Vienas šviesiausių pernai mano matytų filmų – Keno Loacho komedija „Angelų dalis“ (LRT Kultūra,15 d. 21 val.). 2012 m. Kanuose jis buvo apdovanotas Žiuri prizu. Filmą sukūrė bene svarbiausias britų socialinio kino režisierius, gyvasis klasikas. Nors ir šiame filme Loachas realistiškai ir nuoširdžiai rodo šiuolaikinius atstumtuosius ir nuskriaustuosius, kurie bando išsiveržti iš bet kokias pastangas naikinančios aplinkos, „Angelų dalis“ yra pasaka. Jos veiksmas perkelia į šiuolaikinį Glazgą, kur gyvena jaunas banditėlis Robis. Jis nori atsikratyti kriminalinės praeities ir pradėti dorą gyvenimą. Nori to visai nuoširdžiai, nes jo mylimoji laukiasi kūdikio. Tačiau merginos šeima daro viską, kad Robis dingtų iš savo vaiko gyvenimo. Regis, juo tiki tik socialinė darbuotoja, kurios dėka Robis už muštynes eilinį kartą vis dėlto neatsidurs kalėjime. Teismas Robiui skirs viešuosius darbus, o apvaizda – tų darbų vadovą Harį, didelį viskio žinovą. Haris vežios savo globotinius – keistuolius ir nevykėlius – po viskio degustacijas, daryklas ir kitokias įdomias vietas. Tad visai nekeista, kad Robio ir jo draugų galvose netrukus subręs genialus planas...
Angelų dalis – tai du procentai alkoholio, kuris išgaruoja, kol bręsta statinėse. Bet tai ir filmo metafora – tiek nedaug reikia, kad herojai pradėtų naują gyvenimą. „Angelų dalyje“ ypač svarbu, kad režisierius tiki savo personažais ir kartu – žmogaus sugebėjimu keistis, nugalėti blogį ir aplinkybes, jausti pareigą ir dėkingumą. Todėl filmas toks gyvas ir žmogiškas. Atrodytų, tai elementaru, bet pažiūrėkite naujausius lietuvių filmus.
Apskritai, ne kartą įsitikinau, kad Loachas lietuviams nepatinka. Manau, kad labiausiai jis nepatinka lietuvių liberalams. Jie idealizuoja turčius ir yra šventai įsitikinę, kad žmogus turi būti iniciatyvus, verslus ir tada jam seksis, o jei toks nėra, tai pats kaltas ir tegu vegetuoja iš pašalpos. Nereikia jokio socialinio lifto, o liumpenizacija net paranki, nes, kaip sakė Viktoras Šenderovičius, „kuo mažiau žinių, tuo stipresni įsitikinimai“. Kituose savo filmuose Loachas ne kartą rodė, kaip tokios nuostatos paverčia dalį visuomenės atstumtaisiais ir nevykėliais, kuriuos išnaudoja visi, kas netingi.
Dauguma savaitės filmų – jau rodyti, bet trumpai priminsiu tuos, kuriuos galima žiūrėti ir ne vieną kartą. 2009 m. Jimo Jarmuscho filmo „Kontroliuojamos ribos“ (BTV, 16 d. 21.30) herojus – svetimas svetimoje šalyje, samdomas žudikas, gyvenantis už įstatymo ir niekuo nepasitikintis. Jo kelionės po Ispaniją prasmė – nelabai aiški, primena sapną, bet Jarmuscho filmuose kelionė juk dažniausiai yra personažo kelionė į save.
Stepheno Frearso „Karalienė“ (BTV, 13 d. 21.30) – vienas subtiliausių filmų apie valdžios naštą ir kompromiso prasmę. Karalienę Elžbietą II matome išties lemtingą akimirką, kai 1997 m. rugpjūtį žuvo princesė Diana. Jokių simpatijų jai nejautusi karalienė priversta pademonstruoti liūdinčiai tautai, kad liūdi kartu su ja. Frearsas ir nuostabioji Helen Mirren rodo karalienės, kuri suvokia, kad monarchijos ateitį nulems jos elgesys, dramą. Tai supranta ir jaunas, ką tik išrinktas premjeras Tony Blairas, kuris įkūnija visai kitokias vertybes.
Niekad nebuvau žiniasklaidos sukurtos „širdžių karalienės“ Dianos gerbėju (kalbama, kad ji skaitė tik meilės romanus, nors ir juos retai), bet Helen Mirren karalienė privertė kitaip pažvelgti į savo personažo prototipą. Frearsas sukūrė gana prieštaringą filmą – „Karalienė“ ir gana ironiškas pamfletas, o kartu ir gili drama.
Kalėdos jau praėjo, tad, matyt, pirmiausia daktaro Hauso gerbėjams skirtas Juliano Farino filmas „Apelsinai“ (TV3, 11 d. 23.15). Hugh Laurie šioje komedijoje vaidina vidutinį amerikietį Deividą, kuris gyvena provincijos mieste. Jo geriausi draugai ir beveik giminės – kaimynai, kurių duktė Nina (iš „Liežuvautojos“ pažįstama Leighton Meester) sugrįžo namo po penkerių metų pertraukos. Kaimynai kartu švenčia Padėkos dieną ir Kalėdas. Bet užuot per šventes susidomėjusi sėkmės susilaukusiu kaimynų sūnumi, Nina susidomi jo tėvu Deividu. Skandalo, pykčio, santykių aiškinimosi bus sunku išvengti net per šventes. Tačiau „Apelsinai“ – optimistiškas filmas, nors laimingos pabaigos ir nebus.
