Vienas garsiausių šių dienų amerikiečių rašytojų Jonathanas Franzenas tvirtina, kad „Twitter“ ir „Facebook“ jam primena aštuntą vidurinės mokyklos klasę. Pasak jo, tada turi būti nuolat apsuptas kitų aštuntokų, nes be minios esi niekas. Franzenas mano, kad negalima praleisti viso gyvenimo vidurinėje mokykloje. Rašytojo patosas nukreiptas prieš naujų technologijų diktatą, nes būtent jos paverčia visus vidutinybėmis. Viename nesename interviu Franzenas sakė: „Pavojingais tempais mus užlieja nemokamos, mėgėjiškos žurnalistikos banga, kuri eufemistiškai vadinama nepriklausoma. Po penkerių metų pasaulyje gal apskritai nebeliks profesionalių žurnalistų.“
Be abejo, panašų pavojų jaučia ir „Kino“ leidėjai, bandantys išvairuoti savo laivą mėgėjiškų kino tinklalapių ir primityvių „kino apžvalgininkų“ jūroje. Juolab kad ir „Kinas“ atnaujino tinklalapį (www.zurnalaskinas.lt), kuriame ne tik nuolat papildomas žurnalo archyvas, bet ir dedami su kinu susiję „7 meno dienų“ tekstai.
Vis dėlto skaityti popierinį žurnalą – daug smagiau. Gali atsiversti puslapį, padėti jį į šalį, nueiti užsiplikyti arbatos, grįžti ir vėl pasinerti į skaitymą. Kalėdinis „Kinas“ siūlo daug temų. Aukščiausią sinefilijos laipsnį pasiekę skaitytojai galės pasinerti į Rūtos Birštonaitės apmąstymus apie portugalų režisierių Miguelį Gomesą, kurio „Tabu“ iki šiol žadina ne vieno jų vaizduotę. Straipsnio autorė matė visą buvusio kritiko kino kūrybą ir rado įdomių sąsajų tarp Gomeso filmų, jo kritiko patirties ir intelektualinių kino istorijos tyrinėjimų subtilybių. Tarptautiniame Kauno kino festivalyje šį rudenį viešėjo ir buvęs kino kritikas iš Kanados, dabar režisierius Denis Côté. Čia jis pristatė savo naujausią filmą „Vik ir Flo pamatė lokį“, dalyvavo pokalbyje apie gyvūnus kine. „Kinui“ režisierių pakalbino Lukas Brašiškis. Kaune viešėjo ir, ko gero, dabar pasaulyje garsiausias sinefilas Marcas Cousinsas, kurio penkiolikos valandų „Kino odisėja“ bando pakeisti požiūrį į kino istoriją. Apie tai, kaip kuria savo filmus, Cousinsas papasakojo Agnei Mackevičiūtei. Apie Jono Meko filmų retrospektyvą ir kitokius kino istorijos saugojimo aspektus Auksė Kancerevičiūtė Briuselyje kalbėjosi su Belgijos karališkojo kino archyvo darbuotoju Olivier Dekegeliu. Visus tuos tekstus vienija suvokimas, kad šių dienų kūrėjui būtina išmanyti kino istoriją, nes ji – pats geriausias mokytojas.
Menkai žinomą lietuvių kino puslapį šiame „Kino“ numeryje atvertė Raimundas Marius Lapas. Jis rašo apie Stasio Ušinsko marionečių filmą „Storulio sapnas“ (1938), pateikia anų laikų recenzijos fragmentus. Anna Mikonis dar spėjo pakalbinti šį rudenį mirusį lietuvių kino klasiką Arūną Žebriūną, kuris pokalbyje prisimena ir ne vieną sovietmečio cenzūros absurdą. Sovietines kino šventes savo feljetone prisimena ir Živilė Pipinytė.
