Šį pavasarį mirusio Aleksejaus Balabanovo filmai gali patikti ir nepatikti, gali erzinti, žavėti, žadinti nerimą ar net siaubą. Reakcija priklausys nuo jūsų požiūrio į kiną, į tai, kaip jis turi (ar gali) kalbėti apie dabartį. Bet kad šis kūrėjas buvo unikalus, manau, sutiks kiekvienas. Ankstyvuosiuose jo filmuose man daug kas buvo nepriimtina, pavyzdžiui, Kafkos teksto sąlygiškumas „Pilyje“ ar požiūris į karą Čečėnijoje filme „Karas“, bet „Krovinys 200“ iškart įtikino, kad Balabanovas – vienintelis, sugebantis filmuose parodyti jau antrą dešimtmetį trunkančios Rusijos transformacijos esmę, paaiškinti, kas vyksta buvusio „sovoko“ galvoje ir pasąmonėje, kokie demonai jį valdo. Balabanovas atvedė į rusų kiną naujus personažus, kurie gali egzistuoti tik lūžio visuomenėje. Be abejo, kad tai paaiškintų, režisieriui teko peržengti ne vieną tabu, sulaukti kaltinimų nacionalizmu, bet paskutiniuose jo filmuose tai net nebesvarbu, nes Balabanovas atsisakė bet kokių stiliaus įmantrybių ir paliko tik tai, kas gali liudyti esmę.
Ką bendra turi Prezidentas Valdas Adamkus ir lietuvių erotinė komedija „Valentinas vienas“? Atsakysiu iškart: sekmadienį LRT (lapkričio 3 d. 21.15) parodys premjerą – dokumentinį filmą „Lietuvos Respublikos Prezidentas Valdas Adamkus. Pirmoji dalis“, kurio režisierė Edita Kabaraitė yra ir „Valentino vieno“ novelės (tos, kur lovoje guli nuogas Mantas Jankavičius) režisierė. Neslėpsiu, mane visada intrigavo lietuvių kūrėjų sugebėjimas kurti ir pakilius patriotiškus filmus apie prezidentus (-es), ir nykią lietuvišką erotiką. Žinant mūsų kino situaciją, tas pasiaukojimas toks nuoširdus, kad iškart galiu patikėti spaudos pranešimu, skelbiančiu, esą filmo kūrėjai stengėsi perteikti Prezidento savijautą vienu ar kitu gyvenimo momentu. Savijauta juk svarbiausia. Beje, nauja rinkimų kampanija jau prasideda, tad bus įdomu pasvarstyti, ar keičiasi lietuvių požiūris į prezidento priedermes.
Artėja Vėlinės, o jos televizininkams (ir ne tik jiems), matyt, sužadina minčių apie pasaulio pabaigą. Bet bus šio to ir sinefilams. Prieštaringus įspūdžius jiems turėtų sukelti Tate’o Tayloro „Tarnaitė“ (TV3, 26 d. 00.50). Sukurtas pagal populiarią režisieriaus vaikystės draugės Kathryn Stockett knygą, filmas perkelia į audringojo 7-ojo dešimtmečio permainų išvakares JAV Pietuose. Maištingoji Skiter (Emma Stone) ką tik baigė universitetą ir grįžta namo, į apsnūdusį miestą, kur niekad nieko nevyksta. Skiter sąjungininkėmis tampa trisdešimt metų vyresnė tarnaitė, juodaodė Eibilin, ir jos draugė Minė – jas visas tris suvienija socialinio teisingumo troškimas. Skiter rizikuoja, kad ją pames jaunikis ir nusisuks draugės, tarnaitės rizikuoja ne tik savo ir artimųjų sveikata.
Tayloras, be abejo, kreipiasi į žiūrovų atmintį ir kai tik gali (ar negali) prisimena didįjį Holivudo stilių. Bet kartu su juo filme atsiranda perdėto sentimentalumo, melodramatiškumo, supaprastinimo (pirmiausia tai susiję su vienos herojės noru uždrausti tarnaitėms naudotis jos tualetu), užglaistoma tamsioji segregacijos pusė.
Vis dažniau pagalvoju, kad visuomenė infantilėja tiesiog rekordiniais tempais. Man regis, tai susiję su vartojimu ir kitokiais savęs pamaloninimo būdais. Panašiai save lepina ir Jasono Reitmano 2011 m. filmo „Jauna nepilnametė“ (TV3, šiąnakt, 18 d. 00.20) herojė – 37-erių metų „literatūrinė negrė“ Mevis (Charlize Theron). Romanus apie paauglius masiškai gaminanti Mevis grįžta į vaikystės miestą, kad prisimintų šlovingus laikus, kai buvo mokyklos grožio karalienė, ir suviliotų buvusį vaikiną. Tačiau planą įgyvendinti sunku, nes gyvenimo tiesa žiauri ir reikia pagaliau kada nors suaugti.
