7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Virėjos valdo

Krėsle prie televizoriaus

 

Jonas Ūbis
Nr. 43 (1057), 2013-11-22
Kinas
„Santuoka“
„Santuoka“
Praėjusį savaitgalį pabandžiau išgyventi be interneto ir pagaliau pažiūrėti televizorių. Prisipažinsiu, buvau sukrėstas. Ryte „perbėgau“ savo kabelinės televizijos kanalus. Dauguma rodė kulinarines laidas. Maistą gamino visi, kas tik netingi, – lietuviai, rusai, europiečiai ir kitų žemynų gyventojai. Menininkai ir „popsininkai“, virėjai ir apsišaukėliai. Toks įspūdis, kad pasaulis ilgai badavo ir dabar negali atsigrožėti maistu, įvairiausiomis jo variacijomis ir kombinacijomis. Maisto gaminimas tapo saviraiška, menu, privalomu „žvaigždės“ atributu. Bet lietuviai nebūtų lietuviai, jei to viso pasaulio neperspjautų. Juk tik mums pavyko įgyvendinti proletariato vado Vladimiro Lenino svajonę, esą ateityje kiekviena virėja galės valdyti valstybę. Žiūrėdamas lietuviškas žinias ar politikos laidas kaskart įsitikinu, kad vado svajonė tapo realybe.
 
Psichologai žino, kad ne kiekviena įgyvendinta svajonė atneša laimę. Kartais būna atvirkščiai – atsaku tampa depresija. Mane ji aplanko kiekvieną rudenį, tad visai laiku BTV (25 d. 21.30) parodys Jodie Foster filmą „Bebras“ (2011). Jis prasideda beveik kaip komedija. Žaislų fabriko savininką Valterį Bleiką ne vienus metus kankina depresija. Jis apleidžia darbą, šeimą ir sugeba tik miegoti. Vieną dieną tokį apsnūdusį už durų jį išgrūda žmona. Valteris nusiperka dėžę stipraus alkoholio ir vyksta į motelį, nusprendęs ten nusižudyti. Bet šįkart jį išgelbėja Bebras – kalbanti natūralaus dydžio lėlė. Valteris griebiasi jos kaip skęstantis šiaudo. Jis grįžta namo ir praneša, kad psichoterapeutas rekomendavo bendrauti ne su Valteriu, o su Bebru.
 
Psichoterapeutai dažnai pataria atsiriboti nuo savęs, pajusti distanciją su savimi bei pasauliu ir taip išspręsti asmenines problemas. Panašiai reaguoja ir Valterio artimieji. Bendraudami su Bebru, jie įžvelgia tokio bendravimo terapinę prasmę. Kai Valteriui vėl ima sektis verslas, jie su Bebru tampa net žiniasklaidos žvaigždėmis, ir tai tik patvirtina, kad normalūs žmonės stebėtinais tempais nyksta iš televizorių ekranų. Bet Valterio žmona Meredit įtaria tai, ką iš pat pradžių numano ir filmo žiūrovai: Bebras – ne lėlė, ne žaismingas alter ego, o greičiausiai rimta liga.
 
Didžiąją filmo dalį režisierė nuosekliai priešinasi žiūrovų poreikiui pamatyti tai, ko jie iš filmo laukia. Kitas režisierius, ko gero, taip ir būtų pasielgęs. Pavertęs Bebrą Valterio išgijimo, sugrįžimo į normalų gyvenimą pretekstu. Ir pabaigęs filmą laiminga holivudiška pabaiga su save pakeitusiu, silpnybes vardan šeimos vertybių nugalėjusiu žmogumi. „Bebre“ taip pat bus laiminga pabaiga, tik kitokia.
Filmo privalumas yra vaidyba. Sau Foster skyrė nelabai svarbų žmonos vaidmenį. Didžiausiu atradimu man tapo Melas Gibsonas. Pasirodo, jis ne tik legendinis mačo ir, švelniai tariant, nelabai skoningų „Kristaus kančių“ ir „Apocalypto“ režisierius, bet puikus aktorius, puikiai pereinantis nuo komizmo į tragizmą, sugebantis pasižiūrėti į save iš šalies, subtilus, net jautrus.
 
