Šiandien LRT Kultūra pradeda Europos filmų savaitę. Pasitinkant metinę apdovanojimų ceremoniją (ji vyks gruodžio 7 d. Berlyne), Europos kino akademija savaitę rengia kartu su „The European Broadcasting Union“ (EBU). Visuomeninės ES televizijos ir radijo stotys pristatys Europos kino kultūros fenomeną. Buvo atrinkti 25 filmai, iš jų kiekvienas rodytojas galėjo pasirinkti, ką pristatys savo programose. LRT kultūra, kuri filmus visą savaitę rodys kasdien, regis, nusprendė akcentuoti skirtingų geografinių platumų kiną – programoje bus airių, italų, serbų, olandų, vokiečių bei lietuvių ir latvių filmai. Dauguma jų – ne festivalių laureatai, o tiesiog kino repertuaro eiliniai, tad bus gera proga palyginti juos su lietuviškais, tais, kurie rodomi mūsų kino teatruose ir, regis, net nepretenduoja į festivalių laurus. Tai – nebrangūs filmai, juose nevaidina žvaigždės, bet, manau, kad ir jų funkcija ne visada atitinka festivalių siekius propaguoti naująjį kino meną: šie filmai vienaip ar kitaip dažnai turi parengti gana konservatyvią auditoriją papročių ar kitokioms permainoms, sutaikyti žmones su pernelyg greit kintančia tikrove. (Žinoma, dabar tokio terapinio poveikio dažniau siekia serialai, ypač rusų, kuriuos juk neatsitiktinai paskutiniu metu rodo beveik visi lietuviški kanalai.)
Štai olando Martino Koolhoveno komedija „Šnicelių rojus“ (LRT kultūra, 5 d. 19.45) pasakoja apie gražuolį ir pirmūną marokietį Nordipą. Tėvas svajojo, kad sūnus taps gydytoju, o šis svajojo apie audringą gyvenimą, todėl įsidarbino indu plovėju viešbutyje.
Lietuviai jau vėl filmuose pradeda prisiminti neseną istoriją, tad, manau, ne vieną sudomins 2000-aisiais Aivaro Graubės sukurta „Klaiki vasara“ (LRT Kultūra, 1 d. 18.45). Filmas nukels į 1940-ųjų vasarą. Du draugai Robertas ir Karlis dirba Rygos radijuje ir specialiu autobusu važinėja po Latviją, įrašinėja laidas. Robertas susipažįsta su žavia mergina Inese. Jis nežino, kad mergina krito į akį užsienio reikalų ministrui Vilhelmui. Jis – vietinis vokietis, bet Vilhelmo žmona Natalija – rusė, alkoholikė ir NKVD agentė. Meilės istorijos fonas – artėjanti sovietų okupacija. Ministras apie tai žino ir nori išsiųsti mylimąją į Vokietiją su svarbiais dokumentais, bet ji neišvažiuoja. Išties klaiku.
Paskutiniais metais Europoje itin populiarūs filmai apie miestus. Juos kuria ir klasikai, ir pradedantieji. Dešimt armėnų režisierių – Avakas Avakianas, Aramas Šachbazianas, Armenas Kazarianas, Artakas Zilfimianas, Vagas Chačatrianas, Garikas Maškarianas, Hrantas Movsisianas, Gračas Kešišianas, Davidas Babajanas ir Edgaras Bahdasarianas 2009 m. sukūrė filmą „Jerevano taksi“ (LRT Kultūra, gruodžio 1 d. 21 val.). Kiekvienas jų nufilmavo po istoriją apie gimtąjį miestą. Visą mozaiką žiūrėti, manau, bus įdomu.
Brangaus kino „su žvaigždėmis“ mėgėjus turėtų sudominti Seano McGinly 2008 m. filmas „Didysis Bakas Hovardas“ (BTV, gruodžio 2 d. 21.30). Jis iš tų, kurie pasakoja apie menininko, rašytojo brendimą. Iš geros šeimos kilęs Trojus (Colin Hanks) svajoja tapti rašytoju ir ieško gyvenimo prasmės. Taip pat jis ieško darbo, todėl tampa kadaise garsaus iliuzionisto Bako Hovardo (John Malkovich) asistentu. Bako žvaigždė prigeso, jis ekscentriškas, o jo gyvenimo būdas, švelniai tariant, erzina. Kartu su Baku Trojus išvyksta į turnė po mažus Amerikos miestelius, kuriuos visus Hovardas pasitinka tuo pačiu energingu šūksniu: „Myliu šį miestą!“ Trojus stebi savo patroną, bandydamas suprasti, koks šiame žmoguje yra menininko ir egoisto santykis. Manau, numanote, kad Bako charakteris puikiai tinka spalvingajam Malkovichui.
Žavusis George’as Clooney dabar dažnas svečias mūsų televizorių ekranuose – vieno banko reklamoje jis jaučiasi kuo puikiausiai, net kai taria žodį „Klaipėda“. TV1 šįvakar (29 d. 23.25) parodys taip pat 2008 m. jo sukurtą filmą „Odinės galvos“. Tai retro filmas apie amerikietiško futbolo komandą. Veiksmas perkels į 1925-uosius. Kapitonas Dodžas (jį suvaidino pats Clooney) kupinas ryžto išgarsinti savo ties bankroto riba atsidūrusią komandą ir nusprendžia į ją pakviesti futbolo žvaigždę ir Pirmojo pasaulinio karo didvyrį Karterį (John Krasinski). Tačiau Dodžui gali sukliudyti žurnalistė Leksė (Renee Zellweger), kuri rengiasi rašyti žvaigždę demaskuojantį straipsnį. Iš Clooney filmų dažnai tikimės politinių intrigų ir kitokių demaskavimų, bet „Odinės galvos“ yra tiesiog komedija apie meilės trikampį, nes kol Leksė domisi nešvariais skalbiniais, ja susidomi Dodžas ir Karteris.
Mielų prisiminimų, ko gero, sužadins 1995 m. režisierės Lesli Linkos Glater filmas „Dabar ir visados“ (TV1, 30 d. 19 val.). Jis pasakoja apie keturių vaikystės draugių – Sem (Gaby Hoffmann), Robertos (Christina Ricci), Kris (Ashley Aston Moore) ir Tinos (Thora Birch) susitikimą. Trisdešimtmetėms gydytojai, rašytojai, aktorei ir namų šeimininkei šis susitikimas – gera proga melancholiškai prisiminti paauglystę. Tada dvylikametės mėgo leisti laiką namelyje medyje. Pastebėjau, kad sendamas darausi vis sentimentalesnis.
Dar sentimentalesniems už mane siūlau pasižiūrėti Julliano Jarroldo 2007 m. filmą „MaištingojiDžein“ (BTV, 30 d. 19.30). Jis apie rašytoją Jane Austin, kuri tiki meile, bet jos tėvai nori, kad mergina išmintingai ištekėtų. Deja, 1795-aisiais jauna moteris nelabai galėjo rinktis. Būsimą rašytoją suvaidino amerikietė Anne Hathaway. Specialiai filmui ji net išmoko groti pianinu ir dirbo su anglų kalbos dialektų specialistu. Filmas gali sukelti deja vu įspūdį, bet nuraminsiu – „Maištingosios Džeinės“ veikėjų kostiumus vilkėjo ir kitų populiarių filmų, sukurtų pagal Austin romanus, aktoriai.