Scenaristės Diablo Cody ir režisieriaus Reitmano duetas kuria neįprastus filmus. Jie sarkastiški, ciniški, kupini kartėlio, nors amerikiečiai iš inercijos juos vadina komedijomis. Žurnalistė, tinklaraštininkė, buvusi striptizo šokėja, scenaristė, prodiuserė Cody neslepia, kad jos kūriniai autobiografiški, tačiau
susitapatinti su Mevis, manau, galės ne vienas. Jei ne su ja, tai su kitais filmo personažais.
Tragiškiausioje filmo scenoje Mevis prisipažįsta meilę, cituodama pačios parašytą tekstą paaugliams. Mevis ne tokia kvaila, kaip gali apsirodyti. Tiesiog ji dar nemoka reikšti jausmų suaugusiųjų žodžiais.
Ta proga prisiminiau neseniai skaitytą Annos Priidak straipsnį apie paauglių literatūrą. Anksčiau į ją buvo žiūrima kaip į vargšę giminaitę, tačiau dabar tai pasikeitė. Amerikiečių kompanijos „Bowker Market Research“ atliktas tyrimas parodė, kad daugiau nei pusę paaugliams (t.y. grupei nuo 12 iki 18 metų, jie vadinami young adults; beje, toks ir originalus filmo pavadinimas) skirtų knygų nuperka vyresni. Net 78 procentai suaugusių skaitytojų prisipažino, kad patys skaito šias knygas. Pagrindinė suaugusių šios literatūros skaitytojų grupė – 30–44 metų žmonės. Literatūrologai ir psichologai mano, kad pagrindinė priežastis ta, kad po 17 metų liaujasi šių žmonių meninio skonio raida. Paauglys labiau užsiėmęs vietos gyvenime paieškomis, o kova už finansinę nepriklausomybę neleidžia jaunuoliams skirti daug laiko knygoms, muziejams ar teatrams.
Sekmadienį per Seimo televiziją žiūrėdamas spalio 3-iosios posėdžio įrašą ir klausydamas naujai išrinktos Seimo pirmininkės prisistatymo kalbos svarsčiau, su kuo asocijuojasi tos kalbos leksika ir logika – su moteriškais meilės romanais, spalvotais žurnalais ar su kasdien minios žiūrimais serialais? O gal noras papasakoti apie tai, kas slypi viduje ir ko nebe pirmus metus negali pamatyti Seimo posėdžių salėje kasdien sutinkami kolegos, ir yra svarbiausia, ką galėjo pasakyti staiga didžiulę galią įgijusi moteris? Gal ji norėjo pabrėžti, kad nežada atsisakyti savo moteriškos prigimties, tik nemokėjo to suformuluoti ir kalbėjo taip, tarsi būtų Lotynų Amerikos telenovelės ar naivaus Holivudo filmo herojė?
...2008-ųjų rugsėjis. Pasaulinė ekonominė krizė jau prasidėjo, bet JAV dar nenujaučia, kokia katastrofa priartėjo, o grupės finansininkų Volstryte laukia kelios siaubingos dienos. Taip trumpai galima būtų papasakoti J.C. Chandoro filmo „Rizikos riba“ (BTV, 9 d. 21.30) siužetą. Neapsiriksite paskyrę jam trečiadienio vakarą. Tai – pirmasis vaidybinis filmas apie krizę, iš kurios pasaulis vis dar bando išbristi. Ir kartu pats tikriausias trileris, kuris dar ir paaiškina ne vieną globalios ekonomikos paradoksą. Taigi nauda akivaizdi, net jei negalite pasigirti milijonu savo sąskaitoje.
Vieno didžiausių investicinių bankų bendradarbis, pasitelkęs naują rinkos analizės programą, gauna stulbinamą prognozę: akcijos kris, rinka žlugs, bankas (beje, filmo interjerai specialiai primena „Leman Brothers“) praras viską. Kitą dieną jis atleidžiamas iš darbo. Duomenis vyras perduoda buvusiam padėjėjui. Vakare visiems banke jau aišku, kad žlugimo išvengti neįmanoma. Dabar jiems iškilo pasirinkimo problema – skubiai pardavinėti akcijas ir milijonus akcininkų paversti beturčiais, ar bandyti gelbėtis. Sprendimą, nuo kurio priklausys ir pačių sprendėjų ateitis, reikia priimti per vieną naktį.