Lietuvoje menkai žinomas, bet didžiųjų festivalių jau senokai pastebėtas amerikiečių režisierius Ira Sachsas yra sakęs: „Mane visada domino įtampa tarp to, ką jaučiame iš tikrųjų, ir to, kuo dalijamės su visuomene.“ Manau, kad komedijoje „Santuoka“ (BTV, 28 d. 21.30) jis pabandė apie tai pasvarstyti. „Santuokoje“ režisierius rodo vyriškį, kuris nusprendė užmušti savo žmoną. Haris (Chris Cooper) nėra žudikas, jis tiesiog įsimylėjo gražią ir jauną blondinę Kei (Rachel McAdams), nusprendė su ja praleisti likusį gyvenimą ir nenori, kad žmona kentėtų ar jaustųsi vieniša. Hario planus painioja geriausias draugas Ričardas (Pierce Brosnan), kuris taip pat neabejingas Kei. Be to, mirti pasmerkta Hario žmona (Patricia Clarkson) juk taip pat gali turėti savo paslapčių.
 
Lasse Hallströmas dažnai kuria šeimos dramas. Bet 2006 m. „Apgaulė“ (BTV, 26 d. 21.30) – apie kūrybą. Filmo herojus, nelabai geras rašytojas Klifordas Irvingas (Richard Gere) pasijuto įžeistas, kai 1971 m. leidykla atsisakė spausdinti jo naują opusą. Tada jis nusprendė paskelbti, kad rašo legendinio atsiskyrėlio ir ekscentriko Howardo Hughes’o (Martino Scorsese filmo „Aviatoriaus“ herojus) biografiją. Esą keliolika metų su niekuo nesikalbėjęs milijardierius pasirinko jį ir nusprendė papasakoti savo gyvenimą. Netrukus rašytojas atsidūrė žiniasklaidos dėmesio centre, bet kartu su draugu ir padėjėju Diku (Alfred Molina) pradėjo grimzti vis gilyn į apgaulę ir mistifikacijas – fabrikuoti Hughes’o laiškus, dokumentus ir pokalbius. Ir pats nepastebėjo, kaip jį apsėdo idėja parašyti šimtmečio knygą. Jai jis gali paaukoti viską – draugystę, meilę, realybės pojūtį.
 
Beje, tikrasis Cliffordas Irwingas (jis laikomas netalentingu garsiojo Philipo Rotho sekėju), už šią apgaulę net nuteistas kalėti, pavadino Hallströmo filmą „mistifikacija apie mistifikaciją“. Irwingas išleido savo autobiografiją, o 1974 m. net tapo Orsono Welleso dokumentinio filmo „F kaip falsifikacija“ personažu. Jis aiškino, kad visai nesvarbu, ar skaitote originalą, ar falsifikaciją, svarbu, kad knyga būtų gerai parašyta. Hallströmas ir Gere’as (manau, kad tai vienas geriausių jo vaidmenų) logiškai rutulioja apgaulės ir melo motyvą: jie rodo, kaip gana niekingo apgaviko sukurta apgaulė tampa tikresnė už realybę, o sufabrikuota Hughes’o biografiją – tikresnė už autentišką. Ko gero, tai gerai apibūdina mūsų laikus ir priežastis, kodėl taip gerai sekasi virėjoms ir virėjams.
Filmų, žinoma, rodys ir kitos televizijos, ne tik BTV, bet mano rekomenduotieji, regis, dar nespėjo taip nusibosti, kaip kad nesibaigiantys pasakojimai apie samdomus žudikus, psichopatus, angelus ir demonus.
 
Jūsų –
Jonas Ūbis

 

„Santuoka“
„Santuoka“
„Apgaulė“
„Apgaulė“