Sausio 13-ąją televizijų laidų vedėjai pasipuošė neužmirštuolėmis, kurios simbolizuoja Lietuvos kovotojų už laisvę atmintį. Neužmirštuolių idėją gyrė „Panoramos“ kalbinti žmonės ir politikai. Idėja graži ir man iškart priminė pernykštį Varšuvos geto sukilimo paminėjimą, kai varšuviečiai segėjo geltonų narcizų žiedus. Kodėl narcizų? Todėl, kad prasidėjus sukilimui pražydo pirmieji narcizai. Rusijoje gegužės 9-ąją žmonės segasi vadinamuosius Georgijaus kaspinus, solidarūs su sergančiaisiais AIDS visame pasaulyje segi raudonus kaspinėlius. Tai rodo, kad šiuolaikiniai žmonės trokšta susitapatinti su kilniomis idėjomis ir reikšmingais įvykiais, pareikšti visiems, kad prisimena savo istoriją. Anksčiau priklausymą kokiai nors grupei ar idėjai apibūdindavo skirtingi dalykai – drabužiai, jų spalvos, kalba, kitokie atributai, pavyzdžiui, dabar jau visai pamiršti, bet dažnoje nuotraukoje matomi sovietiniai aukštojo mokslo baigimo ženkleliai. Dabar dažnai nesuprasi, su kuo turi reikalą. Masinė kultūra suvienodino atpažinimo ženklus, nes, pavyzdžiui, kryžius ant seimūnės ar pankės krūtinės reiškia, matyt, tą patį.
Televizijos taip supanašėjo (paskutiniu metu Valinsko vulgarybių pamatysi, regis, visur), kad taip pat norėtųsi ryškesnių atpažinimo ženklų. Ko gero, dabar jį turi tik viena „LRT Kultūra“, trečiadienio vakarais rodanti išskirtinius filmus (prisiminti niekinamos „Elito kino“ rubrikos liežuvis neapsiverčia – koks normalus pilietis tapatinsis su blizgučiais apsikarsčiusiomis lietuvių „aukštuomenės“ poniomis ir pasipūtusiais ponais?) ateinantį trečiadienį (22 d. 21 val.) rodys 2012 m. Cristiano Mungiu sukurtą dramą „Už kalvų“, Kanuose apdovanotą už geriausią scenarijų.
... Alina grįžta iš Vokietijos į Rumuniją, kad pasiimtų su savimi vienintelį artimą žmogų Voičitą. Merginos kartu užaugo vaikų namuose. Bet Voičita pasižadėjo Dievui. Ji nori tapti vienuole. Alina nusprendžia pabandyti įtikinti mylimąją. Ji įsikuria atokiame vienuolyne, bando susigrąžinti Voičitą. Netrukus filme nuskamba svarbus klausimas: „Kodėl tu bijai gyvenimo?“ Ta baimė ir uždarė Voičitą vienuolyne, kur laikas, regis, sustojo. Ji bijo savo jausmų Alinai, bando priimti naujas gyvenimo taisykles, kurias diktuoja religija ir vienuolyno vyresnysis, vadinamas Tėveliu. Bet iš tikrųjų naujasis Voičitos pasaulis šaltas ir abejingas. Neatsitiktinai Mungiu ir operatorius Olegas Mutu pasirinko filmuoti žiemą, kai gamtą kausto speigas, o žmonių veidai atrodo bespalviai.
Kanų „Auksine palmės šakele“ už filmą „4 mėnesiai, 3 savaitės ir 2 dienos“ apdovanotas Mungiu šįkart nesigilina į totalitarinio režimo atmosferą, nors ji, regis, niekur neišnyko, tik vieną prievartą pakeitė kita – tamsumo ir religinių prietarų, o įtarumas toks gilus ir neišnaikinamas, kad net vienuolyne nuo jo nepasislėpsi. Alina jį, be abejo, sukelia, nes atvyko iš kito pasaulio, abejoja stebuklu, yra pasirengusi kovoti už meilę. Todėl ją reikia nubausti, tiksliau, apsimesti, kad nori jai gero, ir pririšti prie kryžiaus, kankinti, marinti badu.