Taip pamažu pagrindine filmo tema tampa moralinės kiekvieno personažo dilemos, juolab kad jiems aišku: tas, kuris pirmas sukels krizę ir įkiš nieko nebevertą produktą pirkėjams, išloš milijonus. Banko prezidentui, žinoma, pirmiausia rūpi gelbėti savo kailį. Tačiau „Rizikos riboje“ nebus patenkintų personažų. Vienas pardavė idealus, kad sumokėtų namo kreditą, kitas prarado meilę, nes labiau troško sėkmės. Režisierius vis baksnoja: už darboholizmą mokama vienatve, nepasitikėjimu, neuroze. Todėl, manau, pagrindinius vaidmenis filme kūrę Kevinas Spacey, Jeremy Ironsas, Demi Moore ir Paulas Bettany buvo patenkinti – jų personažai sudėtingi ir net nenuspėjami. Tačiau J.C. Chandoras siekė daugiau – jis nori parodyti, kad finansininkams koją pakišo jų pačių įsitikinimai, aukšto statuso siekis. Tad ekonomikos žlugimas turi moralinį lygmenį – „Rizikos riboje“ tai amerikietiškos svajonės žlugimas.
Debiutantas J.C. Chandoras – ne tik kino režisierius, bet ir nekilnojamojo turto verslininkas, „Rizikos riba“ gali nustebinti menkiausių detalių autentiškumu. Todėl jis taip įtikinamai kuria naują kino niekšą – bankininką. Jis atitinka milijonų nuo krizės nukentėjusių žmonių įsivaizdavimus apie priešą. Kadaise tuo priešu amerikiečiams buvo sovietų agentas arba žiaurus mafiozas. Dabar atėjo arabų teroristų ir bankininkų laikai. Tai, kas dabar vyksta bankuose, lemia milijonų žmonių likimus. Kai 1987 m. Oliveris Stone’as filme „Volstrytas“ analizavo biržos lošėjus, kovojančius už didžiulius pinigus, dauguma žiūrovų filmą suprato kaip tiesiog įžvalgų uždaros bendruomenės portretą. Dabar tie finansininkai ir jų rizikingos operacijos suvokiami jau kitaip. Neatsitiktinai tokia simboliška yra viena „Rizikos ribos“ scena, kurioje Spacey personažas laidoja savo kieme mylimą šunį. Net susimąsčiau, ką jis laidoja: savo žmogiškumą ar kapitalizmą?
Naujasis „Kinas“, kurio viršelį papuošė kadras iš Paolo Sorrentino filmo „Didis grožis“, nuteikia nostalgiškai. Pastarojo filmo herojus – rašytojas ir žurnalistas – klaidžioja po Romą, o režisierius nuolat prisimena kitą kino klajūną Federico Fellini ir jo amžinajame mieste kurtus filmus.
„Didis grožis“ jau pasirodė mūsų ekranuose, tad visai laiku bus ir žurnale spausdinama Auksės Kancerevičiūtės recenzija. Mėgstu skaityti recenzijas jau pažiūrėjęs filmą. Tada galiu mintyse diskutuoti su jų autoriais. Manau, kad ir jūs, mieli skaitytojai, turėsite apie ką padiskutuoti su Agne Mackevičiūte, kuri rašo apie Woody Alleno „Džesminą“ ar su Boriso Viano gerbėja Ieva Toleikyte, kuri recenzuoja jo „Dienų putos“ ekranizaciją – Michelio Gondry „Gėlėtus sapnus“, ar su Rūta Birštonaite, kuri dalijasi Roberto Mullano „Laiškų Sofijai“ sukeltais įspūdžiais. Esu linkęs pritarti šiai kritikei, tvirtinančiai: „Tačiau apskritai paėmus Mullano filmas mane nuteikė pozityviai. Juk nuo šiol visiems, apniktiems savigraužos dėl atseit nevykusios mūsų nacionalinės kinematografijos, „Laiškus Sofijai“ bus galima pateikti kaip iškalbingą pavyzdį: pasirodo, filmus, aptekusius tariamai tik lietuviškam kinui būdingais trūkumais, kuria toli gražu ne vien lietuviai.“
Lietuviai vis daugiau keliauja. Tai patvirtina ir naujas „Kinas“. Marija Stonytė nuskrido į Mumbajų, padirbėjo asistente pas vietos garsenybę režisierių Karaną Joharą. Jos pasakojimas apie Bolivude praleistą mėnesį kupinas įdomių detalių, sąmojingų pastebėjimų ir informacijos, kuri dažniausiai lieka „už kadro“. Manau, įspūdžiai sudomins net tuos, kurie nežiūri indų filmų (pats sugebu ištverti daugiausiai pusę valandos). Marija Kavtaradzė dirbo Varšuvoje. Kartu su Tekle Kavtaradze ir Andriumi Blaževičiumi parašytas jos scenarijus praėjo griežtą atranką ir buvo priimtas tobulinti Andrzejaus Wajdos kino mokykloje. Perskaitę straipsnį sužinosite, kas vyksta kūrybinėse dirbtuvėse „Ekran“, kaip kino meistrai dirba su jaunais autoriais. Goda Jurevičiūtė rašo apie kitą seminarą. Jis tradiciškai „Meno avilio“ buvo surengtas Žeimių dvare ir skirtas garso kine klausimams.
