerius metus Barselonoje Gonzálezas Iñárritu sukūrė filmą „Biutiful“ (BTV, 9 d. 21.30), kuris pasakoja apie paprastą vyrą, kasdien sprendžiantį sudėtingus žmogiškumo klausimus. Išsiskyręs dviejų vaikų tėvas Uksbalis gyvena ne turistus savo spindesiu apgaubiančioje Barselonoje, o šešėlinėje jos pusėje. Čia režisierius koncentruoja visus mūsų civilizacijos siaubus – fizinius, socialinius, egzistencinius. Teisėtvarkai Uksbalis yra nusikaltėlis, nelegaliems imigrantams – angelas sargas. Tačiau ir angelai kartais serga, o Uksbalis serga nepagydomai ir ruošiasi mirti.
Kad ir kaip vertintume filmą, pagrindinį herojų suvaidinęs Javieras Bardemas nusipelno tik susižavėjimo. Beje, dėl šio vaidmens jis atsisakė kito – Oliverio Stone’o „Volstryte“, ir, manau, teisingai pasielgė, nes kairuolis Stone’as paskutiniu metu tik spekuliuoja gražiomis idėjomis.
Amerikiečių kine tokie spekuliantai visada domino Sydney’ų Lumetą (1924–2011). Jis sukūrė per 40 filmų, bet visi geriausiai žino jo teisminę dramą „Dvylika įtūžusių vyriškių“ (1958), kuri man iki šiol yra vienas tų filmų, rodančių, kaip svarbu norėti suprasti žmogų ir jo pasaulį.
Ateinantį ketvirtadienį (12 d. 21.30) BTV parodys priešpaskutinį režisieriaus filmą „Pripažinkite mane kaltu“ (2006). Tai taip pat teisminė drama ir dar paremta tikrais įvykiais. Filmo herojus – mafiozas (Vin Diesel), kuris pačiame ilgiausiame ir skandalingiausiame JAV teismo procese gynė save pats, atsisakęs advokatų pagalbos. 9-ojo dešimtmečio pabaigoje jis dirbo vienai mafijos šeimai. Pradėjęs rizikingą ir nenuspėjamą dvikovą su valdžia, šis įžūlus, bet humoro jausmu apdovanotas tipas atves teismą iki absurdo, privers faktus liudyti prieš kaltintojus ir paskelbti šokiruojantį verdiktą. Lietuvoje kai kurie teismai taip pat tęsiasi absurdiškai ilgai ir paralelės su filmu neišvengiamos, bet, tikiuosi, 125 minučių trukmės filmas Jūsų, mieli skaitytojai, neužmigdys.
Esu aistringas skaitytojas, todėl visada žiūriu filmus apie rašytojus. Šią savaitę jų bus ne tiek ir mažai. Craigo Rosenbergo 2006 m. filmo „Prieblanda. Gyvenimas po mirties“ (BTV, 7 d. 23.50) herojė –rašytoja Reičel (Demi Moore) – niekaip negali atsigauti po penkerių metų sūnelio mirties. Praėjus metams po jos, Reičel nusprendžia vėl rašyti. Todėl persikelia į namą tolimame žvejų kaimelyje. Tačiau čia prasideda įvykiai, kurie sukelia siaubą ir vietos gyventojams, ir rašytojai. Ji bijo, kad pradeda prarasti protą.
Luiso Bardejo filme „Naujoji dukra“ (TV3, 7 d. 23.35) rašytojas Džonas (Kevin Costner) po sunkių skyrybų pasiima abu savo vaikus ir persikelia į tolimą kaimą Pietų Karolinoje. Jis tikisi pradėti gyvenimą iš naujo. Šeima apsigyvena gražiame name kaimo pakraštyje. Tačiau netrukus vyresnioji dukra Luiza (Ivana Baquero iš „Pano labirinto“) užsisklendžia savyje, o šeimoje prasideda keisti dalykai.
Suprantama, kad panašūs filmai, nors ir naudoja siaubo kino motyvus, kalba apie kūrybą, jos atsiradimą iš kūrėjo baimių ir išgyvenimų, tad siaubas dažnai yra tik vidinės patirties metafora. Romano Polanskio filmo „Vaiduoklis“ (TV1, šiandien, 6 d. 23.35) herojus rašytojas (Ewan McGregor), apsiėmęs parašyti garsaus politiko autobiografiją, iš tikrųjų atsiduria pavojuje. Mat jis pabando aiškintis su politiku (Pierce Brosnan) susijusias paslaptis ir jo gyvenimo „baltas dėmes“. „Vaiduoklį“ jau pristatinėjau ir nenoriu kartotis, bet labai mėgstu šį meistrišką, aliuzijų į Hitchcocką kupiną psichologinį trilerį. Pasitelkęs net groteską, Polanskis atskleidžia šių dienų politikos esmę ir net savaip gal yra pranašiškas.
Matyt, pranašiškas ir kitas svarbus šios savaitės filmas – Neillo Blokampo „9-asis rajonas“ (LNK, 11 d. 22val.). Režisierius imituoja dokumentinio filmo, kuriame apie netolimą praeitį kalba specialistai, politologai, sociologai, įvykius komentuoja žinių laidų intarpai, stilių. (Beje, JAV „9-ąjį rajoną“ reklamavo plakatai įvairiose viešose vietose, kuriuose buvo parašyta, kad tai – tik žmonių gyvenamos zonos ir pasirodžius ne žmonėms reikia skambinti telefonu 866 666 6001.)
Filmas pasakoja apie tai, kad 1982-aisiais į Žemę atvyko ateiviai iš kosmoso. Ateivių laivas pasirinko Pietų Afrikos Respubliką (su kuria Lietuva Ministro pirmininko Algirdo Butkevičiaus lūpomis neseniai žadėjo intensyvinti santykius), Johanesburgą. Laivas kabo virš miesto tris mėnesius, paskui paaiškėja, kad ateiviai yra išsekę ir jiems reikia pagalbos. Ateiviai yra pabėgėliai iš savo planetos. Tiesiai po kosminiu laivu įkurdinamas 9-asis rajonas – getas, kuriame gyvena atvykėliai, laukiantys pasaulinės bendruomenės sprendimo, ką su jais daryti. Sprendimo teks laukti ilgai.