„Už kalvų“ grįstas 2005-aisiais visame pasaulyje nuskambėjusiu įvykiu, kai viename rumunų vienuolyne per egzorcizmus mirė jauna mergina. Pats Mungiu filmą aiškino taip: „Meilė gali paversti gėrio ir blogio sąvokas sąlygiškomis. Šviesą ir tamsą iš tikrųjų pagimdė ne Dievas ir ne velnias, o blogas išsilavinimas arba prietarai.“
Steveno Soderbergho 2009 m. „Informatoriaus“ (LNK, 19 d. 23.40) pagrindas – taip pat tikra istorija, kurios herojus – vienas garsiausių JAV skundikų. Matto Damono personažas Markas dirba didžiulėje maisto pramonės korporacijoje ir šnipinėja savo viršininkus, kurie sudarė kartelinį susitarimą, siekdami išsaugoti aukštą savo produktų kainą. Markas jaučiasi toks gudrus, kad netrukus jo žaidimai ima nervinti net FTB, juolab kad informatorius pats „susikombinavo“ nemenką sumelę. Lietuvoje, kur žvalgybos skandalai ar informacijos nutekinimas jau pradeda tapti kasdienybe, „Informatorius“, manau, net aktualus. Tik, deja, neturime savų Soderberghų.
Naujų filmų šią savaitę ne tiek ir daug, tad leisiu sau prisiminti kelis jau gerokai primirštus.1993 m. Alano J. Pakulos „Pelikano bylos“ (BTV, 22 d. 21.30) herojė – teisės studentė Darbė (žavioji Julia Roberts), sužinojusi apie dviejų JAV Aukščiausiojo teismo teisėjų nužudymą, pradeda raustis archyvuose ir užtinka įdomių faktų. Juos merginos dėstytojas (bei meilužis) perduoda savo draugui iš FTB. Netrukus dėstytojas susprogdinamas savo mašinoje, nusikaltėliai pradeda medžioti Darbę. Tada ir paaiškėja, kad už bylos slypi nafta ir korupcija, o jos pėdsakai veda į Baltuosius rūmus...
Pagalvojau, kad filmų, kuriuose įtariamaisiais ar nusikaltėliais tampa Baltųjų rūmų gyventojai ir tarnautojai, sąrašas visai ilgas. Bet gal amerikiečiai jau seniai suprato, kad panašūs filmai prisideda prie tautos terapijos? Jei nors kelių lietuviškų trilerių veiksmas atvestų į rūmus Simono Daukanto aikštėje, gal Seime nesėdėtų tipai iš Garliavos?
„Pelikano bylą“ mielai prisiminsiu todėl, kad Julios Roberts šių dienų amerikiečių kine niekas negali pakeisti. Tačiau tais pačiais metais sukurtas Briano De Palmos „Karlito kelias“ (BTV, 23 d. 21.30) tikrai išliks kino istorijoje. Filmo veiksmas nukelia į 8-ąjį dešimtmetį, kai po penkerių kalėjime praleistų metų narkotikų prekeivis Karlitas grįžta į Niujorką ir nori viską pradėti iš naujo su mylima moterimi. De Palma šią istoriją pasakoja kaip šiuolaikinę tragediją, lemties ir išdavystės dramą, kur Alo Pacino herojus leidžiasi į vis tamsesnius pragaro ratus. Žinoma, De Palma nebūtų savimi, jei filme intertekstualiai nežaistų su visa filmų apie gangsterius žanro istorija, bet net ir nieko apie ją neišmanantį žiūrovą pakerės meistriškai sumontuota finalinė gaudynių ir susišaudymo scena. Esu įsitikinęs, kad ją jau matėte pakartotą ne viename pastarųjų metų filme, bet originalas juk visada geresnis.
Sovietines užsienio klasikos ekranizacijas esame linkę nugrūsti į tolimas atsiminimų palėpes. Bet kartais jas visai įdomu prisiminti. Kad ir 1971 m. Jevgenijaus Fridmano režisuotą Roberto Louiso Stevensono „Lobių salos“ ekranizaciją (TV1, 20 d. 21 val.). Tai viena iš daugybės Rusijoje kurtų šio nuotykių romano ekranizacijų, bet tai suprantama, nes kiekviena karta nusipelno savos. O gal ir nenusipelno, nes pasakojimai apie piratus dabar labiau asocijuojasi su Johnny Deppo suvaidintu Džeku Žvirbliu.
Bet grįžkime prie „Lobių salos“. Ją įdomu prisiminti dėl lietuvių aktorių, kuriuos kadaise graibstyte graibstė įvairios sovietų kino studijos. Reikėtų tuos filmus surinkti, nes jie taip pat, nors ir labai specifiškai, yra lietuvių kino istorijos dalis. Juk vien „Lobių saloje“ vaidino Laimonas Noreika, Algimantas Masiulis, Juozas Urmanavičius, Vytautas Tomkus, Kazys Vitkus ir Antanas Pikelis.