Šis pirmadienis gana tiksliai apibūdino šalį, kurioje gyvename. Užuot išėję į gatves ir pareiškę pasipiktinimą valdžios bejėgiškumu, kurį pademonstravo kraupi šeštadienio žmogžudystė Panevėžyje, vilniečiai rinkosi į Rotušės aikštę, kad pasveikintų iš Slovėnijos grįžusius krepšininkus. Užuot paskelbę šalyje gedulą, aukščiausi Lietuvos vadovai taip pat atvyko į aikštę, kad susilietų su tauta krepšinio (o gal tiesiog alinio?) patriotizmo siautulyje. Žiniasklaida, žinoma, įsikibo į žmogžudystę visais dar sveikais ir popso nesugadintais dantimis, bet antradienio LRT laidoje „Laba diena, Lietuva“, iškart po pokalbio su atsakingais už aplaidumą valdininkais, toje pačioje studijoje Šarūnas Mazalas, pasakojęs apie krepšininkų apdovanojimą Prezidentūroje, liejo krokodilo ašaras, kad be valstybės apdovanojimų liko du
Kuo daugiau žiūriu filmų, tuo labiau įsitikinu, kad gyvenimas pranoksta įmantriausius siužetus. To ir bijo scenaristai. Jie įsitikinę, kad žiūrovai nepatikės, jei filmo intriga bent kiek aplenks eilinio žiūrovo fantaziją. Šįvakar TV1 (20 d. 23.10) parodys Peterio Medako filmą „Seksas ir melas nuodėmių mieste“ (2008). Filmas pagrįstas tikrais įvykiais, kai Las Vegase buvo nužudytas
Balandį miręs garsus amerikiečių kritikas Rogeris Ebertas rašė: „Česo įrašai“ ir kadilakai“ – jaudinantis dokumentas, atskleidžiantis juodosios muzikos evoliuciją. Jis tobulai paaiškina, kodėl tą muziką taip pamėgo baltieji.“ Muzikinį Darnello Martino filmą šįvakar (13 d. 22.50) parodys TV1 „Snobo kinas“.
„Česo įrašai“ ir kadilakai“ (tokį gremėzdišką pavadinimą vietoj „Cadillac Records“ galėjo sugalvoti tik lietuvių snobai) nukels į 5–7-ojo dešimtmečio Čikagą ir parodys Leonardo Chesso bei su jo įrašų studija „Chess Records“ susijusių menininkų gyvenimo tarpsnį. Beje, pirmieji studijos įrašai buvo pardavinėjami Chesso kadilake. Studijoje prasidėjo daugybės legendinių dainininkų karjera. Chessą filme sukūrė Adrienas Brody, dainininkę Ettą James – Beyoncé Knowles. Ji įrašė ir penkias filmo dainas, tarp kurių buvo Ettos James „At Last“. Praėjus mėnesiui po filmo premjeros, Beyoncé šią dainą sudainavo JAV prezidentu pirmąkart išrinkto Baracko Obamos inauguracijos pobūvyje. Beyoncé dainuojant šią dainą, JAV prezidentas šoko su žmona Michelle. Visus prezidentus mylintiems lietuvių snobams, manau, šis faktas turi imponuoti.
Man labiau patinka kitoks snobizmas. Mėgstu anglų literatūrą, kuri yra gera tikrojo snobizmo mokykla. Beje, anglai tai daro net smagiai. LRT sekmadienį (15 d. 21.15) primins žavią Mike’o Newello komediją „Ketverios vestuvės ir vienerios laidotuvės“, kuri taip pat gali duoti puikių pamokų pradedantiesiems snobams. Juk nuo tada, kai šiame filme nuskambėjo Wystano Hugh Audeno „Šermenų bliuzas“, anglai per laidotuves dažniausiai skaito būtent šį eilėraštį.
„Ketverios vestuvės ir vienerios laidotuvės“ ilgai buvo pačiu pelningiausiu britų filmu – iki 1999 m. jis surinko 260 milijonų dolerių, nors pagrindinį vaidmenį suvaidinęs Hugh Grantas filmuojant manė, kad filmas neabejotinai sužlugs. Kine rezultatas dažnai nenuspėjamas, juolab kad žiūrovai dažnai mato filme tai, ko jame nėra. Arba atvirkščiai.