Daugiau vietos „Kinas“ skiria šių dienų lietuvių kinui. Dabar dar sunku spręsti, kurie iš žurnale recenzuojamų filmų užims kino istorijoje svarbią vietą. Recenzuodama Audriaus Juzėno „Ekskursantę“, Auksė Kancerevičiūtė svarsto, kodėl praeities tema nepopuliari tarp lietuvių režisierių. Santa Lingevičiūtė Vytauto V. Landsbergio dokumentiniam filmui „Trispalvis“ turi daug priekaištų dėl supaprastinto tos praeities vaizdavimo, bet Ieva Toleikytė gana atlaidi Agnės Marcinkevičiūtės lietuviškam detektyvui „Vardas tamsoje“, kuris, pasirodo, visai ne detektyvas. Kita vertus, Ramūnas Pronckus, regis, yra įsitikinęs, kad Romo Zabarausko „Streiko“ amžininkai deramai įvertinti negali, o štai Elena Jasiūnaitė dokumentinį Ričardo Marcinkaus „Galutinį tikslą“ analizuoja remdamasi būtent lietuvių kino kontekstu ir nesupranta, koks buvo režisieriaus tikslas. Gediminas Kukta gana kritiškai vertina dviejų iškilių lietuvių dokumentikos kūrėjų Janinos Lapinskaitės ir Audriaus Stonio naujausius filmus „Vakar bus rytoj“ ir „Kenotafas“.
Didžioji šio numerio tema – magiškasis realizmas kine. Aistė Račaitytė išsamiai pristato jo genezę, tai, kokios aplinkybės magiškajam realizmui palankios kine, aptaria svarbiausius šio kino bruožus bei autorius ir net jo lietuviškas ypatybes.
Kiną kuria asmenybės. Šįkart Izolda Keidošiūtė iš arčiau pristato dar labai jauną, bet jau „Oskaru“ apdovanotą aktorę Jennifer Lawrence. Neringa Kažukauskaitė kalbėjosi su viena svarbiausių rusų dokumentinio kino figūrų – kino režisieriumi, prodiuseriu, festivalio „Artdokfest“ rengėju Vitalijumi Manskiu. Šiemet jis buvo „Scanoramos“ svečias ir pristatė savo naujausią filmą „Vamzdis“. Filme Manskis niūriai konstatuoja, kad tradiciniai Europą ir Rusiją jungę saitai ỹra, lieka tik dujų vamzdis ir nelabai linksmos šventės.
Europos kino kūrėjai taip pat vis dažniau bando suprasti kintančią europiečių kino tapatybę. Man vienas ryškiausių tokios refleksijos pavyzdžių yra šiemet Kanų „Auksine palmės šakele“ apdovanotas Abdellatifo Kechiche’o filmas „Adelės gyvenimas. I ir II skyriai“. O štai filmą recenzuojanti Rūta Birštonaitė turi jam priekaištų. (Beje, žurnalo viršelį papuošė pagrindinį vaidmenį filme sukūrusios Adèle Exarchopoulos nuotrauka.) Linas Vildžiūnas parašė apie Agnieszkos Holland televizijos serialą „Degantis krūmas“. Jo premjera įvyko per „Scanoramą“, bet žadama, kad filmą pamatys ir LRT žiūrovai. Aistė Račaitytė recenzuoja Nicole Holofcener romantišką komediją „Meilei nereikia žodžių“. Jos herojai – du vieniši penkiasdešimtmečiai, kuriuos įtikinamai suvaidino Julia Louis-Dreyfus ir Jamesas Gandolfini. (Beje, šitas filmas, manau, gali būti ir gera kalėdinė dovana.) Aneta Anra recenzuoja vieną populiariausių šių metų Europos filmų – belgo Felixo van Froeningo dramą „Lūžęs gyvenimo ratas“. Dalis aprašomų filmų dar rodomi, bet jei nespėsite į kino teatrą, galite pasirinkti DVD, kuriuos „Namų kine“ rekomenduoja (arba griežtai sako „ne“) Ramūnas Pronckus.
Pavarčius naują „Kiną“ galima ir paspėlioti, kas laukia ateinančiais. Jau sausį – prancūziški „Žiemos ekranai“, į kuriuos pažadėjo atvažiuoti gruzinų ir prancūzų kino klasikas Otaras Joseliani. Manau, kad filmai, kuriuos savo įspūdžiuose iš Tarptautinio Toronto kino festivalio ir Talino „Juodųjų naktų“ aprašo Santa Lingevičiūtė ir Elena Jasiūnaitė, taip pat anksčiau ar vėliau pasieks ir mus. Regis, laukti tikrai yra ko, o viltys visada nuspalvina ateitį šviesiomis spalvomis. Jų ir linkiu.
